0

Lygiadienis – senoji Velykų šventė

kovo 21, 2011 Šventės, tradicijos ir papročiai

Sveikiname visus su Lygiadieniu, kuris anksčiau buvo senųjų Velykų šventė. Krikščioniškos Velykos dabar yra kilnojama šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Taigi, Velykos yra išlaikiusios tradicinį ryšį su archaiškuoju mėnulio kalendoriumi. Astrologiškai, kai Saulė pasiekia Avino žvaigždyno nulinį laipsnį, šis momentas laikomas Lygiadienio pradžia. Anksčiau laikytos tolimiausia planeta Saturnu-Kronu, lietuvių vadintos Sėlija, apsisukimo aplink Saulę ciklas buvo 32 metai. Šia tolimiausia planeta (septintuoju dangumi) arijai skaičiuodavo Laiko ciklą, kurį vadino Aukso amžiumi.

Anksčiau (iki kosminės katastrofos, kuri pakeitė planetų ciklus) Saturnas apsisukdavo aplink Saulę per 32 metus, o dabar, po ciklo pasikeitimo, apsisuka per 29,45 metų. Todėl per Lygiadienį mes pažymime Aukso laikus menantį, neiškreiptą Tamsiųjų jėgų, ciklo pasislinkimą per 1 tarpsnį (viso 32), kuris turi savo ženklą-totemą. Probaltų protėviai žinojo senąjį kalendorių ir metus skaičiavo nuo pasaulio sukūrimo. Tik 525 metais po Kristaus Dioniso mažojo buvo pasiūlyta naujus eros laikus skaičiuoti nuo Kristaus gimimo, katalikiškos šalys šį pasiūlymą patvirtino tik 532 metais. Štai Rusijoje Nauja era pradėta skaičiuoti nuo Kristaus tik nuo 1700 metų.  Iki šių metu naudotasi senuoju skaičiavimo būdų, tai yra nuo Pasaulio sukūrimo, kurio pradžią laikė 1 kovo 5508 metus prieš Kristų. Pagal šį skaičiavimą dabartiniai metai būtų 7519.

Palestinoje žydai eros „nuo pasaulio sukūrimo“ pradžia laikoma 3761m. spalio 7 d. pr. m. e.; Graikijoje buvo plačiai paplitusi „olimpiadų era“, skaičiuojama nuo 776 m. liepos 1 d. pr. m. e.; Babilone – „Nabuchodonosaro era“ – 747m. vasario 26 d. pr. m. e.; Romos imperijos centre – era nuo „Romos miesto įkurimo“ – 753 m. balandžio 21 d. pr. m. e.; Armėnijoje metus pradėta skaičiuoti nuo 552 m. liepos 11 d. pr. m. e. pagal žydų metų skaičiavimą. Romos imperijos centre buvo labiausiai paplitusi era nuo imperatoriaus Diokletiano atėjimo į valdžią dienos, 284 m. rugpjūčio 29 d.

Vienu metu egzistuojančios skirtingos eros ir kalendorinės sistemos sunkino šalies valdymą. Būtinai reikėjo įvesti vieną erą. Vakarų Europos tautose tuo laiku vyravo krikščionių religija, todėl ir naujos eros pradžią nuspręsta sieti su Kristaus gimimu. Pradėta skaičiuoti nuo velykų.
Buvo nustatyta, jog tiek paprastaisiais, tiek ir keliamaisiais metais tos pačios savaitės ir mėnesio dienos sutampa kas 28 metus. Kitaip sakant, kas 28 metai mėnesių dienos būtinai būna tomis pačiomis savaitės dienos.
Šį besikartojantį 28 metų periodą nuspręsta vadinti sauliniu ciklu arba „Saulės ratu“. Rusijoje 988m., kai kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius atsižadėjo stabmeldystės ir priėmė krikščionybę, buvo įvesta Bizantijos era. Šio eros pradžia nuo mitinio Jėzaus Kristaus gimimo datos skiriasi 5508 metais. Tiktai 7208m. pagal šį skaičiavimą Petro I įsakymu buvo įvesta era nuo „Kristaus gimimo“ ir 7208m. nuo „pasaulio sukūrimo“ buvo pakeisti į 1700 m. nuo „Kristaus gimimo“.
Perėjus į erą „nuo Kristaus gimimo“, buvo nutarta metų pradžią laikyti ne kovo 1 d., kaip buvo priimta Bizantijos eros „nuo pasaulio sukūrimo“ kalendoriuose, o sausio 1 d., ir metų pabaigą iš rugpjūčio 31 d. perkelti 31 d. Norint naująjį rusų kalendorių suderinti su kitų šalių kalendoriais, kuriuose jau buvo naudojamas nuo „Kristaus gimimo“ eros Julijaus kalendorius, teko paskutiniuosius 7207 nuo „pasaulio sukūrimo“ eros metus prailginti keturiais mėnesiais, t. y. vietoj 365 dienų juose „tilpo“ 487 dienos.
Dar daugelį amžių Vakarų pasaulis naudojosi Julijaus kalendoriumi, nors jį reikėjo reformuoti. Svarbiausia buvo tai, kad pavasario lygiadienio kalendorinė data, t. y. kovo 21d., ėmė pastebimai nebeatitikti realaus lygiadienio. Šis skirtumas atsirado todėl, kad Sozigenas, sudarydamas kalendorių, neatsižveldė į Hiparcho atradimą ir nustatė kalendorinių metų trukmę 365,25 paros, t. y. truputį ingesnius negu atogrąžiniai metai (365,242196). XVI a. antroje pusėje susidarė beveik 10 parų skirtumas.
1581m. katalikų bažnyčios vadovo popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu buvo sudaryta spesiali komisija, kuri priėmė projektą, anksčiau parengtą Perudžios universiteto dėstytojo Luidžio Lilijo, ir 1582 m. vasario 24 d. popiežius Grigalius XIII išleido specialią bulę dėl naujo kalendoriaus įvedimo. Netikslumas buvo ištaisytas, ir dienų skaičiavimas pasistumėjo 10 parų į priekį. Pavasario lygiadienis vėl buvo kovo 21 d. Kad vėl neatsirastų paklaidų, buvo nutarta kas 400 metų sutrumpinti keliamuosius metus trejais metais, t. y. vietoj 100 keliamųjų metų įvesti 97, o o tuos amžiaus metus, kurių šimtmečių skaičius nesidalina iš keturių šimtų be liekanos, nelaikyti keliamaisiais metais. Todėl 1700, 1800, 1900 ir 2100 laikomi paprastais, o 1600, 2000, 2400 ir 2800 – keliamaisiais. Naująjį kalendorių pavadino Grigaliaus arba naujojio stiliaus kalendoriumi; Julijaus kalendorius dabar laikomas senojo stiliaus kalendoriumi.

Šia tema galite diskutuoti ir baltų kultūros forume http://www.baltai.lt/kulturos_forumas/viewtopic.php?f=36&t=1670

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.