0

TARP EMOCIJOS IR RITUALO: BALTŲ KARO PAPROČIŲ PĖDSAKAIS (1)

balandžio 14, 2011 KARYBA, PASAULĖŽIŪRA

DAIVA VAITKEVIČIENĖ *

Yra  daug  ritualo  tyrimo  būdų.  Šiame  straipsnyje  pasirinkta  jausmų  analizės perspektyva, kuri mažai taikyta nagrinėjant baltų religiją ir mitologiją. Religijose
jausminė išraiška yra labai svarbi, skirtingi jausmai, kaip kad džiaugsmas, meilė, pyktis, liūdesys ir panašiai, sudaro religinės ideologijos jausminę skalę, kurioje atsiskleidžia religijos vertybinė sistema (plg. krikščioniškų jausmų spektrą tarp Dievo meilės ir rūstybės). Politeistinėse religijose dievai atsiskleidžia kaip tam tikrų emocinių charakteristikų turėtojai, o jų tarpusavio santykiai išreiškia emocinių santykių  modelius. Straipsnyje dėmesys kreipiamas į dvi emocijų raiškas – į jausminę būseną ritualo atlikimo metu, o per tai ir į to ritualo santykį su atitinkama emocine išraiška  pasižyminčia baltų dievybe.

Vilkatlakai.lt foto

Emocinis  išgyvenimas  kaip  religinė  ir  net  estetinė  kategorija  yra  daug  kartų nagrinėtas. Bene raktinė čia būtų katarsio teorija, šaknimis atsiremianti į antikinę  tragediją,  turinčią  visus  ritualo  bruožus.  Net  šiuolaikiniame  mene  aptinkama ritualinių  funkcijų;  pavyzdžiui,  literatūra,  teatras  ar  kinas  interpretuojami  kaip priemonės, leidžiančios skaitytojui ar žiūrovui patirti psichinę būseną, kurios metu atgaivinamos ir išlaisvinamos užslopintos neigiamos emocijos, kaip antai liūdesys, pyktis, apmaudas ir t. t. Tokia apsivalymo funkcija laikoma apeigine (Scheff 1977).  Psichologinė ritualo samprata susiaurina ritualo prasmę ir neatsižvelgia į religinį jo
funkcionavimo pagrindą, tačiau vienas dalykas čia nekelia abejonių: ritualas yra transformacija. Straipsnyje ir pasvarstysime apie emocijų svarbą šiai transformacijai įgyvendinti.
Tyrimui pasitelkiami įvairūs baltų mitologijos ir folkloro duomenys, pradedant nuo ankstyviausių šaltinių ir baigiant XX a. liaudies tikėjimais; folkloro duomenys papildo mitologijos šaltinių spragas ir leidžia rekonstruoti kai kuriuos religinius modelius. Pagrindinis tyrimų šaltinis yra keturios kryžiuočių kronikos:  Henrici Chronicon Livoniae (Henriko Latvio Livonijos kronika), Livlandische Reimchronik (Livonijos eiliuotoji kronika), Chronicon terrae Prussiae (Petro Dusburgiečio Prūsijos kronika) ir Chronica nova Prutenica (Vygando Marburgiečio Naujoji Prūsijos kronika). Kadangi remsimės kronikų medžiaga, būtinai reikia analizuoti ir kryžiuočių viduramžių ritualinį kontekstą, kuriame aprašomi baltų karo papročiai. Taip pat dėmesio bus skiriama ir kronikininkų vaizdavimo būdui, kuris atspindi to meto karinį religinį mentalitetą ir literatūrinį skonį; pažiūrėsime, kokius jausmus išgyvena per kronikininko prizmę vaizduojami vokiečiai, jų są jungininkai ir priešingoje stovykloje esančios tautos – lietuviai, latviai, prūsai, kuršiai, žiemgaliai, lyviai ir kt.


Karo emocijos: tarp liūdesio ir džiaugsmo

Tarp emocijų išskirtinę vietą Pabaltijo kryžiuočių kronikose užima liūdesys. Taip yra dėl kronikų turinio – beveik vienintelis dalykas, kuris apskritai domina kronikininkus, yra karo istorija; visa kita informacija yra tik paraštėse. O karo istorija susijusi su netektimis, skausmu ir liūdesiu. Žiūrėdami į šią istoriją kaip į naratyvą, matome, kad tai įvykių kaitos grandinė, kurios herojai tai laimi, tai pralaimi. Pačios ryškiausios permainingų kovų emocijos – pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo liūdesys. Ypač daug liūdesio ir džiaugsmo emocijų yra Livonijos eiliuotoje kronikoje, bet jų taip pat yra Henriko Latvio bei Prūsijos kronikose.
Įsidėmėtina, kad kronikose džiaugsmas nėra paprastas džiaugsmas kaip pozityvi emocija: džiaugiamasi ne dėl pergalės, bet dėl priešų pralaimėjimo, taigi tai savotiškas juodasis džiaugsmas, plg.:
[Žemaičiai puola Heiligenbergą]
wie grôz, der c r i s t e n v r e u d e wa s[1],
dô man die tôten vor in las
zû samene und ûf die slitten lût.
b e t r û b e t wa s d e r h e i d e n mû t,
daz, ir sô vil getôtet was
mit geschozze, als ich itzunt las.
LRCh 10095–10100

Kaip tada k r i k š č i o n y s d ž i a u g ė s,
Kai jų akyse lavonus
Rinko ir į roges krovė.
S t a b m e l d ž i a i l a b a i n u l i ū d o,
Kad tiek daug jų nukauta buvo
Šūviais, kaip esu jau sakęs.
Žadeikis, Petrauskas 2005: 340

Džiaugsmo ir liūdesio emocijų vaizdavimas kronikose yra ne tik abstraktus; jis neretai reiškiamas figūratyviai priešinant du skirtingus ritualinės išraiškos būdus – dainavimą (giedojimą) ir raudojimą. Būdinga džiaugsmo (dažniausiai – juodojo, piktdžiugos) išraiška yra giesmė, o liūdesio – raudojimas:

Tad iš džiaugsmo krikščionys užtraukė vokiškai tą š l o v ė s  g i e s m ę: „Kristus prisikėlė“, baigdami vokiškai: „Li n k s m i n k i m ė s  m e s  v i s i, k a d  s t a b m e l d ž i a i  l i ū d e s y, kyrie eleison“.
[Lietuvos] karalius [Algirdą ir Kęstutį] a p ėmė d i d e l i s s k a u sma s i r j i e v e r k ė, nes niekados nebuvo patyrę tokio nuostolio. O  ma g i s t r a s , d ž i a u g smo k u p i n a s,  š l o v i n o  s u  s a v i š k i a i s  D i e v ą (Jasas, Gudmantas 1998: 119).
Giedojimas yra ritualizuota krikščionių (kryžiuočių) džiaugsmo išraiška (giesmė kaip padėkos Dievui būdas); kartais tai virsta ypatinga švente (iškilmėmis), kurios metu grojama įvairiais muzikos instrumentais, plg.:
Ir išvien su kitomis vėliavomis jie sumušė stabmeldžius, tik karalius Vytenis ištrūko. O [Ordino] broliai grįžta d ž i a u g d a m i e s i, vedini belaisviais – rusais ir stabmeldžiais, g i e s m ė m i s  D i e v ą  š l o v i n d a m i (ten pat: 64, 65; MChN III 53).
Teutonai visi sveiki ir nenukentėję g i e d o d a m i parėjo namo savo keliu be vieno riterio <…> (Jurginis 1991: 108; HCh XXVI 3).
Po visų vyrų nugalabijimo krikščionys p r a d ė j o i š k i l me s, g r o j o b i r b y n ėmi s  i r k i t a i s mu z i k o s   i n s t r u me n t a i s, mu š ė l i t a u r u s, nes pagaliau atkeršijo piktadariams ir nugalabijo visus tikėjimo išdavikus, čia susirinkusius iš Livonijos ir Estonijos (ten pat: 141; HCh XXVIII 6).
Juodojo džiaugsmo išraišką kartu su padėka Dievui galėtume laikyti ritualizuota kryžiuočių karinės pergalės paminėjimo forma. Analogiška ceremonija aptinkama ir prūsų visuomenėje, tiesa, ankstyvesniame šaltinyje – tai krikščionių misionieriaus Adalberto nužudymo Prūsijoje 997 m. aplinkybės. Ritualizuoto džiaugsmo kontekste jos yra kur kas aiškesnės – kaip rašo vienas Adalberto biografų Johannes de Cannapara, nužudę misionierių, prūsai jo kūną palikę toje pačioje vietoje, galvą pamovę ant mieto ir l i n k sma d a i n a  g a r s i n d ami  s a v o  n u s i k a l t imą [originale: laeto clamore sua scelera laudantes – D. V.],
visi iki vieno sugrįžo į savo gyvenvietes (BRMŠ I 173, 175).
Juodojo džiaugsmo dainą suvokdami kaip karo taisykles atitinkančią emocinę ritualizuotą raišką, tiek krikščioniškos, tiek baltiškos kultūros kontekste matome tą patį reiškinį, kuris yra būdingas tikrai ne vienai kultūrai ar religijai. Emocinė raiška yra ritualinis būdas išreikšti karo pergales ir pralaimėjimus. O viduramžių kronikas galima iš dalies traktuoti kaip emocinės istorijos rašymą. Tai istorija, kurioje kalbama apie tai, kaip liūdesį paversti džiaugsmu, o priešo džiaugsmą – liūdesiu; ir taip, pulsuojant emocijoms, karo ratas sukasi. Štai dar keletas būdingų pavyzdžių: pranešė, kad ir broliai, ir maldininkai, ir visa krikščionių kariuomenė žuvusi mūšyje, o tada Kulmo žemėje ir Lenkijoje k i l o  t o k s  b a i s u s  k r i k š č i o n i ų  r a u d o j ima s, k o k i o  n u o  am ž i ų  n e b u v o  g i r d ė t a. Tačiau kitos dienos pavakaryje, kai broliai su kariuomene sugrįžo po pergalingo mūšio, t o k s  d i d e l i s  d ž i a u g s ma s  a p ėmė k r i k š č i o n i ų š i r d i s, k a d  p r a n o  k o v a  k a r y k š t ė s  d i e n o s  r a u d a s (Batūra, Valkūnas 1985: 124, 125;  DChTP III 55/54/).
Todėl sužinojęs apie saviškių pabėgimą ir lietuvių drąsą, miestas s u v a i t o j o ir rygiečių l y r a b e r e g i n t v i r t o g e d u l u,   o j ų g i e smė s – v e r k i a n č i ų j ų r a u d a [originale: cantus eorum in vocem f lencium – D. V. ] (Jurginis 1991: 58; HCh XII 3). Dėl šių dviejų žūties prūsai labai d ž i ū g a v o, o broliai sielva r t avo. Tačiau broliai sugalvojo p a v e r s t i j ų d ž i u g e s į a š a r o m i s i r l i ū d e s i u ir prieš pilies vartus pakorė trisdešimt prūsų įkaitų, kuriuos buvo paėmę į nelaisvę. Dėl to prūsai, matydami pakartus savo sūnus ir giminaičius, p a t y s p r a p l i u p o d i d ž i u r a u d o j i m u (Batūra, Valkūnas 1985: 160, 161; DChTP III 119/114/).
Kaip matyti, emocinė „kova“ yra faktinės kovos palydovė ir, kaip rodo paskutinė citata, pati inspiruoja fizinę kovą. Kovų istorijos pulsavimas – džiaugsmo ir liūdesio bangos, liūdesio bangų joje kur kas daugiau, o džiaugsmo mažiau, ir jis pats nėra tyras – tai greičiau brutali liūdesio kompensacija. Liūdesys ir raudojimas – būdinga Pabaltijo viduramžių kronikų emocinė būsena. Tiriant ją, kyla klausimas: ar tekstuose, kuriuose emocijos yra tiesiog vaizdavimo būdas, galime rasti „tikrų“, nestereotipinių, ne nuo kronikininko vaizdavimo būdo priklausančių emocijų? Ir dar problemiškesnis šis klausimas atrodo, kai vaizduojami kronikininkams svetimos kultūros žmonių jausmai ir ritualai.

IŠNAŠOS

1 Čia ir kitose citatose išskirta straipsnio autorės.

Laukite tęsinio

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.