0

Kilpos šešėlyje (1)

balandžio 18, 2011 Istorija, PASAULĖŽIŪRA

DAINIUS ELERTAS*

Korimasis ir senoji baltų pasaulėžiūra

Savižudybės problematika Lietuvoje susidomėta neseniai. Savižudybės reiškinį senovės baltų ir lietuvių pasaulėžiūroje plačiau aptarė G. Beresnevičius, D. Gailienė, I. Ružytė. Korimosi reiškinio tyrinėtojai atskirai netyrinėjo, todėl jį aptarsime išsamiau.

XIII-XVI a. istoriniai LDK, Prūsijos, LIvonijos šaltiniai dažnai mini korimosi atvejus. Ši tendencija išlieka iki šiol. Lietuvoje kiekvienais metais pasikaria daugiau nei 80 nuošimčių savižudžių. Pavyzdžiui, 1996 m. taip nusižudė 261 moteris ir 1228 vyrai. Korimosi atvejai taip pat dominuoja Vokietijoje, Vengrijoje, Estijoje. Nustatyta, kad savižudybės būdo pasirinkimą lemia ir kultūra. Modernioji lietuvių, latvių kultūra sugėrė krikščionišką bei ikikrikščionišką paveldą. Todėl tikslinga atsigręžti į korimo (korimosi) reiškinį senovės baltų pasaulėžiūroje. Apie tai informacijos pateikia XIII-XVII a. istoriniai bei XVIII-XX a. etnografiniai šaltiniai. XIII-XVII a. šaltiniuose nurodomos korimo (korimosi) motyvacijos ar aplinkybės. Minėtų atvejų nagrinėjimas indoeuropietiškame ir jų kaimynų kontekste leidžia geriau pažinti šio reiškinio šaknis mūsų kultūroje. Pradžioje trumpai apibūdinsime savižudybę senovės ir moderniose kultūrose.

Savižudybės sampratos raida

Viena skaudžiausių Vidurio ir Rytų Europos visuomenės rykščių – savižudybių banga. Ji aiškinama vis didėjančia socialine įtampa, bedarbyste, pragyvenimo lygio mažėjimu, kitais ekonominiais sunkumais. Teigiama, kad šio regiono žmonės sunkiai prisitaiko prie nuolat kintančios aplinkos, gyvenimo ritmo spartėjimo… Greitos gerovės iliuzijų žlugimas, trūkinėjantys ryšiai su aplinkiniais, vidinė tuštuma minimi kaip nuolatiniai suicido motyvai. Tačiau lieka neaišku, kodėl kai kurių trečiojo pasaulio etnosų žmonės, gyvenantys dar blogesnėmis sąlygomis, rečiau pakelia prieš save ranką. Kas sąlygoja tokią tendenciją?
Įvairių tyrinėjimų duomenys atskleidė, kad savižudybę lemia ne tik ekonominiai, socialiniai, psichologiniai faktoriai. Jos pasirinkimą gali skatinti (slopinti) šio reiškinio toleravimas kultūroje ar net istoriniai-mitiniai provaizdžiai. Mūsų dienomis didelis vaidmuo tenka žiniasklaidai. “Romantinė” savižudybės aureolė gali sukurti sektiną pavyzdį.
Įvairios kultūros savižudybę vertino ir apibrėžė skirtingai. Laikui bėgant Europoje jos sąvoka plėtėsi. Ikikrikščioniškoje bei barbarų Europoje savižudybė buvo įteisinta griežtai apibrėžta forma. Ji suprantama kaip aukos, išėjimo pas dievus aktas. Legendinio Videvuto-Bruteno teisyne toleruojamas tik vienas suicido būdas: “§ 6. Jei žmogus yra apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, giminėmis (tarnais) ar jei jis pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnai turi ne dejuoti, o juoktis. § 7. Jeigu kas nors norėtų susideginti pats mūsų šventiesiems dievams arba sudeginti savo vaikus (sveiką kūdikį), tai mes leidžiame sakydami, kad per ugnį jie pasidarys šventi, kad galėtų su mūsų dievais juokauti”. Susideginimą teisynas prilygina pasiaukojimui. Per jį auka tampa šventa ir gali “su mūsų dievais juokauti”. Tokį kelią pas dievus žinojo senovės graikai, baltai, keltai, skandinavai, slavai… Lerno hidros nuodais apnuodytas graikų pusdievis Heraklis prašosi sudeginamas ant laužo. Iš liepsnų kylančių dūmų šydu apgaubtą vežimą su herojumi į Olimpą išgabena Nikė (ar Atėnė) su Hermiu. Taip didvyris Heraklis tampa dievu.
Skirtingai nuo pasiaukojusiųjų-paaukotųjų, Videvuto-Bruteno teisyno § 8-10 ir § 4 už kitatikystę, dorovinius nusikaltimus siūloma: “Sudeginti toli nuo mūsų dievų ir jų pelenus išbarstyti vieškelyje” arba užpjudyti šunimis. Laidojimas be įkapių, ne kapinyne, be specialių apeigų nusikaltėlių vėlėms užkirsdavo kelią dievop. Galbūt panašiai traktuotas ir neįteisintu būdu nusižudžiusio likimas.
Atrodo, jog XIV a. lietuviai labiau vertino smurtinę mirtį nei savižudybę. 1336 m. Pilėnų sunaikinimą aprašantis XV a. kronikos autorius Vygandas Marburgietis bei juo XVI a. sekęs Kasparas Schűtzas patvirtina, kad pilies gynėjai buvo linkę priimti savanorišką mirtį nuo senutės žynės (“quedam vetula pagana”: “eine alte kleichinne gewesen sey ”) kirvio ar kunigaikščio kalavijo nei žudytis patys. Nusižudo tik kunigaikštis (“pats sau tą patį kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, krito šalia žmonos ir nelaimingai mirė”) bei gynėjų laidojimo laužą paruošusi senutė žynė (“tuo pačiu kirviu pati susiskaldė galvą”).
Krikščioniškai Europai buvo nepriimtina pati savižudybės idėja. Ji suvokiama tiesmukai – rankos prieš save pakėlimas. Tokia samprata išstūmė savižudybę už įstatymo ribų. XIV a. Petras Dusburgietis, neatsižvelgdamas į papročius, smerkė prūsus, nes šie “netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti”. Antra vertus, viduramžiais nebuvo trukdoma savanoriškai “pasiaukoti” slaptomis savižudybės formomis – žūti kryžiaus žygiuose ar nuo nepakleiamos askezės…
Nuo Švietimo epochos iki XX a. savižudybės samprata dar labiau išsiplėtė. Joje “atsirado vietos” altruistinėms, lėtinėms, socialinėms savižudybėms. Pirmosioms priskirtini savanoriškas prūsų ir, pavyzdžiui, R. Kalantos susideginimas ant dievų ar laisvės altoriaus. Kitos dvi formos – bekraujės. Lėtinėms savižudybėms prskirtinas nuolat pasikartojantis, sąmoningas žudančių medžiagų vartojimas bei sveikatą ardančių veiksmų atlikimas. Socialinėms – sąmoningas visų ryšių su savo socialine aplinka nutraukimas ir visiškas socialinės tapatybės pakeitimas. XX a. svarstoma ir sugrįžimo prie įteisintos savižudybės (eutanazijos) galimybė.

Korimasis ir priesaikos

Mirtis kilpoje – šaltiniuose nurodoma bausmė už sulaužytą priesaiką. XIII a. Eiliuotoje Livonijos kronikoje aprašoma žemaičių priesaika: “Savo dešines magistrui / Padavė jie gan džiaugsmingai. / Mat toks paprotys jų krašto: / Jei kam kas paduoda ranką, / Nors iš trečio krašto būtų, / Turi tas taikos laikytis, / Kitaip kartuvės jam gresia”. Kitoje vietoje nurodoma, kaip prisiekė pagonys sėliai: “Jie tada taiką suderėjo / Ir tai karnomis prisiekė. / Tą patį darė krikščionys. / Ir tuomet linksmi jie / Prekiaut visur drąsūs ėjo, / Nes abejus atsuntė Dievas / Juos dėl to pas šiuos pagonis”. Iš karnų buvo pinamos virvės, todėl tokia sėlių priesaika tolygi minėtai žemaičių priesaikai. 1428 m. Henrikas Beringeris savo pamokyme smerkė prūsų priesaikos formą: “Jie dabar prisiekia, laikydami ranką ant kaklo”. XIX-XX a. etnografinių lietuvių vestuvių aprašymuose minima teatralizuota piršlio korimo scena. Piršlys kaltinamas prisimelavęs, sugundęs, netesėjęs savo priesaikų ir pažadų. Už melagingą priesaiką siūloma jį pakarti.
Šaltiniai nurodo, kad prieš karines okupacijas buvo prisiekiama ištikimybė vadams, įsipareigojama išpirkti patekusiuosius į nelaisvę, žuvusiųjų kūnus ar juos palaidoti. Pavieniai išblaškyti kariai tokios priesaikos tesėti nebegalėdavo, tad šiais atvejais pasikorimą galima suprasti kaip bausmę. Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, jog 1250 m. pralaimėję mūšį lietuviai pabėga ir pasikaria: “Ir vlien was vil wo gewant, / si hiengen selbe sich zubant”. Petras Dusburgietis su Mikalojumi iš Jarošino pasakoja, kaip 1305 m. ir 1311 m. sumušti, išblaškyti lietuvių kariai “pasikorė iš sielvarto” (“si sich in den notin / selbe pflagin totin”). Aprašydamas nesėkmingą 1280 m. jotvingių žygio į Liubliną baigtį, Jonas Dlugošas teigia: “Jotvingių likučiai tuo pralaimėjimu buvo galutinai sunaikinti, nes jie gynėsi atkakliai. O, be to, daugelis iš jotvingių ir lietuvių, kurie paspruko, iš gėdos ar iš baimės nedrįso grįžti į savo namus, ir kai kurie pasikorė, o kiti iš bado ar pelkėse prigerdami žuvo”.
Panašiai elgėsi ir senovės germanai. Publius Cornelius Tacitus veikale “Germania” nurodo, jog germanai “išdavikus ir pabėgėlius karia ant medžių”. Jis pasakoja: “Mesti skydą – didžiausia negarbė: tokiam nebegalima dalyvauti religinėse apeigose nei tautos susirinkime, tad daugelis, išlikę gyvi iš karo pavojų, kilpa nusikratė gėdos”.
Šiame kontekste įsidėmėtinas evangelisto Mato pasakojimas apie Judą Iskarijotą: “Tuomet Judas, kuris buvo jį išdavęs, matydamas, kad jis buvo pasmerktas, gailėjosi ir sugrąžino tą trisdešimt sidabrinių vyriausiesiems kunigams ir vyresniesiems sakydamas: “Aš nusidėjau išduodamas nekaltą kraują”. O jie tarė: “Kas mums darbo? Tu ir žinokis!” Ir, numetęs sidabrinius į šventyklą, jis pasišalino ir nuėjęs pasikorė”. Apaštalų darbų pasakojime apie Judo likimą priduriama: “Nagi šitas įsigijo žemės sklypą užmokesčiu už neteisybę ir, galvotrūkčiais virsdamas, perplyšo per vidurį, kad ir visi jo viduriai išsivertė”. Taigi pasikardamas Judas Iskarijotas baudžia save už savo mokytojo Jėzaus išdavystę. Slavų bei baltų apokrifinėse sakmėse Judas korėsi ant drebulės. Degradavusiame lietuvių mite “Eglė žalčių karalienė” drebule pavirto sulaužiusi tylėjimo įžadą ir išdavusi savo tėvą duktė.

Korimasis kaip bausmė

XV a. lenkų kronikininkas J. Dlugošas pasakoja, kaip 1410 m. kunigaikštis Vytautas už Košineco bažnyčios išniekinimą liepė pasikarti nusikaltusiems pavaldiniams. XV a. viduryje būsimasis popiežius Pijus II Eneas Silvius tvirtino, jog “garsus buvo Vytauto vardas anuo metu, o pavaldiniai jo taip bijodavę, kad jam paliepus pasikarti linko geriau paklusti negu patekti į kunigaikščio nemalonę. Tuos, kurie nevykdydavo jo įsakymų, įsiūdinęs į meškos kailį išmesdavo gyvoms tam tikslui laikomoms meškoms sudraskyti, taip pat kitais žiauriais kankinimais bausdavo”. 1523 m. jam antrino Mikalojus Husovianas “Giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”: “Jis [Vitoldi, t. y. Vytautas – D. E.] srityje teisingumo švento žiūrėjo, / Kad negalėtų kur nors slėptis apgaulė jokia; / Kalbama, jog net prieš tai, kai nubausti skirdavo dieną, / Daugelis kaltųjų tuoj patys skubėdavo mirti: / Nedelsdami ant kaklų stiprias jie sau nerdavos kilpas, / Nors jau nebuvo vilties, kad jiems atleistų bausmes. / Liudininkus melagius įsakydavo žiauriai kankinti, / Kad tik daugiau ateity niekas nedrįstų meluoti. / Priesaikų pats kreivų beklausydamas – veidu rūsčiuoju, / Stebint žiūrovams aplink, grasė melagiui bausme, / Ir kaltuosius žvėrių gauruotais kailiais apvilkęs / Liepdavo tuoj atiduoti juos sudraskyti žvėrims”. 1571 m. imperatoriaus pasiuntinys baronas Sigismund von Herberstain pasakoja apie taip baudžiamus valstiečius: “Nuo Vytauto laikų iki šių dienų jie [valstiečiai – D. E.] laikomi tokioje sunkioje vergovėje, jog nuteistasis mirti pono įsakymu turi pats sau įvykdyti bausmę, pasikarti. O jei kas kartais atsisako tai padaryti, tada, žiauriausiai nuplaktas ir iškankintas, vis tiek pakariamas. Dėl šitokio žiaurumo kartais atsitinka taip, kad teisėjas arba seniūnas delsiančiam nusikaltėliui pagrasina arba tik pasako: “Skubėk, ponas pyksta”, ir vargšas, bijodamas smarkaiusio nuplakimo, baigia gyvenimą kilpoje”. Motiejus Strijkovskis atpasakojo J. Dlugošo informaciją. 1611 m. Aleksandras Guagnini savo “Kronika Sarmacyi Europskiej” pakartojo M. Strijkovskio žinias: “Pas juos [lietuvius – D. E.], ypač kaimuose, adr taip būna: nuteistasis mirti pono įsakymu turi pats pasikarti, o jeigu atsisako, tada grasinimais ir mušimu priverstas, nori ar nenori, turi tai padaryti. Taip Vytautas pasielgė su savo totoriais, kurie, jodami į Prūsijos karą su broliu Jogaila, apiplėšė Košineco bažnyčią, kai buvo giedama Dievo Motina”. S. von Herberstaino ir A. Guagninio pateiktomis žiniomis naudotasi 1623 m. Amsterdame išleistame Gerardo Merkatoriaus atlase: “Kas nors, nubaustas mirties bausme, yra šeimininko verčiamas pats sau tą bausmę įvykdyti ir pats pasikarti; jeigu atsisako tai daryti, yra taip mušamas ir koneveikiamas, kol nusižudo”.
Reikia pasakyti, kad taip buvo baudžiama ir kitur. Kinijos imperatorius prasikaltusiam vasalui atsiųsdavo šilkinę virvelę pasikarti. Vėliau šį paprotį perėmė dalis Vidurinės Azijos valdovų. Kardami arba versdami pasismaugti Afganistano bei Pakistano valdovai susidorodavo su politiniais priešais. XX a., Amino režimo metais, Afganistane aukas guldydavo ant pilvo, už nugaros surišdavo rankas ir ant kaklo užnerdavo kilpą. Budelis, užsilipęs ant aukos nugaros, traukdavo virvę į save tol, kol auka uždusdavo.
Korimu pagoniškos Lietuvos valdovai bausdavo ir už asmeninius įžeidimus. “Lietuvos Didžųjų kunigaikščių metraštyje” rašoma: “Didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui buvo nemalonu ir skaudu, kad jo dukterėčią, o savo seserį [Jogaila – D. E.] atidavė už chlopo”. Dėl Vaidilos žemos kilmės dabar linkstama abejoti. Vis dėlto kunigaikštis jo nelaikė savo giminei lygiu žmogumi. Vaidilos paskyrimas Lydos valdytoju bei jo vaidmuo slaptose Jogailos ir Ordino derybose paskatino atomazgą. Kęstutis, “išeidamas prie Seversko Naugardo, liepia Vaidilą pakarti”. XVII a. A. Kojelavičius-Vijūkas pabrėžė pamokomąją bausmės pusę: “Ant aukšto kalno (iš kur labai gerai žiūrėti į apačioje dunksantį miestą) kabojo kartuvėse Vaidila, trapios sėkmės pavyzdys, rodantis, kaip piktai baudžia likimas”.
Gal už tai kerštaujant Kęstutis buvo pasmaugtas Krėvos pilies kalėjime? “Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių metraštyje” teigiama: “Ir ten, Kreve, penktą naktį didįjį kunigaikštį pasmaugė didžiojo kunigaikščio Jogailos kambariniai: Proška, kuris vandenį jam duodavo, ir buvo kiti – Masčio brolis ir Kučiukas, ir Lisica žibintojas”. J. Dlugošas pridėjo, kad žudomas Kęstutis rėkęs, jog žūsta nekaltai, jog laužoma tautų teisė ir priesaika patvirtinta santaika.

Laukite tęsinio

Elertas, Dainius, „Kilpos šešėlyje. Korimasis ir senoji baltų pasaulėžiūra“/ / Šiaurės Atėnai, 1999, Nr. 15(456)

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.