Baltų žinyčios vartai

1

Nuo Valdovų rūmų pasižvalgius ir toliau už Vilniaus sienų

viršaitis kovo 1, 2011 Archeologija, Architektūra

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas*

Visai natūralu, kad atstatomi Žemutinės pilies Valdovų rūmai iššaukia įvairių sričių specialistų kartais ir aštrokas diskusijas – taip ir turi būti tarp profesionalų. Tik kartais gaila mėgėjų, tam tikros dalies visuomenės, kurią per spaudą pasiekia tik vieno ar kito autoriaus nuomonė, neretai kategoriška.

Apie tai toliau kalbėsimės su humanitarinių mokslų daktaru Napaleonu KITKAUSKU, sausio 5 dieną sutikusiu savo 80-metį, o sausio 19 d. iškilmingai pagerbtu Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai vykusiame jubiliatui skirtame kultūros vakare „Vilniaus pilių riteris ir metraštininkas“. Labai taiklus apibūdinimas, nes N. Kitkauskas daug metų ne tik vadovavo Žemutinės pilies teritorijos architektūriniams tyrimams, bet tebėra Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas.

Vilniaus paveldas, kurį padėjo išsaugoti Vilnios vandenys

Mokslo. Lietuva. Gerbiamasis Napaly, ankstesniame pokalbyje minėjome 2009 m. mirusį lietuvių kilmės lenkų meno istoriką prof. Ježį Lileiką (Jerzy Lileyko), kuris laikė save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, bajoriškosios Lietuvos lietuviu, panašiai kaip Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), kurio šimtąsias gimimo metines šiemet minime. Tai štai Ježis Lileika ramino lietuvius: girdi, praeis 20–30 metų ir visiems Vilniaus lankytojams atrodys, kad atstatytieji Valdovų rūmai, dėl kurių mūsų dienomis šitiek iečių laužoma, tai per amžius stovintys mūrai. Tačiau jei taip, tai kuo atstatyti rūmai skiriasi nuo muliažo ar falsifikato, kaip kartais visuomenę mėgina nuteikti rūmų atstatymo priešininkai?

Napalys Kitkauskas. Net ir Amerikos lietuviai jau blaiviau žiūri į dalykus, dėl kurių vis dar verda ginčai Lietuvoje. Jeigu turime autentišką seną mūrą, tai rodykime jį, didžiuokimės – viskas gerai. Bet nemanykime, kad XIV a. ar net XIII a. mūru nustebinsime pasaulį, juo labiau XVI a. statiniu. Po pasaulį važinėjantys turistai Italijoje, Graikijoje ir kitose šalyse yra matę ir ne tokio senumo mūrų. Tačiau Lietuvos valstybingumo simbolį privalome turėti.

ML. Pasižvalgykime, kas vyko ir vyksta pas artimiausius kaimynus.

N. Kitkauskas. Savo karališkuosius rūmus kaip valstybingumo simbolį Varšuvoje atstatė lenkai, o Vavelio karališkieji rūmai Krokuvoje buvo išlikę nenugriauti, neišsaugoti tik interjerai. Matyt Austrijos imperijos (Kaisertum Österreich, 1804–1867) ir Austro-Vengrijos imperijos (1867–1918) laikais Vavelio karališkieji rūmai buvo pritaikyti kareivinėms. Nuo 1905 m. jau per šimtą metų tęsiasi jų restauravimas. Vokietijos karališkieji rūmai Berlyne bus atstatyti iki 2015 m., tad lietuviai nėra jokia išimtis. Lietuvos istorinis valstybingumo simbolis – Žemutinės pilies valdovų rūmai Vilniuje turėjo būti atkurti ir tai jau baigiame padaryti.

Kai keliamas triukšmas, kad mūsų Valdovų rūmai buvo atstatomi be sąmatos, tai rodo visišką nesupratimą, ką reiškia tokį objektą atstatyti. Kai kalbama apie naują statybą – teisingai, tokia sąmata būtina, reikia apskaičiuoti kiekvieną detalę. Bet sakykite, kokią sąmatą naudojo lenkai šimtą metų restauruodami Krokuvos karališkuosius rūmus? Ir dabar lenkai vis dar tobulina savo pačių restauravimo pasekmes, nes gyvenimas įneša pataisų, nuolat siūlo naujų sprendimų.

ML. Vavelio karališkieji rūmai Krokuvoje ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai – koks esminis skirtumas tarp šių objektų?

N. Kitkauskas. Skirtumų nemažai. Kaip sakiau, lenkams nereikėjo iš naujo atstatyti savo Karališkųjų rūmų statinių Krokuvoje. Korpusai buvo išlikę, tiesa, su pakeistais fasadais, netekę savo turtingų interjerų, pristatyta naujų pertvarų. Rūmų teritorijoje bei jų aplinkoje buvo pastatyti papildomi pastatai kareivinėms, darkantys pirminį rūmų vaizdą. Lenkams po 1905 metų teko tuos naujadarus nugriauti.

Prieš tai nemažai griovė ir austrai savo kareivinėms pertvarkydami Karališkuosius rūmus. Daužė kas jiems atrodė nereikalinga, interjerų duženas ir perstatymų laužą vežė nuo rūmų kalno už miesto ir kaip šlamštą išpildavo užmiesčio laukuose. Lenkų archeologai ligi šiol neranda, kur tas istorinis laužas išpiltas. Restauratoriams tai būtų didelės vertės radinys.

ML. Tvirtinama, kad jokia kita šalis Europoje neturi tokių vertingų renesansinių ir kitų epochų koklių duženų kaip Lietuva. Iš rastųjų liekanų pavyko atkurti pakankamai autentišką koklių vaizdą, koks buvo Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, Žygimanto Augusto ir Vazų laikais.

N. Kitkauskas. Vilniaus Valdovų rūmai išties stovėjo žemoje ir gan drėgnoje vietoje šalia Vilnios vagos, todėl pavasarį ar rudenį patvinus Vilniai būdavo daug bėdų. Carų laikais griaunant rūmų sienas griuvenas toli vežti nesivarginta – pilta čia pat į drėgną žemę. Panašiai ir ankstesniais amžiais, kai keičiantis madoms būdavo perstatomos rūmų krosnys, keičiami interjerai, daromas remontas ir pan. – visą statybinį laužą išpildavo čia pat ar netoliese teritorijai prieš rūmus paaukštinti. Štai kodėl Katedros aikštės kultūrinis sluoksnis sudaro apie 7–8 metrus – tikras lobynas archeologams. Šiuo atveju galime būti dėkingi kasmet išsiliedavusiai Vilnios upei, supusiai Žemutinės pilies teritoriją, drėgnai ir durpingai vietovei, kurioje tos išmestos duženos ir kitos statybinės atliekos išsilaikė. Valdovų rūmų atkūrėjams jos teikia patikimos autentiškos medžiagos.

Nežinau kur dar būtų rasta tiek autentiškų radinių, kiek Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Iš šių radinių buvo galima spręsti ne tik apie buvusias rūmų krosnis, bet ir apie interjerų detales, architektūrinius rūmų išorės elementus – langų ir durų apvadus, karnizus, kitas detales. Rasta daugiau kaip 7 tūkst. XV, XVI ir XVII a. pirmos pusės koklių duženų – ši koklių kolekcija iš tiesų yra geriausia bei viena iš vertingiausių visoje Europoje. Todėl Valdovų rūmai galėjo būti atkuriami remiantis tikrais radiniais, o ne atvežtais iš dvarų ar kitų šalių.

Ir Vavelyje ne viskuo reiktų stebėtis

N. Kitkauskas. Lenkų restauratoriai Krokuvoje tokių privalumų neturėjo, todėl pridarė klaidų. Restauruojamų Vavelio karališkųjų rūmų grindims tarpukariu pradėjo naudoti balsvą marmurą – toks buvo supratimas. Vėliau paaiškėjo, kad renesansinių rūmų grindims marmuras išvis nebuvo naudojamas. Lenkai negalėjo pasinaudoti ir tokiais gausiais krosnių koklių radiniais, todėl Vavelyje jas atkūrė pagal to meto savo supratimą. Iš Podhorcų, dabartinių Pidhirci Ukrainos teritorijoje (ukrainietiškai Підгірці, lenkiškai Podhorce), prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusių Lenkijai, Vavelio pilies krosnims atkurti buvo atvežti ir pritaikyti išardytų krosnių kokliai. Tada Podhorcų dvaras priklausė grafams Ostrovskiams, kurie restauruojamai Vavelio piliai padovanojo XVIII a. koklius iš Podhorcų dvaro rūmuose buvusių krosnių. Būtent iš tų spalvotų koklių ir buvo pastatytos Vavelio pilies krosnys. Į Krokuvą atvykę ekskursantai stebisi Vavelio pilyje „išlikusiomis“ krosnimis, grindimis ir kitomis „autentiškomis“ vertybėmis. Kai pradėjome giliau domėtis, tyrinėti, įsitikinome, kad ten grindys visai nieko bendro su renesansu neturi, lygiai kaip ir atkurtosios barokinės krosnys.

Vienas šių grafų palikuonis menotyrininkas prof. Janas Ostrovskis yra Vavelio pilies muziejaus direktorius. Dažnai atvyksta į Vilnių, dalyvauja įvairiuose mūsų Valdovų rūmų renginiuose.

Bet grįžkime prie krosnių. Tokių kaip Valdovų rūmuose tikrai neturi bent jau Vavelio karališkoji pilis. Tas pats pasakytina apie atkurtąsias grindis ir kitus dalykus. Radome daugybę įvairių rūšių glazūruotų keraminių plytelių, taip pat ir neglazūruotų. Kad nebūtų pernelyg brangu, iš glazūruotų plytelių grindis atkūrėme tik antrame aukšte Renesansinėje audiencijų salėje. Nesiekdami atstatyti šildymo funkcijos, atkūrėme tik išorinį krosnių vaizdą. Kai kurie žurnalistai spaudoje sukėlė triukšmą: tokios brangios krosnys iš atkurtų renesansinių koklių – ir nešildo! Ir neturi šildyti, kadangi dabar taikomi visai kiti ir gerokai pigesni, patogesni tokių salių apšildymo būdai. Perteikiame tik renesansinių krosnių vaizdą, židinių aprėminimą, bet labai įspūdingą.

Tai pastebi ir sugeba įvertinti patys lenkai, vokiečiai, o Lietuvoje priešingai – prieš atstatomus rūmus siekiant nuteikti žmones, panaudojamos „juodosios“ technologijos.

ML. Keletą krosnių reikėjo padaryti veikiančių, būtų mažiau priekaištų.

N. Kitkauskas. Aš taip pat buvau linkęs tai padaryti, bet nulėmė modernesnio požiūrio šalininkai, pasisakę labiau už įvaizdį, o ne funkciją. Būtų reikėję pastatyti papildomą kaminą, išvesti ortakius. Nėra sudėtinga, bet nutarta neužsiimti.

Pilys kaip valstybės stiprybės rodiklis

ML. Vokiečiai taip pat atstatys Berlyno pilį, todėl labai domisi Vilniuje atstatomais Valdovų rūmais.

N. Kitkauskas. Mes atstatėme renesansinius rūmus, vokiečiai iki 2015 m. atstatys Berlyno barokinę pilį. Ji susiformavo geru šimtu metų vėliau už Vilniaus valdovų rūmus. 1655 m. karo su Maskva metu Vilniaus Žemutinė pilis buvo nusiaubta ir apnaikinta, nuo to meto pilies ir Lietuvos valdovų rūmų funkcijos jau nebeatliko. Kai Rusija po truputį „virškino“ rytines LDK žemes, Vokietija kaip Šventosios Romos imperijos dalis gyveno sąlyginės ramybės laikotarpį. XVII a. viduryje stiprėjant Prūsijos karalių valdžiai ir įtakai, pradėta statyti barokinė Berlyno karališkoji pilis. Statyta visą šimtmetį – iki XVIII a. vidurio. 1871 m., Bismarko laikais, Vokietija pasiskelbė imperija – reichu. Nieko nuostabaus, kad pagal tūrį Berlyno pilis buvo daugiau kaip keturis kartus didesnė už mūsų Valdovų rūmus.

ML. Pilių dydis atspindėjo valstybės pajėgumą ir tarptautinę įtaką. Šito kartais reikėtų nepamiršti Lietuvos įvaizdžio kūrėjams.

N. Kitkauskas. Kai XVI a. pirmoje pusėje buvo statomi Vavelio ir Vilniaus pilių rezidenciniai rūmai, savo tūriu ir apimtimi jie buvo panašūs, dar simbolizavo dvi atskiras Lietuvos ir Lenkijos valstybes su dviem sostinėmis – Krokuva ir Vilniumi. Po Liublino unijos LDK reikšmė smuko, maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos pradėtų Varšuvos pilies rūmų statybų užmojis jau buvo kitas – jie pastatyti dvigubai didesni.

ML. Koks buvo tolesnis Berlyno karališkųjų rūmų likimas?

N. Kitkauskas. Berlyno pilis buvo bombarduota ir 1944 m. kovo mėn. sudegė. 1950 m. VDR lyderis Valteris Ulbrichtas (Walter Ulbricht) liepė tas sienas susprogdinti ir pilies vietoje padaryti K. Markso ir F. Engelso aikštę. Tai buvo karinių paradų ir šventinių demonstracijų vieta, o vyriausybės tribūna, aišku, buvo nukreipta taip, kad žygiuojantys demonstrantai žvelgtų į rytus, t. y. Maskvos pusę. Taip rašo patys vokiečiai. Tačiau Berlyno gyventojams nauja aikštė nebuvo miela.

Kito VDR genseko Eriko Honekerio (Erich Honecker) sprendimu, veikiausiai septintajame dešimtmeyje toje aikštėje buvo pastatyti Respublikos rūmai su 1,5 tūkst. vietų sale. Juose įsikūrė VDR parlamentas. Rūmuose vykdavo Vokietijos vieningosios socialistų partijos suvažiavimai, kongresai, liaudies šventės. Rūmai buvo statomi iš metalinių konstrukcijų, perdangos – iš metalinių sijų, bet suvokta, kad kilus gaisrui konstrukcija neatlaikytų – metalas susmuktų. Tada buvo parengta 5 tūkst. m3 mišinio iš asbesto ir cemento toms konstrukcijoms apsaugoti nuo ugnies. Tačiau kai tik griuvo Berlyno siena ir susijungė Rytų ir Vakarų Vokietijos, pradėta reikalauti, kad Respublikos rūmai būtų nugriauti – asbesto dulkėmis nuodyti miesto gyventojus vokiečiai daugiau nenorėjo. Mat kai Respublikos rūmuose būdavo įjungiami ventiliatoriai, kietosios dalelės su asbesto teršalais sklisdavo po rūmų patalpas. Vis tik ir Vokietijoje buvo kilę daug diskusijų dėl rūmų, nes nemažai vokiečių jau buvo apsipratę su tuo statiniu. Lemiamą sprendimą padarė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. „Aš už šitų rūmų nugriovimą“, – spaudoje buvo paskelbta ši jos frazė.

Kad rūmai taptų forumu

ML. Lietuvos ir Lenkijos garsiausius rūmus griovė, vertė kareivinėmis kaimynai, o vokiečiai štai patys savo rūmus griovė – per karą apgriautų Karališkų rūmų sienas ir galiausiai prašmatniausius Respublikos rūmus, turėjusius stebinti amžininkus ir ateinančioms kartoms priminti šlovingus socializmo laikus.

N. Kitkauskas. Yra apie ką pagalvoti. Lenkų tauta, įkvėpta didžiausio tautinio ir valstybinio entuziazmo, atstatinėjo

Vavelio ir Varšuvos karališkuosius rūmus. Lietuvoje pradėję atstatinėti Valdovų rūmus tuojau pat įklimpome į ginčus ir intrigas. Mes patys sau kuriame kompleksus, iš kurių nebegalime išsivaduoti.

Kaip vertinti vokiečių apsisprendimą nugriauti vienus rūmus ir jų vietoje bandyti atstatyti istorinius Karališkuosius rūmus? Sudėtingas klausimas. Tuose rūmuose sėdėjo Vokietijos valdovai, kurių politika ir sprendimai XX a. sukėlė du pasaulinius karus. Todėl Vokietijos spaudoje pabrėžiama, kad Karališkieji rūmai Berlyne bus atstatyti ne tam, kad simbolizuotų Vokietijos didybę. Vokietijos Bundestagas, remdamasis ekspertų pasiūlymais, 2002–2007 m. priėmė įstatymus dėl Berlyno rūmų, kaip sostinės istorinio centro vieno svarbiausių urbanistinio akcento atstatymo ir pritaikymo daugiafunkcinei kultūrinei paskirč

iai. Į bendrą visumą bus įtrauktas Humboldtų universitetas ir jo gausūs muziejiniai rinkiniai, bibliotekos. Atstatyti rūmai taps Humboldtų forumu – kultūros, meno ir mokslo namais, kultūrų dialogo ir meninio paveldo (ne vien europietiško) pristatymo vieta. Ten veiks Etnologijos, Azijos meno ir daug kitų pasaulyje garsių muziejų, žodžiu, tai bus įspūdingas forumas.

Taigi, jei to siekia vokiečiai, tai gal ir mums reikėtų siekti, kad atkurti Valdovų rūmai galėtų būti paversti Baltų istorijos ir kultūros forumu? Juk seniausi, XIII a. – XIV a. pirmosios pusės mūrai, kuriuos radome Žemutinės pilies teritorijoje, yra tai, ko nėra jokiame kitame baltų krašte. Nei latviai, nei prūsai, nei jotvingiai patys nespėjo pastatyti mūrinių statinių, o lietuviai juos statė. Todėl Lietuva galėtų atstovauti ir mirusioms baltų tautoms, nes niekas kitas be mūsų to nepadarys. Tai būtų baltų tautų tapatumo įtvirtinimas. Gal tai padėtų įtvirtinti mūsų žmonių tikėjimą, kad dar yra vertybių, dėl kurių verta stengtis.

ML. Kokiais principais vadovausis vokiečiai, atstatinėdami Karališkuosius rūmus Berlyne? Juk sunku tikėtis, kad išliko daug autentiškumo teritorijoje, kur pokaryje buvo išsprogdintos Karališkųjų rūmų sienos, o vėliau pastatyti ir sugriauti Respublikos rūmai.

N. Kitkauskas. „Berliner ExtraBlatt“ rašoma, kad bus atstatyti Karališkųjų rūmų tūriai, fasadai, bet didesnės dalies buvusių interjerų iš pradžių nebus siekiama atkurti. Paskaičiuota, kad Berlyno karališkųjų rūmų atstatymas kainuos 580 mln. eurų, vadinasi 2 mlrd. litų. Kadangi šių rūmų tūris 4 kartus didesnis už mūsų Valdovų rūmų, tai tą sumą padalinkime iš 4 ir gausime 500 mln. litų – tiek vokiečiai išleistų mūsų Valdovų rūmų atstatymui. Kaip paskaičiuota, mums šių rūmų atstatymas kainuos 367 mln. litų, taigi 130 mln. litų pigiau. Štai ir atsakymas į klausimą, ar labai brangiai mes statome.

Kai susikerta profesionalų ietys

ML. Grįžkime prie Valdovų rūmų atstatymo architektūrinių ir inžinerinių sprendimų. Jūsų kolega Valdovų rūmų atkūrimo projekto koordinatorius Audronis Katilius teigia, kad atstatytieji Valdovų rūmai tėra tik gaubtas tikrosioms vertybėms – čia stovėjusių rūmų pamatams, kultūriniams ir archeologiniams sluoksniams apsaugoti. Po „gaubtu“, t. y. atstatytų Valdovų rūmų, tos vertybės ir bus eksponuojamos. Tai gal taip ir vertinkime: atkurtasis rūmų tūris ir siluetas tėra tik gaubt

as tikrosioms vertybėms po žeme, kurios nuo šiol bus prieinamos eksponuoti?

N. Kitkauskas. Dabar esama ir kiek kitokio vertinimo. Pirmuose pasitarimuose dėl atstatomų Valdovų rūmų buvo kalbama, kad atstatant rūmus reikia maksimaliai išsaugoti po žeme išlikusį autentą. Kai pradėta projektą detalizuoti, atsirado naujų pasiūlymų ir inžinerinių sprendimų. Keitėsi pasiūlymai ir dėl atkastų istorinių pamatų. Buvo galimas ir toks, sakyčiau, klasikinis sprendimas: atkasus pamatų „padą“, po pamatais išvalyti nestorą apie 1 m storio durpingos žem

ės sluoksnį, po apačia pakišti betono, kad ant jo remtųsi senieji pamatai, o tada ant sutvirtintų pamatų, tegu ne per visą jų plotį (dalį paliekant eksponavimui), statyti sienas. Be to, vidurinė rūmų komplekso dalis stovi ant tvirto grunto, ten tokio pamatų tvirtinimo išvis būtų nereikėję. Tačiau modernesnių techninių sprendimų iniciatoriai pasiūlė polinius pamatus. Jų pasiūlymui buvo pritarta. Taip rūmų antžeminės dalies sienų atrėmimui buvo išbetonuoti keli tūkstančiai polių. Norint tuos polius pastatyti, teko pragręžti autentišką mūrą ir geroką kiekį to mūro pašalinti. Be to, maždaug 10 m ilgio metaliniai „inkarai“ beveik horizontaliai buvo įleisti į žemę, kad statomos sienos „neišsiskėstų“. Kadangi gruntas drėgnas, buvo naudotas ne šiaip plienas, bet nerūdijantis titanas. Jis buvo vežamas iš Vokietijos. Būtina pastebėti, kad toks konstrukcinis sprendimas su požeminiu inkaravimu buvo panaudotas tik atstatomų rūmų pietų korpuso pamatų zonoje.

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną profesionalų diskusijų aspektą. Jeigu autento išsaugojimas buvo iškeltas kaip svarbiausias siekinys, tada reikėjo būti nuosekliems iki pabaigos ir virš išlikusio autento projektuoti paprastą nepretenzingą gaubtą. Beje, apie tokį variantą buvo kalbama, bet neatsirado iniciatorių, norinčių pabandyti jį suprojektuoti. Tačiau joks gaubtas pats savaime ore nesilaiko, jis turi remtis į tam tikras konstrukcijas, pagaliau juk visa erdvė po gaubtu turi funkcionuoti, būti pritaikyta naudojimui. Žiemą ta erdvė turi būti apšildoma, o norint apgaubti apie 1,5 ha plotą tektų statyti daugybę stulpų, kurie ir laikytų virš žemės iškeltą denginį – „blyną“ iš metalo ir stiklo. Įsivaizduokime tarp Pilies kalno su Gedimino pilimi ir Katedros pūpsantį „blyną“. Veikiausiai būtų nei į tvorą, nei į mietą, sukeltų daugelio žmonių nepritarimą ir susierzinimą už drastišką invaziją į Lietuvos žmonėms šventą žemės lopinį. Tačiau tada autentas tikrąja to žodžio prasme būtų apsaugotas. Vaikščiotume ir iš viršaus žvelgtume tarsi į atkastą Lietuvos Pompėją.

ML. Pompėjos ir Vilniaus klimatas vis dėlto skiriasi.

N. Kitkauskas. Skiriasi ir todėl būtinas gaubtas. Tektų šildyti erdvę po gaubtu, tad visa statyba, inžineriniai tinklai ir ekspozicija kainuotų tikriausiai ne ką mažiau kaip dabartiniai atstatytieji rūmai. Štai ir iškyla paradoksas. Ar ne pirmoje šio pašnekesio dalyje manęs klausėte: jeigu būtų tekę šią statybą pradėti sovietinės okupacijos metais ir mūsų paklaustų, ką norime šioje vietoje statyti – Valdovų rūmus ar naują Dailės galeriją, tai lankstydamiesi ir vizgindami uodegas tikriausiai išlementume – galeriją… O širdyje galvotume, kad čia vis vien bus mūsų kunigaikščių rūmai. Buvome įpratinti taikytis prie aplinkybių, nes kitos išeities neturėjome. Tai štai panašiai yra ir su aptariamu gaubtu. Ieškodami kompromiso iš bėdos galime atstatytus rūmus pavadinti ir gaubtu, bet tik iš bėdos. Juk nei lenkams, nei vokiečiams, atstačiusiems ar atstatantiems savo valdovų rūmus, tokių reveransų į kairę ir dešinę daryti netenka. Jie jaučiasi stiprūs, nes turi savo tautos ir valstybės palaikymą, didžiuojasi savo atstatomais istoriniais pastatais. O mes vis dar turime teisintis, kad atstatydami Lietuvos istorinį valstybingumo simbolį darome teisingą ir gerą darbą.

ML. Kai kam tiesiog niežti nagus norint parodyti, kad Lietuvoje viskas blogai, šalį valdo diletantai, vadinasi, ir Valdovų rūmus atstatinėja diletantai, nes iš kur gausi kitokių statytojų. Žodžiu, diletantų valstybė. Ką į tai galite atsakyti?

N. Kitkauskas. Galėčiau sutikti, kad atstatant Valdovų rūmus galėjo būti tam tikrų pažeidimų, bet pirma reiktų juos išsiaiškinti ir tada skelbti prasižengėlių pavardes. Dabar viskas daroma priešingai: pirma paskelbiama, kad rūmai atstatomi neskaidriai, piktnaudžiaujant ir švaistant mokesčių mokėtojų lėšas, ant kojų sukeliama žiniasklaida. Kai bangos pakyla, visuomenė didžiai pasipiktina nenaudėliais, paskelbiama: prokuratūra ir atsakingos institucijos tirs galimus pažeidimų faktus. Tai nerimta. Dar daugiau – tai žmonių mulkinimas, tarsi už netvarką valstybėje susikaupusį nepasitenkinimą norima nukreipti į pirmą pasitaikiusį, į tuos, kurie išties dirba. Kol bus išsiaiškinta, o veikiausiai nieko prieš įstatymus nebus rasta, tautos nepasitenkinimą pavyks nukreipti į kitą panašiai suorganizuotą skandalą. Juodosios technologijos veikia, skleidžiami iš piršto laužti faktai apie neskaidriai atliktus darbus, menkinamas daugybės žmonių profesinis autoritetas. O kad LDK Valdovų rūmų statyba nuo planuotų 114 mln. litų per dešimtį metų pabrango iki 367 mln., tai juk ne nuo mūsų, ne nuo rūmų darbuotojų priklauso. Manipuliuojama skaičiais, nepaaiškinama, kad 367 mln. kainuos visas Valdovų rūmų komplekso atstatymas, o iki šios dienos rūmų atstatymui ir daugybei su rūmų atstatymu susijusių darbų išleista 264 mln. litų.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.