2

Senosios Vilniaus šventvietės

balandžio 10, 2011 Archyvai, PASAULĖŽIŪRA

VYKINTAS VAITKEVIČIUS*

Įvadas. Paskutinius kelis dešimtmečius senųjų (ikikrikščioniškųjų) Vilniaus šventviečių problematika daugiausia asocijavosi su architektu Sigitu Lasavicku ir jo veikla. Vienur tai buvo karšta ir beatodairiška meilės krašto istorijai išraiška, kitur  nuomonė ar įžvalga, kurią ateityje dar vertėtų nuodugniai patikrinti.

iliustracija
Vilniaus Šventaragis (pagal N. Kitkauską ir S. Lasavicką, 1977): a  apytikslė Šventaragio pievos vieta 1738 m.; b  Vilnios žiotys ir vaga 1740 m. plane; c  Vilnios žiotys ir vaga geologijos duomenimis; d  Puškarnia Tilto g. rajone; e  Arkikatedra; f

Šiaip ar taip, plečiantis miestui, Vilniaus ribose atsidūrė daug objektų arba vietovių, susijusių su senąja baltų (lietuvių) religija ir mitologija. Daugelis jų iki šiol nesulaukė detalių tyrinėjimų. Daugiau dėmesio Vilniaus įkūrimo mitui ir iš dalies Vilniaus šventvietėms skyrė mitologai.

Per paskaitą Vilniuje 1971 m. prof. Algirdas Julius Greimas sakė, kad Gedimino sapno mito analizę prancūzų kalba jau yra parašęs, tačiau iki mokslininko mirties ji nebuvo paskelbta ir vėliau paaiškėjo, kad rankraštis neturi pabaigos. Tačiau ir tokia forma paskelbtas A. J. Greimo rankraščio vertimas yra įnašas į negausią lietuvių mitų ir pagoniškos valstybės ideologijos istoriografiją (A. J. Greimas, „Gedimino sapnas (lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas)“, Kultūros barai, 1998, Nr. 8–9, p. 65–75). Vilniaus įkūrimą nagrinėdamas iš semiotiko ir mitologo pozicijų, A. J. Greimas pabrėžia, kad pagrindiniuose mito variantuose kalbama ir apie religines miesto (netrukus virtusio sostine) institucijas: Šventaragio slėnis, Gedimino pasirinktas „aplankymui sapne“, jau buvo sakralinė erdvė, čia buvo Šventaragio ir jo sūnaus Gerimanto įkurtos amžinosios ugnies kulto vieta (M. Strijkovskio duomenimis, Puškarnioje, Tilto g. rajone). Be jos, Gediminas įsteigė dvi naujas kulto vietas: dievams paskyrė tamsų mišką ir pastatė stabą Perkūnui dabartinėje Arkikatedros vietoje. Toliau A. J. Greimas kalbėjo apie galimybes surasti „kiekvieną vietą ir kulto tipą atitinkančią suverenią dievybę“ iš valstybės dievų panteono. Perkūno šventovės vieta šaltiniuose nurodyta tiksliai. Su dievu Kalveliu sietina amžinosios ugnies kulto vieta, su deive Medeina tamsus miškas Lukiškėse. Hipotetiniu A. J. Greimo spėjimu, apytikriai toje pačioje vietoje turėjo būti ir Dievaičio Mėnulio (vėliau to paties autoriaus tyrinėjimuose laikomo tik degraduotu dievo Andojo pavidalu) kulto vieta.

1980 m. Šventaragio ir Gedimino mitams plačią studiją paskyrė prof. Vladimiras Toporovas (В. Топоров, „Vilnius, Wilno, Вильна: город и миф“, Балто-славянские этноязыковые контакты, Москва, 1980, c. 3–71). Anot jo, mirusių kunigaikščių ir didikų palaikų deginimo vieta buvo įsteigta prasidedant Lietuvos valstybės kūrimuisi, reformuojant pačią religiją. Pagal V. Toporovo studiją, Vilniaus erdvės padalijimas pirmiausia buvo pagrįstas opozicija „aukštai / žemai“, „geriausia karinės funkcijos reprezentacijos vieta buvo Gedimino kalnas (Aukštutinė pilis), magiškosios-juridinės, religinės-ritualinės Šventaragio slėnis. Kartu Žemutinė pilis su kunigaikščiu ir kariauna arba Kreivoji pilis taip pat buvo siejamos karinės funkcijos, o magiškosios-juridinės funkcijos atspindžiai buvo galimi ir kitose vietose (plg. duomenis apie šventyklą Antakalnyje, netoli Šv. Dvasios bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno, prie Piatnickajos cerkvės ir pan.). […] Lieka neaišku, kiek kiekvienas teritorinis kompleksas galėjo būti savarankiška visuma, turinti visas tris socialines funkcijas, arba jų neturėdamas tam tikru mastu priklausė nuo kitų miesto dalių,  kiek kiekvienas toks kompleksas galėjo kurti bent dalinius jam trūkstančių funkcijų įkūnijimo būdus“ (vertimas pagal: V. Toporov, Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, vertė E. Jakulis, Vilnius, 2000, p. 96–97).

Šiame straipsnyje pažvelgsime, kas žinoma apie tikras ir menamas senąsias Vilniaus šventvietes, vėliau  pasiūlysime kai kuriuos savo vertinimus.

I.

Šventaragio slėnis. Tai, be abejonės, svarbiausia šventa vietovė Vilniuje. Pirmą kartą minima XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos metraštį papildžiusiuose intarpuose apie Vilniaus įkūrimą ir mirusiųjų kunigaikščių deginimo paprotį ir M. Strijkovskio „Kronikoje“ (1582), kur šie pasakojimai buvo detalizuoti. Šie šaltiniai Vilniaus Šventaragį (Швинторог, Swintoroh) apibūdina kaip vietą Neries ir Vilnios santakoje, kaip mišką arba nedetalizuoja visai. 1738 m. Šventaragis (greičiausiai jo dalis kairiajame Neries krante) dar minimas kaip pieva (sienożąc Swintoroha).

Paties M. Strijkovskio surinkti duomenys rodo, kad XVI a. tikslesnė Vilniaus Šventaragio vieta jau buvo pamiršta. Su juo buvo siejama Neries ir Vilnios santaka, patrankų liejykla (Puškarnia), ten įkurtos karališkosios arklidės ir visa Žemutinės pilies teritorija (gdzie rzeka Wilna do Wiliej wpada […] gdzie dziś puszkarnia, stajnie i niższy zamek).

Šventaragio lokalizacijos klausimu pareikšta įvairių nuomonių. Vis dėlto senajame Vilnios žemupyje yra tik du kyšuliai: 1) apie 250 m ilgio, 30–40 m pločio ir 3 m aukščio kyšulys nuolaidžiais šlaitais Vilnios dešiniajame krante, atsišakojantis nuo Gedimino kalno papėdės vakarų ir pietvakarių kryptimi, jo vakarų dalį užima Arkikatedra, rytų  Žemutinės pilies Valdovų rūmai; 2) apie 300 m ilgio, 40 m pločio ir 1–2 m aukščio kyšulys nuolaidžiais šlaitais kairiajame Vilnios krante, Puškarnioje, besitęsiantis į šiaurės rytus, Neries ir Vilnios santakos link.

1984–1986 m. archeologinių tyrinėjimų (vad. A. Lisanka) Arkikatedros požemiuose rezultatai iki šiol kelia diskusijas. Tuo metu aptikta įvairių laikotarpių kultūrinių sluoksnių. Senosios šventvietės kontekste aptariama: I tūkst. sluoksnyje aptiktas židinys su lipdyta keramika grublėtu paviršiumi ir ypač  pirmojo šioje vietoje (XIII a. vidurio arba XIV a. antrosios pusės) kvadratinio mūrinio pastato chronologija ir paskirtis. Šioje byloje nuo pat pradžių nebuvo lengva orientuotis net tyrimų vadovams. Todėl suprantama, kad tyrimų rezultatai yra ir, matyt, dar ateityje bus verifikuojami.

Tuo tarpu tikra yra tai, kad Vilniaus arkikatedros vietoje iki Lietuvos krikšto 1387 m. būta šventovės, veikiausiai su tam tikru statiniu, aukojimo vieta ir dievo ar dievų skulptūromis (nuo XVI a. ji išimtinai siejama su Perkūnu). Popiežius Urbonas VI 1388 m. bulėje kalba apie tai, kad didysis kunigaikštis Jogaila, pradėdamas Lietuvos krikštą, čia išgriovė šventyklą (fanum „dievams paskirta vieta, šventovė“), kurioje iki tol pats su kitais pagonimis garbino dievus ir stabus. Apie šventyklą su aukuru (templum et ara „dievams paskirta vieta / namai su aukuru“) Arkikatedros vietoje XV a. antrojoje pusėje pasakoja ir J. Dlugošas.

Tauro, Gedimino pilies kalnas. 1938, 1940, 1979 ir 1982 m. tyrinėjant kalną surasti stori kultūriniai sluoksniai, iš kurių ankstyviausi datuojami I tūkstantmečiu pr. Kr. Tarp radinių apeiginę paskirtį, galimas dalykas, turėjo dviašmenis įtveriamasis raginis kirvelis. Tačiau jo chronologija nenustatyta. Kilęs iš akmens amžiaus laikotarpio, kulto tikslais jis galėjo būti naudojamas ir bet kuriuo geležies amžiaus laikotarpiu.

Fiurstenhofo plano (1737) aprašyme Gedimino pilies kalnas vadinamas senosios pilies ir šventyklos (Heidnischer Tempel) vieta. Pasak padavimų, būtent šiame kalne didysis kunigaikštis Gediminas sumedžiojo (~ paaukojo) taurą (na tej górze gdzie dziś wyszny zamek Wileński, którą górę od tego tura i dziś Turzą górą zowią, 1582 m.).

Tiesa, tai nėra vienintelis Vilniaus Taurakalnis. Dabar taip vadinamos vietos pavadinimas yra nesenos asmenvardinės kilmės, išverstas iš Góra Bouffałowa (1938; istorinis tos kalvos vardas Moliakalnis). Dar vienas Tauro kalno vietovardis, V. Drėmos duomenimis, yra užfiksuotas Antakalnyje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje.

Kreivoji pilis. Pirmą kartą pavadinimas minimas 1390 m. (Curvum castrum; vėliau Кривой город, Kривый, Krywy). V. Toporovo studijoje ši vieta siejama su senosios religijos dvasininkais kriviais. Perspektyvesnė atrodo sąsaja su sueigų-krivių arba krivulių institutu. Iš XIV a. pradžioje Vilniuje apgyvendintų vietų Kalnų parko rajonas (galbūt loma, kur dabar įrengta estrada) buvo bene tinkamiausias sueigoms rengti. Apie šį institutą miestuose daug duomenų teikia rašytiniai šaltiniai apie Rusios miestus.

iliustracija
Raginis kirvelis, rastas Vilniaus Gedimino pilies kalne (pagal G. Vaitkevičių, 1983)

Prielaidą apie sueigas-krives lietuvių politinių ir administracinių centrų ribose arba jų kaimynystėje paremia tai, jog Kreiviais, Kreivėnais ir pan. vadinamų kaimų taip pat yra prie Deltuvos, Dubingių, Maišiagalos, Nemenčinės, Linkmenų. Tokiame kontekste galbūt minėtinas ir nuo XIV a. nuošaliau Kernavės miesto esantis Kriveikiškis (Krivaikiškis, Krivaitiškis, Krivaičiai).

Antakalnis. Anot M. Strijkovskio (1582), Antakalnyje buvo šventykla, skirta visiems dievams garbinti (wielka sala albo bożnica na Antokoli wszystkim bogom). Joje ketvirtadienių vakarais kunigai žibindavę žvakę. Vėliau šią legendinę tradiciją imta sieti su Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vieta (pirmoji, medinė, bažnyčia čia tikrai stovėjo XVI a.). Pasakojimai apie tai skirtinguose šaltiniuose įvairuoja. Pavyzdžiui, 1782 m. bažnyčios aprašyme teigiama, kad pirmoji bažnyčia šioje vietoje pastatyta dar pagonybės laikais vietoj visų dievų šventyklos, kurioje buvo deginami mirusiųjų kūnai (Fundusz […] bardzo dawny po Poganach. Kosciol naypierwszy w Wilnie na mieyscu tym załoczony gdzie niegdyś Bozyszcze Pogańskie nazwane Panteon, w którym mieyscu Poganie czynili Ofiary palenia Cial etc.).

Į rytus ir pietryčius nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios būta ir vadinamojo Šv. Petro kalno (Gora swiętopiotrska z gruntami nizej pod tąz gorą połozonemi zawsze bjła koscielna, 1619 m.). Galbūt kaip tik šis kalnas vaizduojamas Fiurstenhofo plane (1737) su maža koplyčia (Kleine Capelle) viršuje, taip pat kai kuriuose XIX-XX a. paveiksluose. Deja, ilgainiui bažnyčios aplinka pasikeitė. Šiuo metu sunku pasakyti, ar Šv. Petro kalnas jau yra nukastas, ar išlikęs apaugęs medžiais, apsuptas gatvių ir gyvenamųjų namų.

Veikiausiai apie tą patį kalną 1846 m. rašė ir A. L. Jucevičius: „[Birželio 29 d.] pasibaigus pamaldoms, gretimasis kalnas, apaugęs kupliomis pušimis ir šiaip žmonių nelankomas, dabar pagyvėja, nes užplūsta jį minios, ieškančios žolyno, žmonių vadinamo švento Petro rakteliais. Iš to žolyno žiedų žmonės visaip buria. […] Per tas vaikštynes ir būrimus žmonės dainuoja visokias dainas čia lietuviškai, čia baltarusiškai […]. Vieną lietuvišką dainą po ilgų prašymų padiktavo man mergina iš Nemenčinės apylinkės, ir ją čionai skaitytojams pateikiu: „Didise[?] mūsų, / Dievaiti mūsų, / Čiūta, rūta, / Čiūtele, rūtele, Mūsų! / Dovanok raktus, / Nupint vainikus, / Čiūta, rūta, / Čiūtele, rūtele, / Vainikus! / Sujunk mumis, / Priglausk mumis, / Čiūta, rūta, / Čiūtele, rūtele, / Mumis!“ Petrinių dieną aikštėje priešais bažnyčią vykdavo ir didelis prekymetis.

Lukiškės. Šventas miškas legendų cikle apie Vilniaus įkūrimą lokalizuojamas tarp Vilnios (tekėjusios senąja vaga, žemupyje Vrublevskio g. kryptis) ir Lukiškių priemiesčio (ten las był nad Wilją podle puszkarniej, aż do Lukiszek, 1582 m.). Detalizuodamas padavimus, M. Strijkovskis toliau rašė, kad šiame miške buvo mirusių kunigaikščių deginimo vieta, o visą šią girią dievams paskyrė didysis kunigaikštis Gediminas ir joje apgyvendino senosios religijos dvasininkus, kurie ten meldėsi už mirusių kunigaikščių vėles, taip pat žalčius, vadinamus Gyvatėmis ir Žemininkais, penėjo ir augino kaip namų dievaičius.

Sprendžiant iš atskirų pastatų pastatymo datų ir ikonografinės medžiagos, Puškarnia ir likęs plotas iki Neries (į šiaurę) bei Lukiškių (į vakarus) tik XVI a. imtas intensyviau apgyvendinti. Iš XVII a. vidurio planų ir kitos istorinės medžiagos akivaizdžiai matyti, kad Lukiškėmis XV-XVI a. dar buvo vadinama didelė teritorija į vakarus nuo miesto, iki pat Žemųjų Panerių. Radvilų valdoma jų dalis (šiaurėje, su Vingiu) vadinta Didžiosiomis, o Astikų (pietuose) Mažosiomis Lukiškėmis. 1646 ir 1648 m. planuose Lukiškėse dar nupiešti dideli miško masyvai  ties Vingiu ir palei Neries pakrantę upe žemyn.

Lukiškių pavadinimo kilmė tiksliai nenustatyta. Lietuvos Metrikos įrašuose vartojama forma на Луце, влизко реки Вели (1499), 3 Вильни на Луце(1524) rodytų, kad senasis vietos pavadinimas galėjo būti *Luka (lenkti, lankas, linkis; plg. łąka „pieva“, лук „lankas“). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į luknas reikšmę „[tas,] kurio ragai eina į šalis“,  miesto atžvilgiu Lukiškės Neries vingiais iš tiesų išsišakoja į du ragus.

Aukštumos kraštas Lukiškių ribose, Neries kairiajame krante, Z. Sierakausko ir M. K. Čiurlionio g. rajone, buvo vadinamas Velnio kalnu, vėliau Pamėnkalniu. Jau 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams šis kalnas minimas kaip orientyras (ipa usque ad fluvium Wilia ab vna et a Czarthowahora vsq ad Lukyschky partibus). Pavadinimas Góra Czartowa fiksuojamas ir vėliau. XVII a. atsiranda ir semantiškai jam giminiškas Pamėnkalnio vardas (pamėnas „šmėkla, pamėklė“).

Istorinėse Lukiškėse, Neries kairiajame krante, Gerosios Vilties transporto žiedo rajone, prof. A. Luchtano duomenimis, XX a. pradžioje būta ir Kurganų gatvės. Galbūt vietovardis mena dabar nežinomą, veikiausiai sunaikintą, priešistorinį laidojimo paminklą?

Markučiai. Čia teka upelis Kaukysa (kairysis Vilnios intakas, apie 10 km ilgio). Minimas XVIII a. pabaigoje (Каукиса, Коукииса). Pavadinimo kilmės aiškinimų nežinoma. Jis priklauso vandenvardžių su šaknimi kauk- šeimai (plg. Kauknoris, ež.; Kaukučio ravas, up.).

Rasos. Anot A. H. Kirkoro, dar XIX a. viduryje vilniečiai čia rinkdavosi švęsti vasaros saulėgrįžos šventės Rasų (kitaip  Kupolių, Joninių). „Kalvų apsuptame, didingų ąžuolų ir beržų svyruoklių apgaubtame slėnyje Vilniaus gyventojai rengdavo šias iškilmes. Birželio 23-iosios vakarą čia susirinkdavo lietuvių ir lietuvaičių minios, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei baltus gaidžius, o merginos giedodavo deivės garbei giesmes, dažnai kartodamos priedainį: „Lada, Lada, Lada, didi mūsų deive“. Anot A. L. Jucevičiaus (1846), „Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo. [Pastaba:] Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių. Tenai švento Jono Krikštytojo dieną skuba ne tiktai prastuomenė, Vytauto sostinės darbininkai ir amatininkai, prisiminti Lizdeikos laikų, bet ir aukštesnioji klasė eina pasižiūrėti į savo šeimynykščių apeigas, bet su tokiu nusiteikimu, su kokiu eitų žiūrėti dramblio arba šiaurės lokio“.

Su Rasų švente siejama vietovės pavadinimo kilmė. J. Jurkšto nuomone, šis klausimas esąs atviras. Tačiau nauji duomenys apie Švento Jono akmenį, XIX a. pradžioje atsidūrusį Rasų kapinių teritorijoje, byloja už pirminę prielaidą.

Šis akmuo, A. Vojevodskaitės duomenimis, gulėjo ant kalvos, kur 1802–1807 m. buvo pastatyti Rasų kapinių kolumbariumai. Jis minimas keliuose Markučių dvaro atribojimo XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje dokumentuose (пред камнем Светно Яским). Vėlesnis akmens likimas nežinomas. (Beje, iš Misionierių į Šv. Jono bažnyčios dispoziciją Rasų kapinės pateko 1844 m., todėl tokia akmens pavadinimo aiškinimo galimybė atkrinta; per Markučius apie 0,5 km į pietryčius nuo Rasų kapinių teka ir minėta Kaukysa.)

iliustracija
Vadinamasis Ragučio akmuo su dubeniu. V. Vaitkevičiaus nuotrauka, 1994

„Rusų miestas“. 1864 m. pastatytos Šv. Paraskevijos (Piatnickajos) cerkvės (Didžioji g. 2) sienoje įmūryta lenta su užrašu rusų kalba skelbia, kad pirmoji cerkvė didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos rūpesčiu čia buvo pastatyta vietoj dievo Ragučio šventyklos. Manoma, kad toji cerkvė 1345 m. jau veikė. 1981 m. archeologiniai tyrinėjimai (vad. G. Gendrėnas) parodė, kad prie dabartinės Latako gatvės XIV a. pagal krikščioniškus papročius buvo ir laidojama. Tų pačių tyrinėjimų metu Dailės akademijos bendrabučio vietoje stovėjusio XVIII a. pabaigos ar XIX a. pastato pamatuose, be girnapusių, aptiktas įmūrytas ir akmuo su dubeniu, dėl kurio paskirties ir menamo ryšio su Ragučio (?) šventviete tebediskutuojama.

Šis dabar skverelyje tarp Didžiosios ir Latako g. eksponuojamas akmuo yra smulkiagrūdis balkšvai melsvos spalvos granitas, 0,95×0,98 m dydžio viršuje, 0,65 m aukščio, lygia apie 0,6 m skersmens viršutine plokštuma, su 22×23 cm dydžio ir 15 cm gylio plokščiu dubeniu.

Šnipiškės. Čia 1859 m. A. H. Kirkoras aprašė Vestuvėmis vadinamų akmenų grupę: „Dešinėje Vilkmergės gatvės pusėje, laukuose už namų, guli daugybė didžiulių akmenų. Apie juos žmonės šneka, neva kadaise čia sutuoktinių pora kartu su savo piršliais iškrėtusi kažkokią šventvagystę ir ūmai pavirtusi akmenimis. Šie akmenys išsidėstę ratu, o vidury vienas greta kito esantys du rieduliai tai bedieviai jaunieji“.

V. Šaulys 1958 m. laiške P. Tarasenkai rašė: „Vilniuje, prie Žvėryno gatvės, kuri eina pagal dešinįjį Neries krantą, buvo 13 akmenų grupė, vadinama Užkeiktomis vestuvėmis […]. Apie šias Vestuves toli buvo žinoma ir už Vilniaus ribų. Tačiau, dideliam nustebimui, apie tas Vestuves, matyt, nieko nežinojo Vilniaus miesto šeimininkai, jeigu jie leido tuos akmenis sunaikinti. Šis liaudies paminklas tapo sunaikintas statyboms, rodos, apie 1950 metus“ (MAB).

Buvo pasakojama, kad „kartą Šnipiškėse jaunieji nepakvietė į vestuves labai piktos moteriškės. Ji pasakė: „Kai jie važiuos lauku, kad pavirstų akmenimis“. Taip ir atsitiko. Jaunieji pavirto labai dideliu akmeniu, o svečiai  mažais akmenėliais. Jei kas sušerdavo tiems vestuvininkams, sako, iš akmenų kraujas bėgdavo“. (Buvo pasakojami variantai: kartą mergaitė metė akmenį į suakmenėjusius jaunuosius, iš jų ėmė bėgti kraujas. Mergaitė meldėsi, ir jai pasirodė jaunieji. Atėjusi pikta moteriškė ištarė paslaptingus žodžius, ir jaunieji nebepasirodydavo; skaldant iš akmenų bėgo kraujas.)

Netoli Vestuvių akmenų vietos, dešiniajame Neries krante, yra akmuo su iškaltais Gediminaičių stulpais vienas iš kelių istorinių Vilniaus miesto riboženklių.

Verkiai. Istorinė tradicija Verkius sieja su vyriausiuoju didžiojo kunigaikščio Gedimino žyniu Lizdeika. Tačiau nėra visiškai aišku, kas pirmasis šią sąsają užrašė: Bychovco kronikoje (XVI a. pirmoji pusė) tik pasakyta, kad Lizdeika buvęs rastas erelio lizde. M. Strijkovskis (1582) apie naujagimio, pavadinto Lizdeika, radimo vietą pasako tiek, kad jis buvo surastas girioje prie didžiojo kelio erelio lizde (w orlim gniazdzie w jednej puszczy przy gośćińcu; kitų manymu lopšyje, pakabintame ant medžio). XIX a. istorikų darbuose teigiama, kad Lizdeika buvo surastas būtent Verkiuose, vėliau jis ten ir rezidavęs.

1988–1990 m. tyrinėjimų metu (vad. A. Varnas) kyšulyje į pietus nuo Verkių rūmų aptikta suardytų XIV a. piliakalnio (?) kultūrinių sluoksnių. Rūmų aplinkoje surasta XVI-XVII a. kapų. XIX a. viduryje ten pat (?) buvo rasta griautinių kapų su XIV a. įkapėmis. Beje, 1387 m. didysis kunigaikštis Jogaila Verkius užrašė Vilniaus vyskupui.

XX a. pirmojoje pusėje užrašytas padavimas pasakoja apie Verkių akmenį, žmonių laikomą motinos prakeikta dukterimi. Kaip tik čia, pasakojama, žmonės girdėdavę verksmą. Nuo to kilęs Verkių pavadinimas. Tikslesnių duomenų apie šį akmenį nėra.

Vilkpėdė. Prie Vilkpėdės g., viduriniame jos ruože, įkalnėje, buvo akmuo su pėdomis. 1859 m. A. H. Kirkoras apie šią vietą rašė: „Įvažiuojame į krūmų prižėlusią griovą, kurios beveik pačiame viduryje guli stebėtinai didelis akmuo (apie 1,8×2,3×3,7 m V. V.), o prie pat kelio, kairėje pusėje, dunkso ir antras, gerokai žemesnis (apie 1,8×2,3 m V. V.) akmuo, ant kurio yra žvėries pėdos atspaudas, kurį žmonės vadina Vilkpėde. Tai davė pavadinimą keliui ir šiai griovai. […] Žmonės pasakoja įvairių padavimų, bet jais nelabai verta tikėti“.

1904 m. M. Davainis-Silvestraitis rašė, kad „keliu žemyn nusileidžiant yra ant vidurio kalno prie pat kelio po kairei didokas akmuo, turintis ožkų ir vilkų pėdų įspaudimus. Nuo kalno jau nusileidus yra kaima, Vilko pėdos (Wilcze łapy) vadinama. Kada aš užklausiau apie priežastį to teip dyvino vardo, tai vienas iš vietinių gaspadorių, Franciškus Lachavičia, nurodydamas man ant savo žemės anksčiau paminėtą akmenį, paaiškino, kad čia ir daugiau tokių akmenų buvo, bet tapo jie suskaldyti ir dėl budavonių sunaudoti“.

1937 m. buvo suskaldytas ir paskutinis likęs akmuo su vilko pėda. 1958 m. spaudoje pasirodė kelios žinutės, kad buvusioje akmens vietoje atkastos kelios didelės akmens su pėda skeveldros. Vis dėlto nėra aišku, ar tai iš tikrųjų pėduotojo akmens dalys, iki šiol gulinčios tarp gatvės ir garažų masyvo.

Spaudoje skelbti padavimai apie Vilkpėdės akmenį yra suliteratūrinti. Tačiau juose atpažįstami motyvai, jog Velnias vilko letenomis įspaudė žymę akmenyje, varžydamasis su angelu; apie tai, jog vilkas vijosi ožką ir abu jie ant akmens paliko savo žymes. Įdomu, jog raide W Vilkpėdės akmuo pažymėtas 1646 ir 1648 m. Vilniaus planuose. Šis vietovardis aptinkamas istorijos šaltiniuose (Wilcza Łapa, 1785 m.). 0,3 km į vakarus nuo akmens vietos yra Vilkpėdės piliakalnis.

Žinoma, glaustai pristatytos ne visos vietos, bent dalele susijusios su lietuvių (baltų) religija ir mitologija. Apie daugelį tokių vietų stokojama duomenų arba žinomą informaciją dar reikia tikslinti. Keli pavyzdžiai apie šaltinius: Jeruzalės Cedrono upelis (senasis pavadinimas  Baltupis) laikomas šventu. Jam rodoma pagarba susijusi su Kristaus kančių keliu, įsteigtu 1662 m. Tačiau tenka pažymėti, kad upelis žemupyje, kur jo vandeniui teikiamos nepaprastos savybės, teka į rytus, Neries link. Savybė „tekėti į rytus“, „tekėti prieš Saulę“  būdingas senųjų baltų šventų šaltinių ir upelių bruožas.

Sereikiškių parke, Vilnios kairiajame krante, prie tilto per upę ties Liaudies kultūros centro pastatu, trykšta ir trumpa protaka į rytus ir šiaurės rytus nuteka Minutės šaltinis (Krynica zwana Minuta, 1800 m.). Jo vanduo beskonis, bekvapis. Žiemą neužšąla. Vandenį mielai geria parko lankytojai, praeiviai. Tačiau pavadinimo kilmė nežinoma. Galima tik paminėti, kad kelių šventviečių Šiaurės Aukštaitijoje pavadinimai yra su šaknimi min- (plg. Kiūčių Minakalnis, Panevėžio r.). Taip pat lietuvių sutartinių tekstuose pasitaiko refrenai su min-, myn-.

Dar vienas šaltinis-šulinėlis yra Bonifratrų bažnyčios viduje. Nurodoma, kad XIX-XX a. kunigai jo vandenį buvo paskelbę šventu. Tačiau šiai bažnyčiai XVII a. buvo pritaikytas tarsi „niekuo dėtas“ mūrinis dviaukštis gyvenamasis namas. Taigi išeitų, kad šioje drėgnoje vietovėje, kur aukštas gruntinio vandens lygis, šulinėlis pastate galėjo būti įrengtas grynai praktiniais sumetimais.

Dar vienas didelis ir labai stiprus šaltinis (Kačergos ištakos?) tryško prie Aušros vartų koplyčios, už miesto gynybinės sienos. Čia ilgai buvo ir viena iš kelių pagrindinių miesto vandenviečių. Tačiau duomenų apie kokias nors šio šaltinio vandeniui teikiamas savybes nėra.

Akivaizdu, kad šventvietės Vilniuje atspindi keletą tradicijų. Skiriasi jų mitinis įprasminimas, religinės funkcijos. Ne visada pakanka duomenų apie tai spręsti, tačiau galima pasakyti kai kurias pastabas dėl šventviečių konteksto ir chronologijos.

Pabaiga kitoje dienoje

Šiaurės Atėnai.  nr. 676

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. Algis sako:

    Sveiki noreciau duoti pastaba kodel rasote pagoniskas laikotarpis gi mes lietuviai niekada jais nebuvome taip mus ir kitus kas nebuvo krikscioniai pavadino baznytinkai tai geriau rasytumete ikikrikscioniskas laikotarpis o ne pagoniskas laikotarpis …

    • viršaitis sako:

      Sveiki Algi, jūsų pastaba yra straipsnio autoriui daktarui Vykintui Vaitkevičiui, o ne tinklaraščiui BALTAI.LT. Todėl negalime keisti originalaus straipsnio pagal skaitytojo pageidavimus.
      Kitas pastebėjimas jums, kai norėsite išsakyti nuomonę, nepamirškite ir mūsų šventos kalbos, rašykime lietuviškais rašmenimis.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.