2

Lenkų nusavintas baltiškasis paveldas

vasario 24, 2011 Be kategorijos

Pranas Valickas*

Šiame straipsnyje įrodysime, kad:

  1. lietuvių ir jotvingių valstybė buvo bendra;
  2. Lietuvos ribos Mindaugo laikais ėjo anapus Vyslos;
  3. dabartinis Lenkijos sostinės pavadinimas šimtu nuošimčių yra lietuviškos kilmės;

baltiškų vietovardžių paplitimas

Varšuvos miesto vardo šaknis rodo esanti sūduvių-jotvingių kilmės, kurie čia gyveno prieš mozūrų atsikraustymą. Miesto įkūrimo legendoje apie žveją Varzą ir jo žmoną Savą gali būti tiesos: vardas reiškia žvejybos vietą, nes senąja prūsų kalba žodis „warza“ reiškia žuvų užtvanka, o žodis „saw“ žvejo valtį su skylėta dėže, kuria semdavo žuvis.

Verta pacituoti dar vieną šaltinį, kuriame aprašomas žvejybos būdas, vadinamas „varža“. Tas šaltinis: Д. К. Зеленин, Восточно славянская этнография, Москва, 1991. D.Zelenino knyga pirmą kartą buvo išleista vokiečių kalba 1927 metais Leipcige. Maskvos leidimas yra vertimas iš vokiečių kalbos. Knygoje apie „varžą“ rašoma taip: „Реку перегораживают забором, сквозь который рыба пройти не может; в середине забора оставляют узкий проем, около которого на дне реки помещают вершу. Рыба за неимением другого прохода поневоле идет в вершу, выбраться оттуда она не может. Upę pertveria perkolu, per kurį žuvys pralįsti negali. Perkolo viduryje paliekamas siauras tarpas. Upės dugne prie tarpo statoma varža. Žuvys, neturėdamos kito kelio, palei perkolą plaukia į vidurį ir papuola į varžą, iš kurios negali išeiti.“ Knygoje yra perkolo ir varžos nuotraukos. O taip pat rašoma, kad kol nebuvo garlaivių, perkolai buvo statomi net didžiųjų upių žemupiuose, pavyzdžiui, Kamos. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „varža“ aiškina taip: „varža iš vytelių pintas prietaisas su užgerkliu žuvims gaudyti; bučius: varžas į perkolą stato.“ D.Zelenino knygoje varža apibūdinama irgi taip pat, tik rusiškai varža vadinasi верша. Varža ir верша tas pats žodis ir juo vadinamas tas pats prietaisas. Tik garsas „ž“ nudilo, susilpnėjo ir tapo „š“.

Apie karus su jotvingiais daug rašo rusų istorikas N. Karamzinas veikale Н. М. Карамзин, История государства Российского, Москва, 1991. Pirmas karas, minimas N. Karamzino, įvyko 1038 metais: „1038. Война с Ятвягами, Литвою…Ревностное благочестие и любовь к учению книжному не усыпляли его воинской деятельности. Ятвяги были побеждены Владимиром Великим; но сей народ, обитая в густых лесах, питаясь рыбною ловлею и пчеловодством, более всего любил дикую свободу и не хотел никому платить дани. Karas su jotvingiais ir lietuviais… Garbės troškimas ir knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė neleido jam nekariauti. Vladimiras Didysis nugalėjo jotvingius, tačiau ši tauta, gyvenanti tankiuose miškuose, besiverčianti žvejyba ir bitininkyste, labiau už viską vertino laisvę ir niekam nenorėjo mokėti duoklės.“ Antras karas vyko 1040 m. Karai tęsėsi apie du šimtus metų. Visi jie paminėti N. Karamzino veikale. Įdomu tai, kad kiekvieną kartą, kai tik rašoma apie karą su jotvingiais, visada jotvingių pusėje minimi lietuviai. Jotvingiai tiek gynėsi, tiek puolė visada kartu su lietuviais. Štai 1205 metų karas: „… не боясь ни хищных Ятвягов, диких обитатедей Подляшья, ни свирепых литовцев, коих Историк пишет, что Князь одерживая над ними победы, прягал несчастных пленников в соху для обрабатывания земли, и что в отечестве их до самого XVI века говорили в послсвицу: Романе! Худым живеши, Литвою ореши. … nebijodamas nei plėšrių jotvingių, laukinių Polesės gyventojų, nei nuožmių lietuvių, kaip jų Istorikas rašo, kad jų tėvynėje iki pat XVI amžiaus sakydavo patarlę: Romane! Blogai gyveni, lietuviais ari.1211 metų karas: „… разделение областей Галицкой и Владимирской (самое сие время опустошенной Ятвягами и Литовцами)… Galičo ir Vladimiro sričių pasidalijimas (jas tuo pačiu metu apiplėšė jotvingiai ir lietuviai).“ Čia į rusų tarpusavio karą ir žemių dalybas įsikišo jotvingiai ir lietuviai. 1234 metų karas: „Даниил…Вместе с братом Василком смирив хищных Ятвягов и Литовцев… кроме непрестанных сшибок с Ятвягами… Danilas… su broliu Vasiklu sutramdė jotvingius ir lietuvius… be nenutrūkstamų kovų su jotvingiais…“ 1234 metais rusai kovojo ne tik su jotvingiais ir lietuviais, bet ir su kitais kaimynais. Aš kitus praleidau, o cituoju tik kovas su lietuviais ir jotvingiais.

Mazovija, šiaurinė Liublino ir pietinė Palenkės vaivadijų dalis yra vakarinė, Lenkijai priklausanti, Jotvingių žemės dalis, o rytinė Jotvingių žemė dabar priklauso Ukrainai ir Baltarusijai.

Rusų, lenkų ir vokiečių šaltiniai rašo tą patį – karą su jotvingiais tiek rusai, tiek lenkai pradėjo iškart po krikšto. Rusai giriasi, kad juos į karą prieš jotvingius stūmė knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė. Rusai labai giriasi, kad jie labai kultūringi, nes krikštyti, o jotvingiai laukiniai. Ką sako atviras rusų prisipažinimas, kad į karą juos stūmė krikščioniškas tikėjimas? Čia ir aklas gali matyti, kad rusams ir lenkams apsikrikštijus naujasis tikėjimas, tiksliau, to tikėjimo kulto tarnai agitavo ir vertė valdovus pulti ir naikinti savo kaimynus tik dėl to, kad tie nekrikščionys. Kulto tarnų jėga didelė. Jie tais laikais visose šalyse buvo valdovų vaikų auklėtojai. Kai iš mažens vaikai – būsimieji valdovai girdi iš auklėtojų vien tik tai, kad reikia nekrikštytus kaimynus išnaikinti, tai užaugę tą ir daro. Auklėjimo jėga didžiulė. Faktiškai po rusų ir lenkų krikšto prasidėjo kryžiaus karai prieš prūsus, jotvingius ir lietuvius. N.Karamzinas pateikė labai vertingų žinių – jotvingių gyvenamoji vieta yra Polesė, o labai svarbūs jų verslai buvo žvejyba ir bitininkystė. Ir svarbiausia, kad jotvingiai tiek gynėsi, tiek puolė visada kartu su lietuviais. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad lietuvių ir jotvingių valstybė buvo bendra. Lietuvos istorikai po šiai dienai neatsikrato svetimųjų valdžių įskiepytos vergiškos filosofijos ir anot V. Kudirkos drebina kinkas, todėl nenori net matyti kokia buvo Lietuvos praeitis iš tikrųjų, o tik kartoja mūsų brangių kaimynų rusų, lenkų ir vokiečių propagandinius prasimanymus. Vokiečiai sako, kad Mazovija, o rusai, kad Polesė buvo Jotvingių žemė netgi 13 amžiuje ir, kad lietuviai su jotvingiais visas kovas kovojo kartu, o mūsų istorikai įrodinėja, kad tos žemės nuo senų senovės, nuo pasaulio sukūrimo buvo grynai slavų žemė, o jotvingius talpina apie Marijampolę. Ar galima suteikti geresnę paslaugą lenkų ir rusų istorijos klastotojams? Rusai puolė jotvingius ir lietuvius apie du šimtus metų. Karas vyko be pertraukos. Galų gale karas baigėsi visišku rusų pralaimėjimu. Haličo, Vladimiro, Kijevo ir kitas pravoslaviškų kryžiuočių žemes užkariavo lietuviai.

Dabar sudėjus visus šaltinius į vietą matyti toks vaizdas:

Lenkų užkariauta Jotvingių žemės dalis dabar vadinasi Mazovija; Mazovijos vaivadija dabartinėje Lenkijoje

Lenkijos sritis Mazovija iki mozūrams atsikraustant buvo jotvingių žemė. Lenkai prieš jotvingius karą pradėjo po Lenkijos krikšto. Anot vokiečių lenkai vakarinę jotvingių žemės dalį užkariavo 10-me amžiuje. 11-me amžiuje įvyko sukilimas ir lenkai buvo išvyti. Antrą kartą lenkai užkariavo XII amžiuje ir pasistatė Jazdovo pilį. Lenkai rašo, kad kelias iš Rusijos į Baltijos pajūrį ėjęs Bugo pakrantėmis buvo perkeltas į Vyslos kairįjį krantą, o Jazdovo pilis saugojo tą kelią. Tai buvo padaryta siekiant saugumo, nes lietuviai puolė iš rytų. Faktiškai Boleslovo Kreivalūpio laikais 1107-1138 Lenkijos valdžia siekė kairįjį Vyslos krantą, o Jazdovas buvo pasienio pilis. Faktiškai išeina, kad dešinysis Vyslos krantas buvo arba niekieno žemė, arba priklausė lietuviams. Mazovijos svarbiausi miestai Plockas ir Jazdovas (Varšuva) buvo Mindaugo 1262 metų pavasarį atkariauti iš lenkų ir priklausė Lietuvai maždaug iki 1300-ųjų metų. Išeina, kad Mindaugas išvadavo jotvingius. Tiksli praradimo data nežinoma, žinoma tik tiek, kad apie 1300-uosius lenkai Varšuvoje pasistatė pilį, o tai yra įrodymas, kad jie pilį statė ne šiaip sau, o siekdami išlaikyti užkariautą kraštą. Taip daro visi. Lenkai – ne išimtis. Tvirtovės užkariautame krašte statomos tuoj pat tik užkariavus, vadinasi Varšuvos apylinkes lenkai užėmė apie 1300-sius. Kadangi Plockas ir Varšuva yra prie Vyslos, tai aišku, kad abiejuose krantuose kažkokį plotą apie 30 metų valdė lietuviai. Lietuvos istorikai visi lyg susitarę kartoja mūsų priešų šmeižtą, kad Lietuva senovėje buvusi mažytė kelių valsčių valstybėlė. Net dabar jau nepriklausomoje Lietuvoje išleistoje knygoje: Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, R. Paknio leidykla, 2005 kartojamas tas pats šmeižtas. Anot A. Bubliausko, Mindaugo laikų Lietuvos žemėlapis apima LTSR ir trupučiuką Baltarusijos, t. y. Gardiną, Lydą, Ašmeną… tuo tarpu senųjų laikų raštininkai (metraščiai) ir lenkų, rusų, vokiečių dabartiniai istorikai rašo visai ką kitą. Ką jie rašo, aš citavau aukščiau. Lietuvos ribos Mindaugo laikais ėjo anapus Vyslos. Tai faktas.

Antra išvada – Varšuvos miesto vardas yra kilęs iš žodžio „varža“. Vokiečiai visiškai teisingai sako, kad varža tai žvejybos vieta. Perkolą sukalti ir varžą statyti galima tik toje vietoje, kur upė teka ramiai. Sraunioje kunkuliuojančioje upės vietoje to nepadarysi. Kitas dalykas – Varšuva iš pat pradžių buvo žvejų gyvenvietė, o žvejyba buvo vienas svarbiausių jotvingių verslų. Upėje buvo statomos varžos, tai ir gyvenvietė gavo Varžuvos vardą. Tokie dalykai pasaulyje labai dažnai atsitinka. Slavų kalbose garsas „ž“ nudilo į „š“, todėl dabar turime Varšuvą. Varža yra nuo žodžio veržti. Upėje iš abiejų pusių nuo krantų ligi vidurio kalamas perkolas, o viduryje paliekamas siauras tarpas, kuriame statoma varža. Upė tarytum suveržiama, suspaudžiama. Paliekamas tik siauras praėjimas. Todėl vokiečiai visiškai teisingai aiškina, kad varža yra žvejybos vieta, nes ne bet kur galima varžą statyti. O tas faktas, kad išliko senasis jotvingiškas-lietuviškas pavadinimas, sako, kad vietiniai gyventojai lenkams užkariavus vietovę niekur nepasitraukė, o liko gyventi vietoje ir ilgainiui buvo sulenkinti. Jei jotvingiai būtų pasitraukę, tai būtų išnykęs ir vietovės jotvingiškas-lietuviškas pavadinimas. Prie Vilniaus, tarp Vilniaus ir Nemenčinės, teka upelis Veržuva ir prie upelio yra gyvenvietė Veržuva. Lenkai tvirtina, kad pirminė miesto vardo lytis turėjusi būti Varšova, nes to laiko lotyniškuose raštuose rašoma Varsovia, o prancūziškuose – Varsovie. Mums tai neturi jokios reikšmės. Lietuvoje yra Liškiava, Batniava, Pernarava, Linkuva, Šeduva, Varduva, Kernavė, Senovė, Romovė, Ringovė… Priesagos -uv, -av ir -ov lietuvių kalboje reiškia visiškai tą patį, tik žmonės vienoje vietoje taria vienaip, kitoje – kitaip. Lenkijos sostinės pavadinimas šimtu nuošimčių yra lietuviškos kilmės.

Trečia išvada – Varšuva niekada nebuvo senosios Lenkijos sostinė. Primenu – Liublino seime, tame, kur buvo sudaryta Liublino unija, lietuvių ir lenkų delegatai sutarė, kad bendras lietuvių ir lenkų seimas bus šaukiamas Varšuvoje, nes šis miestas yra pusiaukelėje tarp Lenkijos sostinės Krokuvos ir Lietuvos sostinės Vilniaus. Pusiaukelė – gera vieta susitikimams. Kadangi pasibaigus Jogailaičių giminei karalius pradėta rinkti, tai ir karalių renkantis seimas irgi rinkosi Varšuvoje, o sudegus Vaveliui į Varšuvą persikėlė gyventi ir karalius. Bet Lenkijos sostinė po senovei liko Krokuva. Kadangi Varšuvoje sėdėjo bendra Abiejų Tautų Respublikos valdžia ir rinkdavosi abiejų tautų bendras seimas, tai mieste savo rezidencijas statėsi tiek Lenkijos, tiek Lietuvos didikai. Miesto kultūriniame gyvenime dalyvavo ir jį kūrė ir lenkai, ir lietuviai. Primenu, kad iki bendros valstybės žlugimo, valstybinė kalba buvo ne lenkų ir ne lietuvių, o lotynų. Ja buvo rašomi visi valdžios nutarimai, įsakymai, teismų aktai ir ja buvo dėstoma universitete. Lenkijos sostine Varšuva tapo tik atkūrus Lenkijos nepriklausomybę 1918 metais. Visas Varšuvos kultūrinis paveldas iki 1918 metų vienodai teisėtai priklauso tiek lenkams, tiek lietuviams. Dabar lenkai savinasi visą Varšuvos kultūros paveldą. To negalima leisti. Kas yra mūsų, tai mes ir turime sakyti, kad tai mūsų ir neleisti, kad lenkai klastotų praeitį ir savintųsi kas jiems nepriklauso.



© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. geo-hostix sako:

    Привет! Довольно качественный блог, сохранил в избранное. На каких условиях вы готовы разместить здесь статью про авто блог?

    • viršaitis sako:

      Здраствуйте, ето не блог. Разместить здесь статью про автомобили блог незаинтересовали. Наш сайт только на литовском языке и темы несвязаны с авто. Предложение шлите на литовском языке на емаил info @ baltai.lt пишите без пробелов.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.