Baltų žinyčios vartai

0

Daiktas – praeities atspindys

viršaitis vasario 15, 2011 Amatai, Kultūra

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ komanda – Jadvyga Kriščiūnienė, Snieguolė Kubiliūtė ir Edita Lansbergienė – kviečia skaitytojus apsilankyti naujoje „Biržiečių žodžio“ rubrikoje: „Daiktas – praeities atspindys“. Ši rubrika turėtų padėti skaitytojams pažinti mūsų krašto kultūrą per muziejuje saugomus, užmarštin baigiančius nukeliauti daiktus, kartu su savimi išsinešančius ir senosios leksikos lobyną: nelieka daikto – miršta ir žodis, kuriuo tas daiktas buvo vadinamas.

Žibinčius (diedas) ir patobulintas žibinčius su žvake (1933-04-26. Rapolas Dilieba, Lapiškių k.)

Skyrelyje pristatysime įdomius mūsų muziejaus eksponatus, atspindinčius protėvių buitį, papročius, kultūrą, pasakosime apie daiktų paskirtį, svarbą, bandysime parodyti ir jų evoliuciją. O svarbiausias mūsų tikslas – parodyti, kiek darbštumo, fantazijos, išmonės, gyvenimo patirties, kūrybos ir meilės į kiekvieną žmogaus rankų kūrinį sudėta, koks gilus mitologijos, tautosakos pajutimas juose atspindėtas.

Pirmiausia šioje rubrikoje bus žvilgterėta į etnografijos lobyną, tad kviesime praverti dūminės kaimo gryčios, kurioje įžiebus ugnelę išryškės įdomios mūsų protėvių gyvenimo ir buities detalės, duris.

Ar diedas žibinčium, ar žibinčius diedu patapo?

XXI a. jaunam žmogui, nebesuvokiančiam, kaip gyventi, kada pusdieniui dingsta elektra, sunku įsivaizduoti, o gal ir visai nesuprantama, kaip prieš pusantro šimto metų gryčelėje mažais aprūkusiais langeliais vakarojo jo proseneliai. Visas kertes apšviečiančios lempelės nėra, o žiemos vakarai ilgi – juk neisi gulti kartu su nusileidusia saule.

Skardinis nešiojamas žibintas.R. Timuko nuotr.

Pats populiariausias ir pigiausias būdas apšviesti patalpai buvo balana – uždegamas nuo pliauskos atskeltas šakalys. Degant balanai, nuodėguliai krisdavo tiesiog ant suplūktos aslos arba po ja būdavo padedama geldelė ar dubuo su vandeniu. Anot M. Katkaus, galėjo būti, jog senovėje laikyti balaną buvusi namų karšinčiaus – diedo – pareiga. Senukui „dirbti žibintininku“ neturėję būti labai lengva, tad jų dalia tikrai palengvėjo, kada XIX a. viduryje buvo sugalvotas medinis įtaisas su metaliniu kabliu degančiam šakaliui laikyti – žibinčius, kuris, gal prisimenant senolių vargelį, dar buvo vadinamas ir diedu. Žibinčiui atsiradus, diedukas-karšinčius privalėjo tik pakeisti baigiančią degti balaną kita. Šį darbą puikiausiai galėjo atlikti ir piemenukas, jei namie senolio nebūdavo.

Kaip ir kiekvienas įtaisas, taip ir žibinčius tobulėjo. Mūsų muziejuje saugomas ir naujesnis jo variantas – žibinčius su žvake.

Balana ir ją laikantis diedas buvo skirti gyvenamosioms patalpoms apšviesti, tokia priemonė netiko norint pasišviesti einant į kiemą ar į tvartą. Tam buvo naudojami nešiojami žibintai, iš kurių bene populiariausi buvo skardiniai žibintai su įpjovomis, pro kurias sklisdavo degančio lajaus ar žvakės šviesa. Tokio tipo žibintai naudoti net iki XX a. vidurio.

Šviesos šaltinis buvo paprastas ir pigus, o jo skleidžiama šviesa – menka. Tačiau ir tokioje šviesoje virė gyvenimas, buvo dirbami darbai, iš lūpų į lūpas keliavo sakmės, pasakos, legendos…

Biržų krašto muziejus „Sėla“

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.