0

Kaziuko mugė – Gediminaičių istorijos ištakos

kovo 6, 2011 Istorija

BALTAI.LT*
Šv. Kazimieras kilęs iš garsiosios ir garbingos Gediminaičių giminės, savo kilme buvo Jogailos anūkas.
Šios giminės atstovų šaka iš kurios kilo  Kazimieras – didieji Lietuvos kunigaikščiai: Gediminas (1275-1341m.), jo sūnus Algirdas (1296-1377m.), Algirdo sūnus Jogaila Vladislovas (1350-1434m.) tapęs LDK Didžiuoju Kunigaikščiu, Lenkijos karaliumi, Jogailos sūnus  Kazimieras Jogailaitis (1427-1492m.) buvęs Lenkijos karaliumi ir jo sūnus, karalaitis Jogailaitis(1458-1483m.), Lietuvą (o vėliau kartu ir Lenkiją) valdęs nuo 1447 m., po mirties kanonizuotas ir tapęs Šv. Kazimieru,  Jo senelis – Jogaila, o senelė – ketvirtoji Jogailos žmona, Alšėnų kunigaikštytė Sofija (grynakraujė lietuvaitė), augusi Vilniaus krašte.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas prie Kijevo vartų. Miestas buvo prijungtas prie Lietuvos XIV a. Iliustracija iš L. Chodżko, La Pologne Historique, Litteraire, Monumentale et Pittoresque, Paris, 1835–1847. Lietuvos dailės muziejus

Kazimieras Jogailaitis vedė austrų imperatoriaus Albrechto II dukterį, kilusią iš Habsburgų giminės. Jie turėjo 6 sūnus ir 6 dukteris (viena duktė labai anksti mirė). Kazimieras buvo antrasis sūnus, gimęs 1458 m. spalio 3 d. (astrologiškai po svarstyklių žvaigždynu).  Gyvendamas pasižymėjo dideliu pamaldumu, gerais darbais, dorumu. Susirgęs džiova, mirė, sulaukęs vos 25 metų, 1484 m. kovo 4 d. Gardine. Palaidotas Vilniuje.

Netrukus po jo mirties žmonės pradėjo gausiai lankyti šventojo karalaičio kapą ir melsti užtarimo pas Dievą. Pradėjo gausėti stebuklai ir žmonės pajuto, kad šv. Kazimiero užtarimu iš Dievo galima išmelsti malonių. Šv. Kazimiero kanonizacijos byla pradėto netrukus po karalaičio mirties, 1521 m. Tačiau įvairios priežastys sutrukdė bylos eigai ir kanonizacijos procesas užsitęsė. Tik 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII oficialiai paskyrė šv. Kazimiero dieną bažnytiniame kalendoriuje. Buvo tikima, kad Kazimierą paskelbė šventuoju popiežius Leonas X (prieš 1521 m.), o Klemensas VIII tą faktą tik oficialiai patvirtino. Šv. Kazimiero šventė – kovo 4-oji – buvo ir jo mirties diena.

Stebuklai ir kanonizacija

Kazimiero kanonizacijoje svarbų vaidmenį suvaidino politinis aspektas. Jau prieš du šimtus metų apkrikštyta Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Tada ir buvo prisimintas Kazimieras. Šventasis galėjo dar labiau sustiprinti Jogailaičių dinastijos įtaką. Miręs jaunas, turintis teisingo ir dievobaimingo karalaičio įvaizdį, jis labai tiko į šventojo vaidmenį.
Ryšium su kanonizacija, 1602 m. buvo atidarytas karstas su Šv. Kazimiero palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nežiūrint pastovios drėgmės, per 118 metų nebuvo paliestas gedimo. Prie galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją). (Šio himno autorystė priskiriama Šventajam Bernardinui).

Kanonizacijos iškilmės įvyko Vilniaus katedroje. Vyskupas Benediktas Voyno ta proga pašventino kertinį Šv. Kazimiero bažnyčios pamatų akmenį. 1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į koplyčią, pastatytą Zygmundo III ir Vladislovo IV Vazos. 1953 m. relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.

Savo šventojo žmonės šaukėsi įvairių nelaimių metu. Pirmuoju jo stebuklu laikomas pasirodymas 1518 m. prie Dauguvos upės, karo su Maskva metu. Tarp lietuvių ir lenkų riterių, dalyvavusių 1518 m. Polocko žygyje ir apgultyje, pasklido pasakojimai apie mirusio kunigaikščio pagalbą. Polocko miestui grėsė užpuolimas. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per Dauguvą.  Miestą ir pilį stojo ginti gana negausūs lietuvių būriai. Lietuviams reikėjo persikelti per patvinusią Dauguvos upę. Nesurasdami kitokios pagalbos, jie meldė šventojo karalaičio užtarimo. Jo brolis, karalius Zigmantas Senasis, prižadėjo visomis išgalėmis rūpintis Kazimiero kanonizacija, jei tik šis suteiktų pagalbą. Šv. Kazimieras esą pasirodęs lietuviams ant balto žirgo, apsisiautęs baltu apsiaustu. Jis padrąsino kariuomenę kovoti ir pats pirmasis įbrido į šniokščiančią upę. Lietuviai pasekė jo pavyzdžiu, aršiai kovėsi ir  nugalėjo Maskvos pulkus. Gandas apie stebuklingą karalaičio pasirodymą ir pergalę pasklido po visą šalį.
Tai davė jo broliui Zigmantui Senajam papildomą pretekstą iškelti Kazimierą kandidatu į šventuosius. Tais pačiais metais per tarpininką Joną Laską nusiųstas prašymas dėl jo kanonizacijos. Atvykęs popiežiaus legatas Zachariasas Ferraris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, lotyniškai parašė himną jo garbei, taip pat aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Popiežius Leonas X 1521 m. išleido kanonizacijos bulę ir įteikė ją Polocko vyskupui Erazmui Ciolekui. Pastarajam staiga 1522 m. mirus Italijoje epidemijos metu, visi dokumentai dingo. Bulę Zygmundas III Vaza gavo tik 1602 m. lapkričio 7 d. iš popiežiaus Klemenso. Ji buvo paruošta pagal popiežiaus Leono X bulės kopiją, rastą Vatikano archyvuose.

Stebuklas buvo tyrinėtas ano meto vyskupų ir pripažintas autentišku. Pats faktas, kad šv. Kazimieras atėjo į pagalbą kovoje su amžinuoju Lietuvos priešu – Maskva, jį dar labiau iškėlė lietuvių akyse. Šventasis tapo kovos su provoslavija ir rusais simboliu. Čia galime pamatyti ir senosios baltų pasaulėžiūros dėmenis, kai kariai kreipiasi į savo protėvį, turėjusį ryšį su Dievų pasauliu ir jiems pasirodžiusiu senosios tradicijos ir tikėjimo simbolikoje – ant balto žirgo. Tikėjimas savo protėviais ir jų gebėjimu tiesiogiai įtakoti gyvuosius, suteikė ypatingų galių kariams, kurie įveikia priešą. Priešas ne tik dėl žemių, bet ir tikėjimo atžvilgiu. Čia įdomi detalė, kad katalikiškos pakraipos tikėjimas buvo artimesnis lietuviams, nei provoslaviškoji cerkvės pozicija Lietuvos valdymo atžvilgiu. Prisiminus, kad tos pačios Gediminaičių šakos Didysis LDK kunigaikštis Algirdas su savo kariauna simboliškai pabeldė į Maskvos vartus, išreikšdamas savo ketinimus maskoliams, geriau suprantamas ir lietuvių karių kreipimąsis į mirusio Kazimieraičio vėlę, kuri buvo krikščioniško tikėjimo, o ne provoslaviškojo. Šioje šviesoje lengviau suprasti ir Šv. Kazimiero, kaip Lietuvos saugo ir globėjo kulto atsiradimą, jo šventų palaikų ypatingą sakralizavimą ir poreikį grąžinti į Katedrą, Lietuvos šventovę, nors jau ir krikščionišką. 1989 kovo 4 dieną šventojo relikvijos iškilmingai grąžintos į Vilniaus Arkikatedrą ir vėl padėtos Šventojo Kazimiero koplyčioje.

Pirmoji šv. Kazimiero bažnyčia Lietuvoje pastatyta XVI a. viduryje ar pabaigoje netoli Ukmergės. Tai padarė jėzuitai. Maždaug tuo pačiu metu šventojo garbei bažnyčia pastatyta Vilniuje. Iš viso Lietuvoje yra apie 12 šv. Kazimiero bažnyčių. Tad kaziuko mugė natūraliai atsirado kartu su Kazimierui skirtomis bažnyčiomis.

šv. Kazimieras

Apie Šv. Kazimierą kalbama, kad jis buvęs geras, doras, sąžiningas karalaitis, kurio visiškai nedomino karališkas gyvenimas. Kazimieras mieliau draugavo ir bendravo su vargšais, juos nuolat globojo. Kai karalaičiui buvo trylika, tėvas jį, lydimą didelės karių armijos, išsiuntė į Vengriją, nes vengrų diduomenė pageidavo, kad Kazimieras užimtų jų karaliaus vietą. Jis gyveno viengungišką, dievobaimingą, asketišką gyvenimą. Jaunuolį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas.  Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės ir buvo palaidotas Vilniuje. Todėl nesistebėtina, kad po mirties prie jo kapo prasidėję stebuklai: čia pasimeldusieji pasveikdavo, nelaimėliams prasidėdavo geresnis gyvenimas, pildėsi žmonių troškimai. Net ir toks aprašytas atvejis: „Trirankio Kazimiero“ paveiksle (tapytas apie 1520 m.) yra užrašas, skirtas šv. Kazimierui: „Iustus ut palma florebit sicut cedrus Libani multiplicabitur – „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“ (Ps 92, 13). Yra žinoma legenda, liudijanti, kad dailininkas, tapydamas šį paveikslą, pakeitęs rankos padėtį, o ši stebuklingai pati grįžusi į pirmykštę vietą. Esą dėl šios priežasties šv. Kazimieras vaizduojamas trirankis.

Kovo 4-oji – Kazimiero mirties diena ir lelijos simbolika

Ji minima kaip krikščioniška šventė, nes tai yra jo ėmimo į dangų diena, paprasčiau – jo mirties data. Kazimiero išskirtiniu simboliu tapo lelija, kurias pradžioje gamino iš popieriaus, o vėliau virto garsiomis Vilniaus žolių verbomis (herba- lot. žolė). Vėliau tokias iš sausų gėlių bei žolynų pintas verbas Verbų sekmadienį imta šventinti bažnyčiose, minint Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Jos esą saugančios nuo ligų, perkūnijos ir kitų nelaimių. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.
Senu papročiu anksti atsikėlusieji plakdavo verba miegalius,sakydami: „Verba plakė, linksmai sakė, nedėlioj – Velykos”. Arba: „Ne aš plaku, verba plaka, ar žadi margutį?” Tačiau apeiginės paskirties Vilniaus verbos neturėjo, buvo tik kaip dekoratyvinis elementas. Buvo daromos drožlinės, žolinės ir popierinės verbos. Drožlinės gaminamos iš lazdyno, šaltekšnio ar ožekšnio nuspalvintų drožlių. Popierinės verbos daromos iš spalvoto popieriaus, imituoja gėlių žiedus.

Jau virš 400 metų tą dieną pagerbti savo globėjo į Vilnių renkasi minios žmonių. Kadangi Šventojo karalaičio paminėti atvykdavo begalės žmonių, tai prie bažnyčių pradėjo rastis prekyba maistu, karštais gėrimais. O ten, kur žmonės, ten ir prekyba. Kaip mini istorikai, pradžioje prisijungė amatininkai, kurie gamino medinius rakandus, pintus krepšius, molinius indus ir kitus buityje pasitaikančius daiktus. Čia vykdavo įvairūs amatininkų mainai, prekybininkų susiėjimai. Vėliau amatininkai sudarė procesiją, kuria apeidavo Vilniuje tam tikras gatves, greičiausiai tas, kuriose buvo tiek bažnyčios, tiek amatininkų cechai. Taip Kaziuko mugės tradicijos atėjo iki mūsų dienų.

Šiomis dienomis net nežinome kas tas Kazimieras, jo karališkosios ir senosios Gediminaičių giminės atstovo reikšmės šiai šventei, kuri virto tiesiog amatininkų pasisavinta komercine švente. Baltiškos pasaulėžiūros žmonės taip pat gali švęsdami šią šventę skirti Gediminaičių dinastijos pagerbimui. Mugėje galima būtų išskirti tuos amatininkus, kurie susivieniję, sudarytų atskirą prekybos senąja Lietuvos simbolika ir pasaulėžiūra grandį. Manau toks naujas žingsnis jau pribrendo, nes 2011 metų „kaziukas “ tapo labai jau margai kosmopolitiškas, betautis ir daugiau primenantis brazilų karnavalą su bėgiojančiais po mugę krišnaitais, nei lietuviškos dvasios ir istorijos švente.

Straipsniui panaudota ir wikipedija.lt, tks.lt, medžiaga

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.