1

Tautos koncepciją sukūrė sovietai

vasario 21, 2011 Lietuvos aktualijos

Lietuvių tauta, kaip ir bet kuri ikisovietinės Europos tauta, buvo kuriama teritoriniu pagrindu. Ir, kitaip nei dauguma Europos tautų, socialiniu.
Dominykas Cze

Posovietinėje šalyje nuskambėjęs istorikų teiginys – „Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo” – atrodo ekstremalus tik nepažvelgus į platesnį kontekstą, mano Sorbonos universiteto istorijos studentas.
„Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, – skamba labai radikaliai. Tačiau ar tai tikrai radikalus teiginys vertinant tautos sąvoką platesnėje, o ne tik posovietinėje erdvėje? Kas yra tauta Lietuvos gyventojui? Kas ji jam buvo? Kas daugumai yra tauta ir tautybė už buvusios „internacionalinės“ sovietų imperijos ribų?

Foto vjusta.fire.lt

Jau vien faktas, kad žiniasklaida kaip naują dalyką pateikia idėją, jog tautos kraujas tėra mitas, rodo bendrą fašistinį foną Lietuvoje. Tačiau dar įdomiau yra tai, kad šis fašizmas yra unikalus, būdingas tik buvusiai Sovietų Sąjungai.

Istorikai – A.Kulakauskas ir A.Kasparavičius – neigia krauju perduodamos tautybės koncepciją ir sako, kad iš tiesų tauta reiškia kultūrą ir kalbą: „Tautos pasirinkimas šiuo atveju yra labai gyvas dalykas, žmogus turi tokią teisę turėti. Bet problema yra ta, kad mes turime dėti pastangas, kad pasirinkti lietuvybę, lietuviškumą būtų garbė. Kad būti lietuviu tautine ar pilietine prasme būtų perspektyvu, būtų prestižas studijuoti Vytauto Didžiojo universitete ar Vilniaus universitete, mokėti lietuvių kalbą. Jeigu mes to nepasieksime ir atimsime iš žmogaus pasirinkimo teisę, tuomet mes savęs nerealizuosime.“

Įdomu pasakyti, kad jiems, kaip ir daugeliui lietuvių, pilietybė ir tautybė yra skirtingi dalykai. Lietuvoje gyvenantis rusų kilmės žmogus ir lietuvių kilmės žmogus jiems nėra vienodi lietuviai, nors jų pasuose įrašyta ta pati pilietybė. Jie šiuos žmones atskiria, kadangi rusų kilmės žmogus nebūtinai kalba lietuviškai ir nebūtinai propaguoja lietuvišką kultūrą.

Pamėginkime išsiaiškinti, iš kur atsirado toks keistas tautybės ir pilietybės atskyrimas. Pasirodo, tokio skirstymo Vakarų Europoje nėra. Kiekvienas tam tikros šalies gyventojas paprastai buvo jos pilietis ir kartu tautos atstovas. Tačiau, po Antrojo pasaulinio karo į Sovietų Sąjungos sudėtį įtrauktų valstybių gyventojams išdalijusi sovietinius pasus, valdžia pamatė, kad juos būtų patogiau skirstyti ir identifikuoti. Taip pagal Stalino apibrėžimą – „Tauta yra istoriškai susiformavusi, stabili žmonių bendrija, besiremianti bendra kalba, teritorija, ekonominiu gyvenimu ir psichologine sandara, pasireiškiančia bendra kultūra“ – greta Sovietų Sąjungos pilietybės buvo pradėta žymėti ir „tautybė“.

Keista, kad tautos atsiradimo istoriją išmanantys istorikai nekreipia dėmesio į tautybės ir pilietybės atskyrimą, ir tai stebina kiekvieną Vakarų europietį. Dar keisčiau, kad ikisovietinius įvykius ir tautos koncepcijas Europoje jie vertina per tokią sovietinių laikų lemtą anachronistinę prizmę.

A.Kulakauskas teigia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) nebuvo tautinė valstybė etnine prasme, ji buvo lietuvių bajoriškos tautos valstybė. Ir ši bajoriška tauta XIX a. turėjo rinktis – ar prisijungti prie tautiškumą valstietišku pagrindu pabrėžiančių lietuvių, ar prie lenkų. Čia istorikas daro loginę klaidą teigdamas, kad tauta buvo kuriama ne etniniu, o kultūriniu pagrindu, bet kartu kalbėdamas apie „lietuvius“ ir „lenkus“ kaip apie jau egzistuojančias atskiras etnines grupes. Lietuvių tauta, kaip ir bet kuri ikisovietinės Europos tauta, buvo kuriama teritoriniu pagrindu. Ir, kitaip nei dauguma Europos tautų, socialiniu: lietuviais tapo tie, kurie gyveno besikuriančios Lietuvos teritorijoje, dauguma priklausė ar buvo kilę iš valstiečių sluoksnio ir – sąmoningai ar ne – ėmė tapatintis su „tautinio atgimimo“ sukurta „lietuvybės“ paradigma. Tauta tuo metu buvo ir yra dabar administracinis, o ne ideologinis vienetas.

Prancūzų kalba nekalbantis buvusios kolonijos gyventojas, gavęs Prancūzijos pilietybę, yra prancūzų tautos atstovas, nes jo pase tėra viena grafa, apibrėžianti ir jo tautybę, ir pilietybę: nationalité. Visiškai nesvarbu, ar jisai valgo prancūzišką batoną ir gieda „Marselietę“. Svarbu, kad jis gyvena Prancūzijoje ir dėl to jam valstybės reikalai rūpi lygiai taip pat, kaip ir bet kuriam etniniam ar kultūriniam prancūzui. Tai ir reiškia atstovavimą tautai.

Lygiai taip pat negalime teigti, kad LDK ir Abiejų Tautų (sic!) Respublika (ATR) nebuvo tautinės valstybės. Jos tokios buvo, tik, žinoma, ne pagal sovietinę sampratą. Jau pats ATR pavadinimas rodo priešpriešą tarp tų laikų ir sovietinės koncepcijos. Pagal pastarąją ATR turėjo būti vadinama dešimties ar net daugiau tautų respublika, tačiau pagal to meto sampratą ji buvo dviejų tautų respublika, nes tada, kaip ir šiandien Vakarų Europoje, tauta buvo vadinami tam tikros teritorijos gyventojai. ATR buvo dviejų daugmaž autonomiškų teritorijų sąjunga, taigi ir tautos buvo dvi, nesvarbu, kad kiekvienos tautos atstovai kalbėjo daugybe skirtingų kalbų ar laikėsi visiškai priešingų papročių ar tikėjimo.

Lygiai toks pats pavyzdys matomas ir daug vėlesniais laikais – besiformuojančioje tarpukario Lietuvoje, kurią daugelis lietuvių istorikų laiko kultūriškai ar etniškai tautinės valstybės pavyzdžiu, nors joje nebuvo visai išnykę ankstesnių, LDK laikų, politinės (ne etninės) tautos prisiminimai. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, taigi ir lietuvių tautos atstovas par excellence, Stanislovas Narutavičius turėjo jaunesnį brolį Gabrielių, kuris, negalėdamas grįžti į Lietuvą, persikėlė gyventi į Lenkiją ir tapo jos prezidentu. Tai rodo, kad du vienoje šeimoje augę, viena kalba kalbantys ir viena kultūra persmelkti žmonės ikisovietinėje Europoje galėjo tapti dviejų besipykstančių valstybių tautos atstovais vien dėl savo gyvenamosios vietos. Kaip jau sakiau, tautybė nebuvo nei griežtai etninis, nei kultūrinis, o tiesiog administracinis vienetas.

Karlas Marxas sakė: „Mirusiųjų kartų tradicijos slegia gyvuosius kaip baisiausias košmaras.“ Lygiai taip pat mus slegia sovietinių laikų palikimas, tapęs tam tikra tradicija socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Istorijos studijose šis slėgis pamažu darosi nepakeliamas jau vien dėl to, jog, kad ir kaip būtų paradoksalu, jisai įtvirtina mitus apie tautos susiformavimą tradicijų ir kultūros pagrindu.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. prusas sako:

    Tada paaiškinkite kas tokie baskai, kurdai ir kt, juk jie neturi valstybingumo ir kodėl jie ir dabar trokšta savo valstybės. prusas

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.