0

Aukštaitiški aukurai (1)

kovo 23, 2011 Paminklai, PASAULĖŽIŪRA

Vykintas Vaitkevičius* Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos universitetas

Įvadas

Aukštaitijos sodybų kiemuose, gėlynuose ar muziejų skvereliuose daugelis mūsų esame pastebėję plokščių akmenų su dubenimis. Ne kartą grožėjomės jais, karštai diskutavome apie jų kilmę, paskirtį ir vertę. Šiems akmenims prigijęs akmenų su smailiadugniais dubenimis, aukštaitiškų aukurų ar namų aukurų pavadinimas. Tiesa, galima išgirsti juos vadinant ir senovinėmis girnomis, piestomis ar panašiai.

Rimtai akmenimis su smailiadugniais dubenimis susidomėta apie 1970 m. – tuo laikotarpiu buvo „atrasta“ ir daugiau pamirštų istorijos paminklų, taip pat tautosakos bei folkloro realijų. Deja, aukštaičių aukurai, taip ir neatskleidus jų paslapties, buvo gana greitai primiršti, per melioraciją dažnai užkasami arba išvežami į akmenų skaldyklas. Į Kultūros ir istorijos paminklų sąrašą 1977 m. buvo įrašyti 143 akmenys[1]. Tačiau, šį sąrašą tikslinant, 1977–1987 m. iš jo buvo išbraukti 126 akmenys su smailiadugniais dubenimis, dažniausiai kaip „ne archeologijos paminklai“2. 1996–2004 m. į naująjį Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašyti 7 akmenys su smailiadugniais dubenimis.

Dabar akmenys su smailiadugniais dubenimis yra tapę originalia seniena, dažnai – preke, kurios pardavimo ir kilnojimo atvejų iš esmės niekas nekontroliuoja ir nefiksuoja. Taip netenkame dažnai unikalių duomenų apie krašto istoriją, senąją religiją bei kultūrą.

Šiuo straipsniu pirmiausia siekiama dar kartą atkreipti mokslininkų ir visuomenės dėmesį į Aukštaitijoje išlikusius unikalius baltų religijos paminklus, reikalaujančius deramos apsaugos ir nuoseklių tyrimų. Moksliniu požiūriu straipsnis originalus visų pirma tuo, kad tyrimų dėmesys nukreipiamas nuo dubenų gaminimo technikos ir jų pavidalo į pačių akmenų formą. Šis požiūris bene pirmą kartą taip argumentuotai leidžia pirminės daugelio dubenuotųjų akmenų vietos ieškoti senųjų sodybų pamatuose. Be to, formuluojamos naujos prielaidos, analizuojant akmenų su smailiadugniais dubenimis paplitimą. Akmenų geografinis paplitimas ir skaičius Akmenys su smailiadugniais dubenimis paplitę iš esmės dviejuose pagrindiniuose regionuose, kurių vienas apima Vidurio Lietuvą – Pietų Latviją (pietuose siekia Kėdainius, o šiaurėje – Bauskę), o kitas –Utenos kraštą3. Tiesa, akmenų taip pat rasta šių regionų periferijoje (atitinkamai Kelmės, Raseinių, Šiaulių ir Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio bei Zarasų rajonuose), be to, pavieniai akmenys su smailiadugniais dubenimis nuo didžiųjų koncentracijų yra nutolę po 20 ir daugiau kilometrų (Biržų, Kupiškio, Telšių, Skuodo ir Kaišiadorių, Širvintų, Ukmergės, Vilniaus rajonų ribose, taip pat Latvijos teritorijoje, Aizkrauklės ir Uogrės rajonuose).

1 pav. Akmenų su smailiadugniais dubenimis paplitimo žemėlapis.

Didieji telkiniai:

a) Baisogala, Rozalimas, Sidabravas, Šeduva; b) Linkuva, Pašvitinys, Žeimelis; c) Dotnuva, Surviliškis; d) Joniškėlis, Daujėnai, Pasvalys, Pumpėnai; e) Daugailiai, Kuktiškės, Leliūnai, Saldutiškis, Sudeikiai, Tauragnai, Utena, Užpaliai, Vyžuonos. Apskritimai žymi vietoves, kuriose taip pat užfiksuota akmenų su smailiadugniais dubenimis. Braižė V. Vaitkevičius, 2004

Reikia pažymėti, kad ir šiuose regionuose akmenys su smailiadugniais dubenimis pasiskirsto netolygiai. Ypač tai pasakytina apie pirmąjį regioną. Jame didžiausi akmenų su smailiadugniais dubenimis telkiniai yra užfiksuoti: a) apie Baisogalą, Rozalimą, Sidabravą, Šeduvą; b) Linkuvą, Pašvitinį, Žeimelį; c) Dotnuvą, Surviliškį; d) Joniškėlį, Daujėnus, Pasvalį, Pumpėnus (1 pav.). Aštuntajame dešimtmetyje kraštotyrininkų darbuose, publikacijose bei žvalgomųjų ekspedicijų ataskaitose buvo aprašyta apie 250 akmenų4 (žinoma, paminėtų, bet neaprašytų akmenų buvo daugiau). Tačiau šis skaičius aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais smarkiai kito dėl naikinamų ir randamų paminklų. Be to, dažnai akmenų identifikaciją sunkindavo besikeičiantys sodybų, kuriose buvo rasti akmenys, šeimininkai. Dėl melioracijos akmenys su dubenimis jų šeimininkų neretai būdavo pervežami į naujas vietas, dažniausiai didesnes gyvenvietes.

2005-12-24 duomenimis Lietuvos teritorijoje užfiksuota 640 akmenų su smailiadugniais dubenimis.

Akmenų tipologija

Viena iš svarbiausių naujų tezių yra ta, jog šio straipsnio autorius siūlo akmenų su smailiadugniais dubenimis skirstymo į tipus pagrindu laikyti jų pačių, bet ne (arba ne vien) dubenų formą. Rengiant straipsnį išanalizavus duomenis apie 142 akmenis (kurių geografinė aprėptis jau buvo nurodyta) paaiškėjo, jog visur būdami labai panašaus dydžio, šie akmenys iš tiesų tarpusavyje skiriasi tuo:

1) ar akmens, pasirinkto dubens gamybai, kraštai buvo apdirbami, ar ne; [2]) kokią formą įgijo akmuo jį apdirbus. Didesnių sunkumų, klasifikuojant minėtus 142 akmenis, sukėlė tik palyginti dažnas natūralių ir netaisyklingai apdirbtų akmenų vizualinis panašumas (iš viso vienų ir kitų rasta 43). Septyni akmenys buvo įmūryti pastatų ar tvorų sienose (matomi tik iš dalies arba mūrijant buvo apskaldyti), o septynių išlikusios tik skeveldros. Kitų 85 akmenų forma buvo artima geometrinei: 21 akmuo buvo keturkampis (stačiakampis arba artimos kvadratui formos), 38 – trikampiai (su tiesia arba išlenkta įžambine), 14 – pusapvalės ir 12 – apskritimo formos. Stačiakampių, kvadratui ir apskritimui artimos formos akmenų dubenys be išimčių yra akmens centre (2 pav.), trikampio formos akmenų – dažnai atitraukti įžambinės link (3 pav.).

Pusapvalės formos akmenų dubenys taip pat neretai atitraukti tiesiosios kraštinės link (4 pav.)

.

.

.

.

2 pav. Stačiakampio formos akmuo su smailiadugniu dubeniu. Peleniškiai (Pakruojo r.). Autoriaus nuotrauka, 2004

.

.

.

.

.

.

3 pav. Trikampio formos akmuo su smailiadugniu dubeniu. Kleboniškių kaimo buities ekspozicija (Radviliškio r.) Autoriaus  nuotrauka, 2004

.

.

.

.

.

.

4 pav. Pusiau apvalus akmuo su smailiadugniu dubeniu. A. Stapulionio rinkinys Pasvalyje. Autoriaus  nuotrauka, 2004

.

.

.

.

.

Akmenų paskirties interpretavimas

Ligšiolinės akmenų su smailiadugniais dubenimis ritualinės paskirties interpretacijos remiasi gana panašiomis prielaidomis ir iš esmės tarpusavyje yra suderinamos. Sutariama, kad aukštaičių aukurai laikytini sodybų (šeimų) apeiginiais akmenimis, susijusiais su namų dievų (visų pirma istoriniuose šaltiniuose minimų dievų Pagirnių ar Deivių) kultu. Taip pat rekonstruojamas ryšys tarp akmenų su dubenimis ir kitados namuose laikytų žalčių[5].

142 akmenų analizė ir visų pirma minėtas sąryšis tarp akmens formos ir dubens komponavimo juose (stačiakampių, kvadratinių bei apskritų akmenų dubenys yra centre; trikampių – atitraukti įžambinės, o pusapvalių – tiesiosios kraštinės link) perša išvadą, kad tam tikra geometrinė arba netaisyklinga forma akmenims yra suteikta prieš kalant arba kalant dubenis[6].

Taigi galima manyti, kad jau gaminant akmenis su dubenimis buvo numatyta juos dėti į statomo pastato pamatų kampą. Pamatinio (kitaip – apatinio arba pirmojo) vainiko, besiremiančio į du akmens plokštumos pakraščius, sąspara dubenį (arba vietą dubeniui) palikdavo vidinėje, o ne išorinėje pastato pusėje[7]. Šį teiginį iliustruoja trikampės ir pusapvalės formos akmenys su įžambinės arba tiesiosios kraštinės link atitrauktais dubenimis. Tačiau iš esmės taip galėjo būti naudojamas kiekvienas akmuo, jeigu bent vienoje jo viršutinės plokštumos pusėje atstumas nuo dubens iki plokštumos krašto buvo pakankamas sąsparai padėti (t. y. bent 16–18 cm pločio).

Akmeniniai arba mūro pamatai po mediniais pastatais, kuriuos turime galimybę matyti XIX a. pabaigos–XX a. kaimuose, nėra senas reiškinys. Ankstesniu laikotarpiu buvo įprasta medinius pastatus statyti be pamatų, tik pastato kampuose dėti ir šiek tiek įgilinti kertinius plokščius akmenis[8]. Kertinių akmenų (vieno ar visų keturių) tradicija laikytina sena ir svarbia ne vien konstrukcine, bet ir simboline prasme. Tradicija iškilmingai padėti ir net šventinti kertinį visuomeninių arba religinių pastatų akmenį išliko iki šių dienų. Ji gerai žinoma ir tradicinėje lietuvių kultūroje, plg.: „Pradedant budavoti kokį nors trobesį pirmiausia iškasdavo duobę kertiniam akmeniui įleisti. Įleidus į duobę tą akmenį reikėdavojį aplaistyt. Išgerdavo visi darbininkai, meistras ir šeimininkas butelį degtinės, užkąsdavo ir tik tada imdavosi tolimesnių darbų. Pasakojama, kad senovėje tai po gyvenamojo namo kertiniu akmeniu dėdavę ir užkasdavę pinigų, bet mano atminime jau to nedarydavo“[9] ir pan.

Kertiniai (pamatiniai) akmenys, manau, buvo ir straipsnyje aptarti akmenys su dubenimis. Lieka atsakyti į klausimus, po kuriuo pastatu (gyvenamuoju ar ūkiniu), po kuriuo kampu tai buvo daroma ir kokia buvo viduje, kampe kyšančiame akmenyje iškalto dubens paskirtis. Norėdami rasti atsakymus, esame priversti ieškoti dubenuotųjų akmenų mitologinių ir religinių reikšmių.

Jau V. Urbanavičiaus hipotezė liudija menamą ryšį tarp istoriniuose XVII–XVIII a. šaltiniuose aprašytų pagoniškų namų dievų garbinimo ir akmenų su smailiadugniais dubenimis10. Šiame straipsnyje prieita išvada, jog dubenuotųjų akmenų forma leidžia teigti juos buvus kertiniais pastatų akmenimis, tą hipotezę patvirtina. Dar daugiau, toji išvada koreliuoja su Algirdo Juliaus Greimo tyrinėjimais lietuvių mitologijos srityje.

Iš A. J. Greimo tyrimų aiškėja, kad valstiečių namų kampe, po girnomis, buvo įrengiamas savotiškas šeimyninis altorius (ar vienas iš jų), skirtas dviejų dievų – Žemynos ir Pagirio – garbinimui. Ryškiausia altoriaus forma, anot A. J. Greimo, – tai molinis puodas arba medinis indas, pripildytas žemės, kurioje9 įsirausęs gyvena Deivis Pagirnis. „Kartais jis atpažįstamas pagal tos žemės paviršiuje susidariusias rato formos figūras, o kartais net matomas, kai jis išlenda iš savo altoriaus gyvatės (t. y. žalčio –  aut.) pavidalu“11.

Žemynos kulto pobūdis yra gana aiškus. Iš minėtų XVII–XVIII a. šaltinių matyti, kad tuose namuose, kuriuose yra įrengtas altorėlis, visa žemė (t. y. visi laukai) vadinama Žeme Meldžiama, kitaip sakant, laikomi patikėti Žemynos globai. Ji pagerbiama ir namuose vykstančiose šventėse, ir laukuose, pavyzdžiui, per sėjos iškilmes12.

Pagirnis jėzuitų aprašymuose tris kartus per metus rengiamose iškilmėse iškyla, anot A. J. Greimo,kaip didžiųjų dievų pasiuntinys ir tarpininkas. Jis vaidina svarbų vaidmenį įvedant į namus marčią – būsimąją naują namų šeimininkę, kuri pirmiausia Pagirniui turinti paaukoti duonos kepalą ir rankšluostį13. Tačiau „Pagirnis, kaip namų dievas, nepasitenkina jam priderančio kulto išreikalavimu“[14].

V. Urbanavičiaus hipotezėje ryšys tarp akmenų su smailiadugniais dubenimis ir dievų Pagirnių (žalčių) kulto buvo grindžiamas jėzuitų aprašymų duomenimis (deja, juose kalbant apie šventus akmenis nenurodoma, kad jie yra dubenuotieji) bei vizualiniu akmenų su dubenimis panašumu į girnas15. Šiandien, priėjus išvadą, kad akmenys su smailiadugniais dubenimis yra kertiniai, menamas ryšys tarp jų ir Pagirnių, kurių altorius būdavęs po girnomis, stovinčiomis namo kampe, dar labiau tvirtėja. Papildomų argumentų teikia padavimai bei pasakojimai. Paprastai apie kaimavietėse ar sodybose saugomus akmenis su smailiadugniais dubenimis žmonės nieko negali papasakoti, bet dažnai sieja juos su savo tėvų, senelių ar prosenelių gyvenimo laikotarpiu ir todėl brangina16. Akmenis jie tiesiog laiko „senoviniais” arba paskirtį apibūdina kaip „senovės malūnų“, „senovinių girnų“[17], plg.: „Vietos gyventojai tokius akmenis dažniausiai apibūdina kaip akmenis „duonai grūsti“, kaip „senovės girnas“[18].

Tai, kad akmenys su smailiadugniais dubenimis buvo senovinės girnos, laikytina mitinių vaizdinių iliustracija ir iki mūsų dienų išlikusiomis sakmių ar tikėjimų nuotrupomis. Smailiadugnis dubuo skiriasi nuo senųjų trinamųjų girnų akmenų ir yra visiškai nepritaikytas grūdams malti: jame telpa labai nedidelis medžiagos kiekis, o miltams nėra kur byrėti. Be to, ten, kur randama akmenų su smailiadugniais dubenimis, tikras sukamąsias girnas valstiečiai turėjo ir savo namuose naudojo iki XIX–XX a. sandūros ar net vėliau[19].

Žinant, jog akmenys su smailiadugniais dubenimis dar XX a. buvo laikomi mitinėmis girnomis, jų ryšys su namų altoriumi, įrengtu namo kampe po tikrosiomis girnomis ir skirtu Žemynos bei Pagirnio garbinimui, neatrodo dirbtinis. Tai liudija vienas kitas Lietuvoje užrašytas pasakojimas apie menamą ryšį tarp dubenuotųjų akmenų ir žalčių[20], o ypač – Latvijoje užfiksuota sakmė apie Bârbelės akmenį su smailiadugniu dubeniu (Bauskės r.): „Burtininko namo gale yra buvęs didelis akmuo su kiauryme (ar caurumu vidū). Kiaurymėj miegodavęs to burtininko pūkis. Kuomet burtininko dienos jau ėjo į pabaigą, minėtame akmenyje apsigyveno velnias ir laukė burtininko mirties, – kad galėtų jo sielą nunešti į pragarą“[21].

Sakmėje minimas latvių  pūkis nukreipia dėmesį į lietuvių  aitvarą – populiarų sakmių apie namuose veikiančias mitines būtybes personažą[22]  ir patvirtina mums itin svarbų faktą, jog aitvaras nepaprastai glaudžiai susijęs su malimu, taigi ir girnomis[23] . Be to, iš A. J. Greimo tyrinėjimų aiškėja, kad laikotarpiu po krikščionybės įvedimo Aitvaras, matyt, sujungė dviejų mums jau pažįstamų dievų – Žemynos ir Pagirnio funkcijas[24] . Mitinės sąsajos tarp akmenų su dubenimis ir namų dievų poros (Žemyna – Pagirnis) leidžia teigti, kad akmenys su dubenimis buvo gyvenamųjų namų pamatuose, tame kampe (kertėje), kuriame stovėjo iš pradžių lovyje, o vėliau savotiškame stale sumontuoti sukamųjų girnų akmenys. Etnografiniai XVIII a. pastatų tyrinėjimai rodo, kad girnos stovėdavo priešingame gerajam namo galui (daliai) esančiose kamarose. Tam neprieštarauja ir XIX–XX a. atvejai, kai girnos dar buvo statomos gyvenamajame name. Taigi kalba eitų apie akmens su dubeniu vietą šiauriniame, šiaurės rytiniame ar šiaurės vakariniame namo kampe (kertėje).

Atskleista dubenuotųjų akmenų perspektyva negali vienareikšmiškai priimti ar atmesti iki šiol išsakytų prielaidų, kam buvo skirti patys dubenys. Kaip minėta, V. Urbanavičiaus bandymą susieti žalčius ir dubenuotuosius akmenis (dubenys galėję būti naudojami žalčiams skirtam vandeniui supilti [25]) šiandien papildo nauji svarbūs argumentai. Jie savo ruožtu siūlo svarstyti ir kai kurias naujas interpretavimo galimybes, visų pirma tai, ar dubenys kertiniame namo akmenyje nebuvo skirti ypatingajai namų altorėlio žemei (o joje – žalčiams) laikyti.

Tęsinys 20110324 dieną

IŠNAŠOS

1. Kuncevičius A. Archeologijos paminklų sąrašą tikslinant. – Muziejai ir paminklai, Vilnius, 1983, kn. 5, p. 62.

2. Kultūros paveldo centro 1992 06 26 Nr. 604 raštas LR Kultūros paveldo inspekcijai (su priedais).

3. Vaitkevičius V. Alkai: baltų šventviečių studija, V., 2003, p. 108.

4. Kuncevičius A. Ten pat, p. 62; Matulis R.  Istoriniai akmenys, V., 1990, žemėl.

5. Urbanavičius V. Šliaužiojanti dievybė. – Mokslas ir gyvenimas, 1985,Nr. 7, p. 13–14.

6. Neatmetant galimybės, kad vieno kito akmens forma pagal poreikį galėjo būti pakeista ir vėliau, vėlesnio poveikio dubens formai galimybė yra dar didesnė. Tai rodo ir sudėtinga dubens formų bei jų modifikacijų įvairovė, kuri dažnai kaip tik gali būti vėlesnio – praktinio –akmenų panaudojimo rezultatas (plg. dubenis su vėlesnio pagilinimo žymėmis. Be nurodytų R. Matulio (p. 35), paminėtinas Peleniškių akmuo (Pakruojo r.), esantis prie Žeimelio pagrindinės mokyklos, akmuo be metrikos, esantis kolekcininko K. Sakalausko rinkinyje (Piniava, Panevėžio r.) ir kt.

7. Plg.: Urbanavičius V. Ten pat, p. 14.

8. „Po kerčia padėdavo po akmenuką, o pamatus žemėmis užpildavo <…>. Klojimams, daržinėms ir klėtims dar ir šiandien retai daromi pamatai, bet tenkinamasi keleto akmenų pakišimu, kad trobesys būtų nuo žemės kiek pakeltas ir negalėtų pasmukus kampiniams šonan nusvirti“, žr. Mažiulis A. Dusetų krašto statyba ir jos papročiai.– Gimtasai kraštas, 1937, Nr. 1(13), p. 12; taip pat plg.: Gimbutas J. [Pamatas Lietuvos kaimo statyboje]. – Lietuvos enciklopedija, Boston, Mass., 1960, t. 21, p. 448.

9. Seredžius, Jurbarko r. – Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas, byla 118, l. 139. Už nuorodą dėkoju dr. Daivai Vaitkevičienei.

10. Urbanavičius V. Ten pat, p. 13–14.

11. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant, Vilnius–Chicago, 1990, p. 427–436.

12. Ten pat, p. 435–436.

13. Ten pat, p. 431.

14. Ten pat, p. 433.

15. Plg. Urbanavičius V. Ten pat, p. 14.

16. Plg.: „Šeimininkai akmenį saugo, sakosi, jiems gražu, kad paukšteliai atskrenda atsigerti, ir kaip prisiminimą, likusį jų kieme dar iš čia gyvenusių senelių laikų“ (Stipinai, Pasvalio r.– Stapulionis A. Dubenėti akmenys Pasvalio rajone. – Pasvalys, 1974, p. 29 (Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f.1, nr. 507)).

17.Stapulionis A. Ten pat, p. 1.

18. Daunys S. Dubenuotieji akmenys. – Švyturys, 1970, Nr. 9, p. 30. Plg.:„Dubenėliuose maldavo kruopas“ (Treškevičius J. Dubenuoti akmenys (I dalis), Pakruojis, 1979, p.7 (Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas, f.1, Nr. 117).

19. Историко – етнографический атлас Прибалтики. Земледелие Вильнюс , 1985, с. 101.

Žinoma, neigti, kad antrinė ar dar vėlesnė akmenų su smailiadugniais dubenimis paskirtis galėjo būti trynimas ar grūdimas, nėra reikalo. Kai kuriuose pasakojimuose iš tiesų minimas tabako lapų, kanapių, ochros akmenų ar stiklogrūdimas – smulkinimas savo reikmėms ir pan.

20. „Į pastatų kampus įdėtus dubenuotuosius akmenis Vaidulionių kaimo gyventojai sieja su žalčių garbinimu: į duobutes esą žmonės įpildavę pieno, o naktį žalčiai atslinkdavę gerti“ (Daunys S. Ten pat, p. 30) arba: „Į šitų akmenų dubenis pildavę pieną žalčiams lakinti ir vadindavo žalčių bliūdais, žalčių bliūdeliais“ (Stačiūnai, Pakruojo r. – Treškevičius J. Ten pat, p. 33).

21. Urtâns J. Latvijas kultakmeòi ar konisku dobumu. – Arheoloìija un etnogrâfija, Rîga, 1994, t. 17, p. 109.

Beje, gana panašioje situacijoje viena lietuvių pasaka namo kertėje (!) stovėjusioje „akmino piestoje“ (dubenuotame akmenyje) taip pat lokalizuoja mitinę būtybę, pagal prigimtį panašią į kauką: „Kitą kartą du seniai bezdėję bezdėję į akmino piestą ir subezdėję nykštukėlį. Atsiradęs toks didumo kaip širša ir pradėjęs šnekėt. Sakąs: – Eisiu iš čia, eisiu iš čia… Teip kiti visi žiūrį, kas čion šnek, – nieko nemato <…>. Pamisliję, kad apsėdo koki nečysta dvasia tą piestą, kad jau balsas iš jos išeina. No tos piestos lauka išnešimo nieks to kertė nebegarsinęsis <…>“ (Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos, V., 1985, p. 290). Už šią nuorodą dėkoju D. Vaitkevičienei.

22. Apie atitikmenį tarp pūkio ir  aitvaro plg.:  Johansons A. Der Schirmherr des Hofes im Volksglauben der Letten. Studien über Orts-, Hof- und Hausgeister, Stockholm,1964, p. 35–36.

23. Urbanavičius V. Ten pat, p. 13–14; Greimas A. J.

Ten pat, p. 76 („Aitvaras teikia miltus“).

24. Plg. Greimas A. J. Ten pat, p. 78.

25. Urbanavičius V. Ten pat, p. 14.

Paruošta BALTAI.LT pagal straipsnių rinkinį „Aukštaičių tapatumo paieškos“ Žiemgalos leidykla, Kaunas 2006, ISBN 9955-434-16-3

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.