Stalo sidabras – kilmės ir turto simbolis
Dovilė STADALNINKAITĖ*
Sidabras (Ag)
Sidabras – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Ag (lot. argentum), eilės numeris 47, brangusis metalas. Sidabras – grynuolių klasės mineralas. Būna aukso, stibio, gyvsidabrio, bismuto, vario priemaišų.
Tai sidabriškai baltas, kalus ir minkštas (kiek kietesnis už auksą) metalas. Sidabro elektrinis laidumas gana didelis (didesnis už vario), bet kaip laidininkas nenaudotas dėl kainos. Sulfidų veikiamas pajuoduoja.
Metalinis sidabras dažniausia naudojamas lydinių pavidalo – iš jo kalamos monetos, daromi juvelyriniai dirbiniai, laboratoriniai indai, stalo reikmenys. Sidabro lydiniai – tai lydiniai, kuriuose yra 40–95% sidabro ir iki 60% kitų elementų (aukso, vario, paladžio, nikelio, molibdeno, mangano, cinko, aliuminio). Sidabro lydiniai yra kietesni ir atsparesni oksidacijai negu grynasis sidabras.
Sveikinant naujagimį ne vienoje šalyje jam simboliškai dovanojamas sidabrinis šaukštelis, o britai apie laimingus žmones sako – gimę su sidabriniu šauktu burnoje.
Su sidabru Lietuvos gyventojai susipažino prieš 2 000 metų: to meto ir vėlesnių laikų sidabro dirbinių paprastai randama kapuose, lobiuose, gyvenvietėse, piliakalniuose. Vėliau sidabriniai indai puošė kilmingųjų stalus, tačiau šiuo metu Lietuvoje senųjų sidabrinių indų ir įrankių komplektų beveik nėra išlikę. Šiemet mūsų akį turėtų pradžiuginti į Lietuvos rinką ateinantys garsūs nauji vardai – pasaulinio masto grandai. Tai garsios ir gilias tradicijas turinčios sidabro gaminių bendrovės – prancūzų „Christofle“ ir vokiečių „Robbe & Berking“, o štai Danijos „Georg Jensen“ konkrečių planų mūsų menkai išvystytai stalo sidabro rinkai dar nėra nubrėžusi.
Kilmės ir turto simbolis
„Tradicija turėti savo šeimoje seną sidabrinį šaukštą, šakutę ar cukrinę, galima sakyti, būdinga visiems sluoksniams, išskyrus valstiečius. Gal tik XX a. pradžioje pasiturintys ūkininkai galėjo sau leisti įsigyti ką nedidelio, bet vargu ar jautė tokį poreikį. O aukštesniųjų sluoksnių – turtingųjų dvarininkų, didikų, kunigaikščių (ne tik didžiųjų kunigaikščių, bet ir šeimų: Masalskių, Oginskių, Sapiegų) – aplinkoje stalo sidabras jau turėjo kitą funkciją. Jis atliko tam tikrą vaidmenį visuomenėje ir tarpusavio santykiuose, kad ir priimant svečius iš užsienio. Tuomet stalo sidabras vaidino reprezentacinį vaidmenį – savo reikšmės, kilmės ir turimų turtų parodymo, valdų pateisinimo. Jeigu darai priėmimą namie, ant stalo išstatoma viskas, ką turi geriausia: pavyzdžiui, pateikiami sidabriniai rinkiniai su šeimos herbais. Tai vazos sriubai, lėkščių komplektai, be abejo, stalo įrankių komplektai, įvairiausi stalo papuošimai, keliaaukštės vazos sausainukams ir kita“, – „Versus“ aiškina Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Rūta Vitkauskienė.
Iš to, kas fiksuota istoriniuose šaltiniuose, daugiausia žinome apie aukštųjų sluoksnių dvaro gyvenimą ir prabangą XVIII amžiuje. Iš jo yra išlikusi daugybė fiksuotų istorinių šaltinių: dienoraščių, aprašymų, turto inventorių. Pavyzdžiui, yra išlikusių stalo sidabro komplektų užsakymų Vilniaus sidabrakaliams: vazos, sriubinės, lėkštės – viskas iš gryno sidabro. Maža to, užsakovas pats auksakaliui pateikia sidabrą, dėsto Vitkauskienė.
Įrankiai gaminti ir pas Vilniaus meistrus, ir užsisakinėti užsienyje – Drezdene, Varšuvoje, Gdanske. Tačiau tie indai dažniausia nėra išlikę, tad apie juos kalbėti nėra labai tikslu. Bet iš išsaugotų likučių galima išskirti Vilniaus sidabrakalių savitą braižą – paprastai sidabrinius indus jie gamindavo labai masyvius, storesnėmis sienelėmis, daugiau sveriančius, bet iš mažesnės prabos sidabro.
Ar XVIII a. sidabras grūmėsi su auksu?
„Pas mus auksas buvo labai retas metalas, naudotas nebent papuošalams. Galima rasti pasakojimų apie prašmatnius didikų priėmimus, kuriuose neva valgyta iš aukso indų, bet kažin ar tai tiesa. Aukso indų Europoje apskritai buvo mažai – tai pernelyg brangus ir retas metalas, kad iš jo būtų galima pagaminti didelius kiekius ar stambius daiktus, jis daugiau naudotas auksavimui: paauksuoti, sakykim, sidabrinio indo vidinę pusę“, – pasakoja menotyrininkė.
Sunyko kartu su dvarais
Lietuvos muziejų kolekcijose stalo sidabro beveik nėra išlikę.
Rūta Vitkauskienė sako, kad tai nelaiminga Lietuvos elito istorija. Elitas lietuviškai daugiausia nekalbėjo. Kai kūrėsi tautinė Lietuvos valstybė (J. Basanavičiaus, V. Kudirkos laikais), didžiulė dalis to elito atsitraukė nuo jos kūrimo.
„Tie visuomenės atstovai, kurie galbūt iš tikrųjų turėjo tą daryti, neįsitraukė į Respublikos kūrimą, jie liko Lenkijoje. O po Antrojo pasaulinio karo didelė dalis stalo sidabro likučių, kas dar buvo likę dvaruose Lietuvoje ir Rusijoje, buvo išvežta, o kita dalis išgrobstyta, pasitraukė ir elitas. Likę didikų palikuonys į Lietuvą atvažiuoja tik pasisvečiuoti ir savęs nelaiko lietuviais: kiek sugebėjo, tiek šeimos palikimo ir išsivežė su savimi. Daugiausia tie turtai buvo išblaškyti. Brangiai kainavę vertingi daiktai nuskurdus šeimoms buvo tiesiog parduodami – ne tik stalo sidabras, bet ir papuošalų kolekcijos, paveikslų rinkiniai, tad Lietuvoje iš didikų kultūros mažai kas likę. Praktiškai nesurinksite nė vieno sidabro rinkinio tokio, koks jis XVIII a. turėjo būti ant stalo. Beveik nėra net ir fragmentų – tik vienas kitas daiktas, neaišku, kokiame komplekte turėjęs būti, nevisiškai aiški jo kilmė. Žodžiu, menki likučiai“, – apibendrina pašnekovė.
To laikmečio sidabriniai indai daugiausia buvo žymimi giminių herbais, akmenimis inkrustuoti rečiau.
Tačiau jau XVIII a. pabaigoje sidabriniai stalo indai tampa mažiau madingi, o sidabrą keičia porcelianas ir fajansas. Įrankių gamyboje, be abejo, ir toliau karaliauja sidabras.
„Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje manufaktūros pradėjo gaminti labai gražius indus iš keramikos. Vokietijoje iš naujo buvo išrasta porceliano technologija – gaminti nuostabiai gražūs stalo porceliano komplektai. Žinoma, jis dūžta, yra trapus, bet tas negąsdino, tai buvo pigiau nei užsisakyti sidabro komplektą“, – aiškina Vitkauskienė.
Visą XIX a. Vilniuje žydų sidabrakaliai masiškai gamino visus stalo įrankius ir jų komplektus (šaukštus, šakutes, šaukštelius su herbais, su monogramomis) ir miestiečiai juos naudojo – bet jie jau kuklesni nei anksčiau.
Taigi pačiu stalo sidabro piku Lietuvoje galime vadinti XVIII a. vidurį, o antroje šio amžiaus pusėje tikrai turtingos šeimos, kurios vadovavosi ir europine kultūra, jau dažnai naudojo porcelianą, indų gamyboje išstūmusį sidabrą.
Sustoję ties Rumšiškėmis
Anot Vitkauskienės, dizaino prasme Lietuvoje gaminti stalo sidabro indai ir įrankiai buvo gana vakarietiški – lietuviško autentiškumo nebuvo ir negalėjo būti, nes aukštuomenė buvo atitrūkusi nuo liaudies ir vadovavosi aukštuoju europiniu stiliumi – in vogue.
„Lietuvybę mes suprantame kiek neteisingai – mes ją suvokiame etnografiškai. Elitas gyveno pagal europinius papročius, vadovavosi europine kultūra ir nekalbėjo lietuviškai, todėl mes juos tarsi atmetame – tarsi jie ne lietuviai, tarsi nepuoselėjo lietuvybės tradicijų. Ir galbūt todėl šiandien pas mus ir nėra tos dvarų kultūros, o ne tik dėl to, kad taip susiklostė, jog elitas nekūrė tautinės valstybės. Deja, ypač po Antrojo pasaulinio karo, dvarininkas su bet kokiu savo palikimu buvo apskritai nušluotas. Iš esmės visi Lietuvos dvarai buvo suniokoti, išplėšti. Žemesnieji sluoksniai šią kultūrą suvokė tarsi svetimą, nesavą, o nė vienoje normalesnę istoriją turėjusioje Europos šalyje to nebuvo. Tai iš principo neteisingas požiūris į lenkiškai kalbėjusį elitą“, – pripažįsta specialistė.
Apibendrinant Vitkauskienės žodžius, mums iki šiol sunku apsispręsti, ar tai mūsų kultūra, ar ne – ir kalbant apie XVIII a. didikų stalo sidabrą. „Mes su tuo savęs pernelyg netapatiname, daugiau save siejame su Rumšiškėmis“, – teigia dėstytoja.
Tuo tarpu Vakarų Europoje XIX a. stalo dekoracijos, sidabriniai indai ir stalo įrankiai, įvairios stalo puošmenos tapo labai svarbūs ir atliko reprezentacinį vaidmenį tiek privačioje erdvėje, tiek viešuose priėmimuose. Kitaip nei ankstesniais laikais, tuomet tokius daiktus galėjo įsigyti nebūtinai rūmų aplinka ir aristokratai, bet ir bankininkai bei įmonininkai: stalo sidabras tapo būtinu buržua atributu. Šiam gana konservatyviam sidabrakalystės sektoriui įtakos turėjo ir gilūs industriniai pasikeitimai: modernios technologijos suteikė gamintojams naujų galimybių.
Idėjų yra, trūksta tikėjimo
Sidabro indai žemės gyventojų buitį puošia jau bent tris tūkstantmečius ir tikima, kad saugo nuo ligų, mat sidabras turi baktericidinių ypatybių. Auksas ir sidabras žmonijos materialiosios kultūros istorijoje daugelį amžių keliavo greta kaip valiutos ir juvelyrikos metalai. Dabar iš sidabro kaldinamos tik proginės monetos, juvelyrikos dirbiniai išlieka populiarūs, o sidabriniai stalo sidabro indai ir įrankiai perduodami kaip relikvijos iš kartos į kartą.
Šiuo metu Europoje vienos stipriausių šalių, kuriančių stalo įrankius, – Suomija, Danija ir apskritai Skandinavijos šalys. Klasikiniais gaminiais garsi britų, vokiečių bei prancūzų sidabrinių stalo įrankių ir dirbinių industrija.
O štai Lietuvoje šiuo metu prastai išvystyta arba, galima sakyti, visai neišvystyta buitinio vartojimo objektų pramonė, konstatuoja menotyrininkė Laima Cieškaitė-Brėdikienė.
„Lietuvos dizainas gana stiprus tik baldų pramonėje, taip pat šiek tiek stiklo, keramikos, plastiko srityse, o stalo įrankių, instrumentų šaka visai neplėtojama. Lietuvoje verslininkams, matyt, paprasčiau atvežti gatavą produktą nei gaminti čia, nes ir pirkėjas daugiau pasitiki užsienio gamintojais, o ne savo produktu“, – mano menotyrininkė.
Anot specialistės, jauni diplomantai Lietuvoje tikrai talentingi, daro įdomių, neprastesnių darbų nei Vakaruose, tačiau jaunais žmonėmis mūsų šalyje nepasitikima.
„Tikrai turime dizainerių, kurie siūlo įdomių idėjų, tačiau pramonė jų bijo. Mūsų ir pirkėjai, ir verslininkai nepasitiki menininkų jėgomis. Gerai žinodama užsienio kūrėjus ir dizainerius galiu pasakyti, kad mes neturime sirgti primityvumo ar atsilikimo kompleksu. Ekonomiškai esame atsilikę, bet kūrybinėmis idėjomis – tikrai ne“, – tvirtai laikosi nuomonės menotyrininkė.
Pasak „Versus“ pašnekovės, stinga valstybinės politikos. Politikai turėtų atsikratyti nuostatos, kad pirmiausia reikia apsirengti, pavalgyti ir tik tada kalbėti apie meną. Reikia į viena sujungti pinigus, idėjas ir kūrybą, įsitikinusi ji.
Dizainas – pagal orą
Sidabrinių stalo įrankių, indų parduotuvėms ir prekės ženklams itin svarbus klientų lojalumas, kuris kartais grįstas ištisų kartų tradicija. Paprastai gamintojai turi ir sidabrinių, ir pasidabruotų stalo įrankių linijas.
Dažniausia indams gaminti naudojamas sidabras su mažais kitų metalų kiekiais tam, kad jis taptų patvaresnis ir kietesnis. Valgomiesiems sidabro reikmenims paprastai naudojama vienoda sidabro praba – 92,5% sidabro ir 7,5% vario.
Šiuo metu dėl vis aršėjančios konkurencijos tarp rimtųjų, tradicijas turinčių sidabro įmonių didėja ir noras išsiskirti. Tad stalo įrankių ir indų bendrovės šalia kitų pristato ir išskirtinių, itin originalių ar net drastiškų kolekcijų. Šis išskirtinumas ypač svarbus jaunesniems klientams, besistengiantiems kurti individualų gyvenimo stilių.
Pavyzdžiui, išskirtinumo norinčiam klientui sidabrinė šakutė, peilis ar šaukštas gali būti sukurtas kad ir su įvairiaspalvėmis rankenėlėmis iš medžio, perlamutro, akrilo, stiklo ar kitokių medžiagų. Tačiau sidabro indų ir įrankių pramonė vis dėlto tvirtai stovi ant tradicinio ir klasikinio dizaino kojų ir šie pardavimai sudaro daugiau kaip pusę tokių gaminių rinkos Vakarų Europoje.
Anot Cieškaitės-Brėdikienės, šiuo metu išraižymų ant įrankių mažėja – įrankių dizaine karaliauja minimalizmas. Skandinavija visuomet išsiskyrė minimalizmu ne tik stalo įrankių ar indų gamyboje.
„Tuose kraštuose žmogus, kitaip nei šiltuose kraštuose, turi atkakliai kovoti už būvį. Jis turi kautis su gamta. Norvegijoje nerasime tokio vizualiojo meno, tapybos kaip Prancūzijoje, o skandinavų architektūra, dizainas yra pasiekęs aukštumas todėl, kad tai būtina žmogui: tai yra būstas gyventi, daiktas sėdėti, puodas virti, šaukštas valgyti, o emocijoms lietis per kraštus jie nepasirengę. Tai lemia kultūrinės, etninės ir geografinės sąlygos. O, pavyzdžiui, italai yra išdykę ir kuria „žaisliukus“, tad jų stalo įrankiai žaismingi, spalvoti, iš įvairių medžiagų“, – tautų atspindžius daiktuose mato moteris.
***
Lietuviai pradeda pirkti?
„Tam tikros progos tradiciškai yra švenčiamos geriausiame restorane pasaulyje – namie“, – perskaičiau Vokietijos sidabro gaminių bendrovės „Wilkens“ lankstinuke, suprask, siūlančiam nebijoti investuoti į namų stalo sidabrą. Ši bendrovė tarp Vokietijos stalo sibabrakalių yra viena seniausių – „Wilkens“ 1810 metais įkūrė Martinas Heinrichas Wilkensas.
Sostinės parduotuvėje „Zwilling. Stalas ir Virtuvė”, be kitų prekės ženklų, atstovaujama ir „Wilkens”. Parduotuvė „Wilkens“ produkcija, nerūdijančio plieno ir sidabro gaminiais, prekiauja šešerius metus. Tačiau, anot parduotuvės vadovės Almos Radzevičiūtės, iki šių metų praktiškai buvo perkami vien tik nerūdijančio plieno stalo įrankiai.
„Ir nors sidabro įrankių pavyzdžių turėjome jau ir prieš šešerius metus, bet užsakinėti juos žmonės pradėjo tik šiais metais. Prieš tai turėjome porą sidabrinių įrankių komplektų pavyzdžių, tačiau juos sunkiai sekėsi pardavinėti, teko daryti nuolaidą. O šiemet žmonės jau ėmė užsakinėti sidabrinius stalo įrankius: savo parduotuvėje turime tik pavyzdžius ir atvežame pagal užsakymą į Lietuvą. Tokia sistema susiformavo todėl, kad iki šiol sidabriniam produktui nebuvo pakankamos paklausos, – prisimena Radzevičiūtė. – Kodėl tik dabar randasi tokia paklausa, galima diskutuoti. Galbūt tiesiog išaugo pajamos arba žmonių poreikis turėti taurų produktą.“
Šiemet, skaičiuojant visus „Wilkens“ pirmojo pusmečio pardavimus salone, pusę jų sudaro sidabriniai įrankiai.
Tie žmonės, kurie pasirengę skirti pinigų brangiam produktui – sidabriniams įrankiams – nesirenka vidutinio produkto (pasidabruoto), jie jau renkasi gaminį iš sidabro, pažymi parduotuvės vadovė. Paprastai tai aukštas pareigas užimantys klientai, kurie sidabrinius įrankius perka proginiam naudojimui, ne kasdienai. Tokią prekę žmonės perka dažniausia ir galvodami apie tai, kad galėtų ją palikti kaip palikimą ateinančioms kartoms. Tai dar viena priežastis, kodėl perkama ne pasidabruoti, o sidabriniai indai.
„Sidabrą daugiau progomis, o ne kasdien naudoja dar ir todėl, kad jo priežiūra ypatinga. Pavyzdžiui, nerūdijantį plieną indaplovėje galima plauti su kitais įrankiais ir indais, sidabrą reikia plauti arba visiškai atskirai indaplovėse, arba rankomis. Kadangi įrankiai iš nerūdijančio plieno yra geros kokybės ir juos paprasta naudoti, daugiau jais valgoma kasdien. Be to, lemia ir finansai, nes kainų skirtumas didelis“, – sako Radzevičiūtė.
Nerūdijančio plieno ir sidabro įrankių kainos skiriasi kelis kartus. Komplektas sidabrinių įrankių (24 vienetų – po 6 šakutes, peilius, šaukštus ir šaukštelius arbatai) kainuoja apie 10 000 Lt, o tos pačios „Wilkens“ modelio bet kuris nerūdijančio plieno komplektas priklausomai nuo dizaino – 1 500–2 000 Lt.
„Sidabrinius įrankius perkančių negausu, o štai ieškančių pavienių sidabrinių įrankių ir indų daugiau. Tai smulkesni dalykai – kad ir sidabrinis šaukštelis, perkamas krikštynoms, gimtadieniui, jie dažnai graviruojami“, – aiškina „Zwilling. Stalas ir Virtuvė“ atstovė.
Žmonės jau perka ir sidabrinius samčius, šakutę mėsai ir panašius rakandus. Paprastai pirmiausia užsisakomi pagrindiniai įrankiai, o tuomet jau perkami papildomi daiktai. Plečiasi sidabrinių įrankių ir indų asortimentas – taip formuojasi tradicija ką nors palikti ateities kartoms, teigia Radzevičiūtė.
Tarp bendrovės įrankių komplektų – skirtingų stilių gaminiai: nuo didingo imperinio stiliaus iki subtilaus minimalizmo ar drąsesnio moderno. Tačiau, pasak pašnekovės, jų klientai dažniausia renkasi klasiką. Nors siūlomas modernus dizainas gražus ir analogiški nerūdijančio plieno įrankiai perkami, tokio sidabrinio komplekto dar niekas nėra įsigijęs.
Nuo pat bendrovės įkūrimo „Wilkens“ savo produktus gamina Bremene – bendradarbiaudama su įvairiais dizaineriais (pavyzdžiui, Heinrichu Vogeleriu, Walteriu Storru, Ullla ir Martinu Kaufmannais bei kitais) bendrovė yra laimėjusi ne vieną nacionalinį ir tarptautinį apdovanojimą už gaminius.
Dabar nusipirkęs sidabrinį šios bendrovės indą ar įrankį klientas gauna garantiją, kad „Wilkens“ tokį modelį gamins mažiausia iki 2025 metų, nors kai kurie modeliai nepakitę daromi daugiau nei 100 metų.
Visas straipsnis Versus žurnale
© 2011, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
