0

Valdovų rūmai – visuotinio pakilimo, vėliau dalies žmonių nusivylimo simbolis

vasario 27, 2011 Architektūra, Archyvai

Ilgametis Vilniaus pilių teritorijos, Katedros, Valdovų rūmų ir kitų reikšmingų istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, architektas ir restauratorius dr. Napalys Kitkauskas yra ta asmenybė, į kurios žodį įsiklauso visi, kuriems rūpi sąžininga tiesa įvairiais mūsų kultūros paveldo klausimais, taip pat ir dėl daug kam užkliūvančių Valdovų rūmų. Žinoma, bet kurios tiesos baigtinė ir aukščiausia instancija yra tik visagalis Laikas, tačiau jo nuosprendžio ne visi galime sulaukti. N. Kitkauskas dar 1983 m. vienas pirmųjų iškėlė ir suformulavo Valdovų rūmų atkūrimo idėją, nuo 1987 m. dalyvavo rūmų teritorijoje pradėtuosiuose archeologiniuose ir architektūriniuose tyrimuose, kurie tęsiami ligi šiol ir bus tęsiami tikriausiai dar ne vieną dešimtmetį.

Buvo tautos Atgimimo priešaušris, o Lietuvą iš sąstingio prikėlęs Sąjūdis Valdovų rūmų atkūrimą siejo su istorinei savimonei reikšmingo simbolio sugrąžinimu, tautos istorinės atminties gaivinimu. Sklindant šioms idėjoms 1989 m. buvo išleista N. Kitkausko studija „Vilniaus pilys: statyba ir architektūra“, už kurią 1990 m. autoriui paskirta Lietuvos Respublikos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2009 m. pradžioje pasirodė nauja N. Kitkausko monografija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai“. Tai apibendrinamasis veikalas, kuriame pateiktas dviejų pastarųjų dešimtmečių, faktiškai jau nepriklausomoje Lietuvoje atliktas kompleksinių archeologijos, architektūros, ikonografijos, istorijos, meno istorijos ir kitų tyrimų rezultatas. Kiekvienas, kuriam rūpi tikroji, o ne iš piršto laužta tiesa apie rūmų atkūrimo darbus, šioje knygoje gali rasti daug autentiškų žinių ir gražaus peno apmąstymams. „Knyga, sverianti daugiau, negu Valdovų rūmai“, – ši citata iš skautų sveikinimo per knygos pristatymą 2009 m. sausį Lietuvos mokslų akademijos rūmuose.

Kelis dešimtmečius dr. Napalys Kitkauskas tyrinėjo žemutinės pilies ir valdovų rūmų teritoriją

Įdomiausia, kad rūmų atkūrimo opozi-cionieriai ir kritikai niekur nesiremia šioje mo-nografijoje pateikta medžiaga ir išvadomis, kadangi jiems tai labai nepatogi knyga, griaunanti jų pačių susikurtas arba iš kitų autorių nugvelbtas fantazijas. Valdovų rūmų šalininkų ir priešininkų ginčai, dažniausiai vykstantys tik žiniasklaidoje ir ypač narsiai internetinėje erdvėje, kur anoniminiai autoriai gali paistyti kas ką išmano, o neretai ir apie tai, ko visiškai neišmano, bet susikaupusį pyktį dėl šalyje vykstančių negerų dalykų linkę išlieti. Tiesa, tuose internetiniuose pasišpagavimuose pasitaiko ir labai informatyvių, vertingų komentarų, duodančių atkirtį paistalams. Ginčai virtualioje erdvėje geriausiai parodo, kiek daug nelaimingų žmonių mūsų visuomenėje, lengvai pasiduodančių bet kokiam skiedalui, demagogų pamėtėtam jaukui, kai rūpi ne žinojimas, ne tiesos siekis, o savo vidinių kompleksų patenkinimas, susikaupusios tulžies išliejimas, pasislėpus už anoniminio vardo ar raidžių rinkinio. Mankurtai vardo neturi, bet tai puiki terpė manipuliavimui, nes kaip kempinė sugeria negatyvią energiją.

Ta publika tikrai neskaitys šio pašnekesio su Napaliu Kitkausku „Mokslo Lietuvos“ puslapiuose, bet tikrai perskaitys įvairaus plauko tautos kiršintojai, kuriems juk taip pat rūpi ne tiesa, bet savi tikslai ir siekiai. Jeigu rūpėtų tikri, o ne išgalvoti dalykai, tai savo argumentus išdėstytų ir atsiųstų leidiniui, šiuo atveju kad ir „Mokslo Lietuvai“. Išspausdintume ir paprašytume, kad N. Kitkauskas arba kiti tų dalykų žinovai atsakytų. Tik galime būti užtikrinti, kad tie asmenys mums neparašys, nes jiems rūpi ne tiesos žodis apie Valdovų rūmus, bet jų pačių žodis, mažai ką bendro turintis su tiesa. Todėl tų asmenų niekada nepamatysi ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų renginiuose, nors būna kviečiami.

1995 m. N. Kitkauskas tapo LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto moksliniu vadovu ir šias pareigas ėjo iki 2010 metų. Todėl kalbindami pašnekovą neišvengsime ir aštresnių klausimų.

Moksliškai pagrįstų duomenų atkurti rūmus pakako

Mokslo Lietuva. Valdovų rūmų atkūrimo priešininkai išlaukė patogaus momento, kai Amžinybėn išėjo rūmų statybos kuratorius prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, ir pamėtėjo naujus kaltinimus, girdi, statybai panaudota trigubai daugiau lėšų, negu iš pradžių prašyta, ir prašoma dar. Statybos kainą ėmėsi tirti prokuratūra ir atsakingos valstybės institucijos. Ar Jūs pats labai praturtėjot, nuo 1987 m. Žemutinės pi-lies teritorijoje dirbdamas tyrinėjimo darbus, projektuodamas ir vadovaudamas skyriui?

Napalys Kitkauskas. Mano atlyginimas paskutiniais metais, kai buvau LDK Valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas, sudarė 1250 litų per mėnesį. Žmona man kartais net papriekaištaudavo, kad per mažai uždirbu. Atsakydavau, kad kai kurie kiti darbuotojai gauna po 800 litų. Dirbdamas prie rūmų tyrinėjimo darbų nė vienas darbuotojas nepraturtėjo. Negaliu atsakyti už visas organizacijas ir tarnybas, bet mano aplinkoje naujų turčių tikrai neatsirado.

ML. O ką galite pasakyti dėl rūmų statybos kainos?

N. Kitkauskas. Būtų įdomu sužinoti, kas per tą patį laikotarpį yra pastatęs pigiau? Gal pigiau statomas Valstybės saugumo departamento pastatas Pilaitės prospekte? Tas statinys statomas jau trejus metus, iš valstybės biudžeto jam buvo skirta 200 mln. litų (2005 m. spalio 28 dienos sutartimi). Kiek jau sunaudota – valstybės paslaptis. Spaudoje jau šmėkštelėjo žinia, kad toli gražu dar nebaigta statyba jau kainavo 300–350 mln. litų. Tų skaičių niekas nepatvirtino, bet ir nepaneigė.

Prekybos centro „Panorama“ Vilniuje statyba kainavo apie 270 mln. litų, bet ten jokios ypatingesnės įrangos ar kitų naujovių nepanaudota (nebent eskalatoriai). Techninių naujovių, tikriausiai, bus Saulėtekio slėnyje iškilsiančiame Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre, kuriam iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų atseikėta 203 mln. litų. Pagaliau, kiek naujo buto statyba kainavo 2001 m., kai buvo pradėta Valdovų rūmų statyba, ir kiek kainuoja 2010-aisias? Pamatysime, kad beveik tris kartus brangiau, t. y. tiek, kiek per tuos metus pabrango rūmų statyba. Per tuos beveik dešimtį metų tris kartus buvo atliekamas finansinis rūmų statybos auditas, jokių pažeidimų nerasta, bet kažkam labai reikia kompromituoti daugelį Valdovų rūmų tarnybose dirbančių žmonių ir diskredituoti pačią statybą. Esu tikras, kad visa tai bus išsiaiškinta ir baigsis visos insinuacijos. Jeigu pažeidimai būtų išaiškinti, suprantama, kaltininkai turėtų būti nubausti.

Tuo metu tai buvo teisingas sprendimas

ML. Valdovų rūmų atstatymo priešininkai pasitelkia štai kokį argumentą: rūmų statyba buvo pradėta be visų rūmų komplekso atstatymo projekto.

N. Kitkauskas. Žinoma, pagal visus reikalavimus būtų reikėję pirma visą teritoriją ištyrinėti ir tik po to imtis rūmų atstatymo projekto. Jeigu būtume taip veikę, tai ligi šiol darbai nebūtų pajudėję iš vietos, nes tyrinėjimai tęsiasi ir tikriausiai tęsis dar ne vieną dešimtmetį. Būtų šimto metų atstatymo projektas, todėl lygiagrečiai vyko ištisas darbų kompleksas, moksliniai tyrimai ir projektavimo darbai vyko lygia greta. Tuo metu tai buvo vienintelis teisingas sprendimas. Juk jau tuo metu matėme, kad į valdžią atėjus kitų nuostatų asmenims, galėjo rūmų atstatymo darbai išvis neprasidėti.

Dar 1996 m., taigi penkeri metai iki Valdovų rūmų atstatymo darbų pradžios, padarėme rūmų retrospektyvinį projektą. Jį sudarė šešios storos bylos. Tekstinę dalį sudarė du tomai, kituose keturiuose tomuose buvo pateikta turima ikonografinė medžiaga, nuo 1987 m. sukaupta archeologinių ir architektūrinių tyrimų medžiaga, pateikta jos analizė ir išvada: pakanka moksliškai pagrįstų duomenų atkurti istoriškai pagrįstą Valdovų rūmų vaizdą.

Suprantama, kad mūsų sudarytasis retrospektyvinis projektas negalėjo atstoti projekto, pagal kurį statybininkai būtų galėję pradėti statybos darbus. Retrospektyvinis projektas buvo tik pagrindas parengti rūmų atsatymo projektą. Štai šios užduoties ėmėsi projektuotojai, kurie darė darbo brėžinius. Mūsų įgaliojimai – moksliškai pagrįsti rūmų architektūrinį atkūrimo vaizdą, pateikti būsimus tūrius, planus ir mes šią užduotį įvykdėme, savo išvadas pateikėme. Solidžiojoje spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose buvo grindžiama rūmų atstatymo galimybė, remiantis turima ir naujai surinkta medžiaga.

ML. Kas ėmėsi daryti rūmų atstatymo darbo brėžinius?

N. Kitkauskas. To darbo ėmėsi UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ (iki 1992 m. Paminklų konservavimo institutas). Jo specialistai rėmėsi mūsų retrospektyviniu projektu, bet tuojau pareikalavo mūsų tyrimų medžiagos ir faktiškai beveik iš naujo visą ją išnarstė. Savo projekte visur pabrėžė, kad rėmėsi retrospektyviniu projektu ir mūsų tyrimų metu surinkta medžiaga.

Valdovų rūmai – tai ne vien architektūriniai tūriai, bet milžiniškas funkcionuojantis organizmas, kuriame nutiesti inžineriniai tinklai, veikia šio organizmo „gyvybę“ palaikančios sistemos. Labai svarbu buvo maksimaliai išsaugoti turimą paveldą – senųjų rūmų pamatus ir sienų fragmentus, kurie taip pat buvo daugiausia po žeme. Visiems tiems projektavimo darbams ir statybai reikėjo gauti atitinkamus leidimus iš tuometinės LR Aplinkos apsaugos ir urbanistikos ministerijos (dabar Aplinkos ministerija). Inžinerinius tinklus taip pat projektavo Projektavimo ir restauravimo instituto darbuotojai, pasitelkdami būtinus specialistus ir iš kitų organizacijų. Institutas yra visiškai savarankiška organizacija, jos darbuotojai nepavaldūs Valdovų rūmų administracijai, jų atlyginimus, projektavimo darbų įkainius taip pat nustato visai ne Valdovų rūmų administracija, nuo jos tie dalykai visai nepriklauso.

Kaip gimė idėja

ML. Esate vienas iš Valdovų rūmų atkūrimo iniciatorių. Atrodytų, kad kritikų strėlės turėtų smigti į Jus kaip pagonių romėnų strėlės į krikščionio Šv. Sebastijono kūną. Bet kažkodėl nesminga, neteko girdėti, kad kas Jus labai pultų, nors tai ir Jūsų nuopelnas, kad džinas buvo paleistas iš butelio. Sugrįžkime į 1983-uosius.

Akmenuotu istorijos keliu

N. Kitkauskas. Tais metais buvo paskelbtas Nacionalinės dailės galerijos projektų kūrimo konkursas. Buvo pateikti 24 projektai, tarp jų ir mūsiškis, kuriame su architektu Augiu Guču ir dar dviem jaunais kolegomis pasiūlėme būsimajai Dailės galerijai Gedimino kalno papėdėje atstatyti kadais ten stovėjusius Žemutinės pilies rūmus. Gerai prisimenu, kaip vyko projektų svarstymas ir vertinimas.

Kadangi projektų buvo labai daug, tai iš kur rasti tiek ekspertų, kurie galėtų tinkamai įvertinti? Todėl ekspertams teko vertinti po 4–5 projektus. Visų projektų autorių pavardės buvo užšifruotos, kad nebūtų interesų konflikto. Prie mūsų projekto priėjo paskirtieji ekspertai architektai Saulius Šarkinas ir Leonidas Merkinas, girdžiu, kaip pradeda nagrinėti. Projektas būtų gal ir įdomus – siūloma atstatyti Žemutinės pilies rūmus, išlaikant istorinius buvusių renesansinių rūmų tūrius. Tik gaila, kad Vilnius – ne Varšuva – rūmus atstatyti nerealu… O mes projektuodami kaip tik ir buvome įkvėpti Varšuvos pavyzdžio – lenkai atstatinėjo Karališkuosius rūmus, sugriautus per Antrajį pasaulinį karą.

Ekspertai įvertino pateiktus projektus, paskyrė tris pirmąsias premijas, o mūsų projektas gavo diplomą. Buvo pastebėta, jog situacija ne tokia, kad būtų galima mąstyti apie rūmų atstatymą.

ML. Visai teisingas pastebėjimas – buvome okupuota valstybė.

N. Kitkauskas. Tačiau dailininkai mūsų projektą pasičiupo, jis buvo prisimenamas, nuolat minimas, taigi į užmarštį nenugrimzdo. Prasidėjus Atgimimui mūsų idėja atgimė naujam gyvenimui. Prieš tai – 1987-aisiais – buvo pradėti Žemutinės pilies teritorijos kasinėjimo, archeologinių ir architektūrinių tyrimų darbai. Jie iš pradžių vyko vadinamųjų buvusių Šliosbergo rūmų (tada Pionierių rūmai) pastate Gedimino kalno papėdėje. Vis daugiau ir garsesnių balsų pasigirdavo, kad štai tyrinėjama Žemutinės pilies teritorija, ar ne laikas pagalvoti apie rūmų atstatymą? Tuo labiau, kad yra A. Gučo ir N. Kitkausko projektas.

Tiesa, dailininkų aplinkoje kilo ir tam tikrų abejonių dėl atstatytų Valdovų rūmų tinkamumo Nacionalinei dailės galerijai. Rūmų patalpos neaukštos, o šiuolaikinei galerijai reikia aukščio ir didelių erdvių, be to, trukdytų skliautai, jei tokie atsirastų. Bet taip svarstyta jau vėliau, kai rūmų atkūrimo idėja tapo vis realesnė.

Kaip buvo jaukinama meška

ML. Tai buvo rūmų atkūrimo idėjos žmonių sąmonėje brendimas, rodantis, kad Valdovų rūmų atkūrimas nebuvo priešokio impulsas. Juk panašiai brendo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėja. Pradėta nuo ekonominio savarankiškumo Tarybų Sąjungos sudėtyje, atsargiai buvo pereita prie diskusijų dėl suvereniteto. Paaiškėjo, kad kiekvienas diskutuotojas savaip supranta suverenumą ir suverenitetą. Apie visišką atsiskyrimą nuo TSRS ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą garsiai bijota žagtelėti – neduokdie, pabus įsisnaudusi meška. Tikra „žingsnis po žingsnio“ politika, bandant prisijaukinti mešką, pripratinti prie naujų terminų, naujos atgimstančio politinio gyvenimo leksikos.

Juk atkurtus Valdovų rūmus pritaikyti Nacionalinei dailės galerijai taip pat buvo atsargus žingsnis, savotiškas kompromisas, mėginimas šiuolaikinėms reikmėms pritaikyti atkuriamus istorinius tūrius. Pats terminas „šiuolaikinės reikmės“ buvo lyg indulgencija – galeriją statyti galima, o Valdovų rūmus atstatinėti – ne. Po galerijos priedanga būtų galima atstatyti bent jau Žemutinės pilies architektūrinius tūrius, kokie buvo XVI–XVII amžiuje.

N. Kitkauskas. Jeigu kas būtų paklausęs – reikia Dailės galerijos ar Valdovų rūmų, tai neabejoju, kad dauguma būtų pasisakę už rūmus. Jei ir būtų skeptikų, tai daugiausia dėl kylančių abejonių, ar tokį objektą savo jėgomis sugebėtume atkurti. Mūsų konkursinis projektas labai padėjo tolesnėse diskusijose, taip pat ir įgyvendinant rūmų atstatymo idėją.

Iki 1987 m. daugiausia dirbau prie Vilniaus Katedros tyrinėjimų. Jau buvo rasti po Katedra išlikusių Mindaugo laikų pirmosios Katedros pamatai ir prieš ją buvusios Perkūno šventyklos aukuro akmuo. Katedros rūsiuose pavyko surasti XIV a. pabaigos gotikine-bizantine maniera sukurtą freską – bene seniausią iš žinomų Lietuvos teritorijoje. Kas tik galėjo, stengėsi patekti į Katedros požemius, trauka buvo panaši kaip kad musulmonai per hadžą traukia į Šventąją Meką, kur maldininkai septynis kartus apeina Kaabos šventyklą.

ML.1987 m. buvo minimos 600-osios Lietuvos krikšto metinės. Kad lietuviams katalikams Vilniaus katedra, tuo metu buvusi Paveikslų galerija, netaptų pernelyg didelę trauką turinčia šventove, valdžia toliaregiškai kuriam laikui uždraudė landžioti į Katedros požemius, lankytojų skaičius buvo griežtai ribojamas, o ekskursijos dažnai išvis nevedamos. Jūs tai žinote geriau už mane.

Valdovų rūmų siluetas nuo Gedimino kalno šlaito

N. Kitkauskas. Apie Vilniaus Katedrą Lietuvos spaudoje nebuvo leidžiama skelbti jokios žinios, galbūt todėl, kad 600 metų katalikybės Lietuvoje minėjimo jubiliejus neskatintų patriotiškumo nuotaikų. Vieną kitą aukštą svečią iš užsienio ar vietinį, taip pat ir šalies vadovus atvesdavo prof. Česlovas Kudaba, kuris tuo metu buvo Lietuvos kultūros fondo pirmininkas. Dar po kelerių metų prasidėjo Atgimimas, visuotinis pakilimas, jaunimas, mokytojai ir mokiniai noriai prisidėdavo prie kasinėjimo darbų Katedros požemiuose, paskui prie Žemutinės pilies rūmų pamatų atkasimo. Susiformavo klubas „Talka“, iš to klubo ir dabartinis LR Seimo narys Gintaras Songaila, rašytojas Donaldas Kajokas ir daug kitų ryškių asmenybių.

Mes dar tik tyrinėjome Šliosbergo rūmus (tuo metu Pionierių rūmai), o jau girdėjome raginimų pradėti statybos darbus. Tie raginimai pasigirsdavo tiek iš Sąjūdžio, tiek iš tuometinės valdžios atstovų. Prisimenu, kaip mūsų atkasamų rūmų pamatų ir ištirtų liekanų atėjo pasižiūrėti tuo metu kultūrą kuravęs LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Česnavičius. Visų nuomonė buvo vieninga: „Jūs čia ištyrėte pamatus iš tos pusės, tai nuo šio kampo galime pradėti statyti…“. Tokia buvo visuotinė nuotaika – sugriautus rūmus reikia atkurti, nes taip atstatysime istorinį teisingumą. Norėta pasinaudoti staiga atsiradusia gera proga pradėti darbus.

Prisimenu, mūsų darbų pažiūrėti su visa svita atėjo Sąjūdžio lyderis prof. Vytautas Landsbergis, lydimas gal kokių šešių žurnalistų. Visiems tuo metu Valdovų rūmai buvo labai brangūs, o jų atstatymo būtinybė didesnių abejonių nekėlė.

Ir kairė, ir dešinė palaikė rūmų atstatymo idėją

ML. Bet štai meno istorikui ir muziejininkui Vladui Drėmai abejonių sukėlė. Apie tai dar kalbėsimės, o prieš tai norėčiau paklausti štai ko: kaip atsitiko, kad būtent prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas tapo pagrindiniu Valdovų rūmų atstatymo kuratoriumi? Juk iš pradžių tai buvo Sąjūdžio objektas?

N. Kitkauskas. Daugeliui Lietuvos žmonių tai buvo lyg savaime suprantamas dalykas: Valdovų rūmus reikia atstatyti. Jeigu tą idėją palaikė net tuometiniai partiniai funkcionieriai, tai A. M. Brazauskui tai buvo labiau nei priimtina. Juk jis statybininkas, rankas trynė, kad būtinai reikia atstatyti. Buvo 1992 m. spalio mėnesio pabaiga, artėjo Seimo rinkimai. Tada Žemutinės pilies teritorijoje ypač padaugėjo lankytojų. Dirbome nuosekliai, toliau vykdėme pamatų kasinėjimo darbus, o visuotinė nuotaika, suformuota Sąjūdžio, buvo vieninga – rūmai bus atstatomi, kitaip ir būti negali. Politikams buvo svarbu susikurti politinį kapitalą, o pati rūmų atstatymo idėja buvo labai geras masalas. Ir Sąjūdžio lyderiai, ir LDDP sparno asmenys vienodai karštai palaikė rūmų atstatymo idėją.

Vėjarodė rodo giedrą

Atėjo Lietuvos prezidento rinkimų akcija, 1993 m., įveikęs Stasį Lozoraitį, prezidentu išrenkamas A. M. Brazauskas. Buvau kviečiamas susitikti su prezidentu A. M. Brazausku. Manęs klausė, kokią turiu medžiagą, kurią būtų galima panaudoti atstatomiems rūmams. Taip prasidėjo mūsų ryšiai su A. M. Brazausku, kuris rūmų atstatymui buvo visada labai dėmesingas, nuoširdžiai palaikė šią idėją.

Jei būtų laimėjusi kita politinė partija, ji būtų tapusi rūmų statybos iniciatore – visiškai suprantamas ir abejonių nekeliantis dalykas. O mums, jau keletą metų dirbusiems prie atkasamų pamatų, tai buvo gera galimybė toliau judinti reikalus, daryti tai, ko labiausiai troškome. Juk į užmarštį nenugrimzdo 1991 m. sausio įvykiai ir tų pačių metų rugpjūčio pučas Maskvoje. Tada laukėme blogiausio, todėl visą tyrimų medžiagą paslėpėme ir užmūrijome taip, kad niekas nerastų, jeigu įvyktų perversmas ir į Lietuvą ateitų tamsios jėgos.

Visai natūralu, kad norėjome skubinti įvykius ir 1993 metais. Dar po keleto metų pagal mūsų retrospektyvinį planą prasidėjo Valdovų rūmų atstatymo projektavimo darbai. Prezidentui A. M. Brazauskui aiškinau, kokių plytų reikės rūmų atstatymui, teks jų gamybai įsirengti ir dirbtuvę. To meto nomenklatūra gal buvo net labiau užsidegusi rūmų atstatymo idėja už dešiniųjų jėgų atstovus, pagaliau, kaip geriau buvo galima parodyti patriotinį nusiteikimą ir meilę savo valstybės simboliui, jeigu ne per tokį projektą? Juk Varšuvoje karališkieji rūmai buvo baigti atstatyti 1987 metais, ar reikia stebėtis, kad ir Lietuva ėmėsi panašaus projekto. Visa tai turime prisiminti, kai kalbame apie Valdovų rūmus gaubusią nuotaiką.

„Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2010) » 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20 (442)

Tęsinys 20110301

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.