Baltų žinyčios vartai

0

Kilpos šešėlyje (3)

viršaitis balandžio 20, 2011 Istorija, PASAULĖŽIŪRA

DAINIUS ELERTAS*

(Tęsinys)

Pakaruoklių likimas

Lietuvių, latvių, rytinių slavų folklore nesava mirtimi mirę (žuvę) tampa nelaikšiais: “Kad kas sau kaip galą pasidaro; pasikar, pasipjauni, nusinuodij ir t. t. arba kad kas kokį nors vagį ar taip kokį žmogų užmuš, nušaun ir t. t., tai tas “nelaikis”, vis da jis būtų gyvs če, šioj pasaulėj”. Patekę į ribinę būklę, jie vaidenasi gyviesiems ir galutinai miršta tik atbuvę gyvenimui skirtą laiką: “Visi nusižudėliai vaidinasi iki tol, kol jiems ateina tikroji mirties valanda”. Ypač tai būdinga pakaruokliams bei žuvusiesiems. Dėl šios priežasties moterys galėjo pasirinkti susitikimo su žuvusiais vyrais būdą pasikariant. Taip aiškintinas ir minėtas kunigaikščio Lengvenio poelgis. Nepadoriose latvių dainose “ties riba pakimba” viso gyvenimo rato neperėjusios senbernių vėlės: “Seno berno dvaselytė / Kreivoj pušy karojos: / Tempiasi ir susitraukia, / Susiriečia, atsidūsta”.

Panašių tikėjimų turi ir kitos tautos. Germanai manė, kad pakaruokliai vaidenasi, siunčia nelaimes, pasiverčia avimis, šunimis ar vaiduokliais be galvų. Tuo aiškintinas ir “pats baisiausias” čiuvašų kerštavimo būdas – pasikorimas priešo namo priebuty. Tarkvinijaus valdymo laikais senovės Romoje tironui pasipriešinusių nusižudėlių kūnus prikaldavo prie medžio, kad šie neliestų žemės. Taip romėnai atsikratydavo kerštaujančių dvasių, kurias perimdavo kūnus lesantys paukščiai.
Baimė, kad nusižudėlis gali grįžti ar juo pasinaudos piktosios dvasios, skatino jį padaryti nekenksmingą. Paprastai būdavo atribojama jo laidojimo vieta. Krikščionybė baltų kraštuose įtvirtino paprotį pasikorėlius laidoti nešventintoje žemėje, kapinių pakraščiuose, t. y. paribiuose. Kartais sodiečiai apeidavo šį draudimą: įnešdavo karstą ne pro kapinių vartus, o įkeldavo per tvorą. Germanai pasikorėlį nešdavo ne pro namų duris, bet pro langus, stogą, angą sienoje, duobę po slenksčiu. Tai savotiškai primena savižudžio “įsilaužimą” anapus, o ne įžengimą “kaip pridera” – pro vartus, duris. Kartais būdavo žalojamas jo kūnas. Senovės Atėnuose savižudžiui nukirsdavo dešinę ranką. Kai kuriais atvejais germanai visai atsikratydavo lavono. Į statinę įdėtą kūną “išridendavo” ir paleisdavo į tekantį vandenį.
Pasikorėlio daiktai, jo kūno dalys įgydavo neįprastų galių. Vakarų Europos magijoje plačiai naudoti pasikorusio dantys, plaukai, taukai, rankos, virvė. 1799 m. F. Goyos “Kapričų” komentaruose teigiama: “Pakartojo dantys – stebuklinga priemonė visiems kerams. Be jų nieko gero nenuveiksi. Gaila, kad prastuomenė tiki šiomis nesąmonėmis”. Dar XX a. pradžioje visoje Lietuvoje vertinta pasikorėlio virvė. XX a. viduryje Mažojoje Lietuvoje užfiksuoti maginiai būdai: nupjautais pakaruoklio nykščiais esą galima pagausinti žuvį tinkluose bei sveistą karnose. Pakaruoklio daiktais ir kūno dalimis manipuliuota norint numaldyti, priversti paklusti ties riba besiblaškančią vėlę. Kad velionis negrįžtų, germanai kaskart dėdavo pinigų ant sijos ar šakos, ant kurios jis pasikoręs.

Kilpos valdovas

Lietuvių ir latvių žodžių “karti”, “pasikarti”, “užkarti”, “kartuvės” pirminė prasmė – pakabinti, priversti kaboti, kyboti, lipti aukštyn. Dabartinės anglų kalbos posakiai su žodžiui “hang” (to hang about, to hang back, to hang down, to hang out) – daugiaprasmiški. Pirminės žodžio hang reikšmės nusako kabojimą, karimąsi, pakibimą. Rusų vesit, povesit, viselica, viselnik, zanoves prie reikšmių “kaboti, kyboti, kabinti” ir t. t. prisideda “svoris, svėrimas” – ves, vesit. Taigi pakaruoklis lipa aukštyn, kabo, kybo visu savo svoriu, nesiekdamas nei dangaus, nei žemės. Jis atsiduria ties tarpine riba.
Lietuvių ir latvių tautosakoje ribos erdvėje, be įvairių mirusiųjų, dažnai pasirodo pomirtinio pasaulio valdovai. Ant kranto, šalia ąžuolo, akmens ir pan. apsireiškia Velnias bei Perkūnas. Perkūno valdomos mirusiųjų šalies – Perkūno karalystės – kontūrai neaiškūs. Ji žinoma tik iš lietuvių maldelės į Jauną Mėnulį. Išraiškingesnis krikščionybės demonizuotas mirusiųjų valdovas – Velnias, Velns, Velinas. Šios dievybės net vardo šaknis Vel aptinkama žodžiuose vėlė, velionis… Lietuvių ir latvių folklore Velnio ryšys su pasmaugtaisiais, uždusintaisiais, pakaruokliais – akivaizdus. Jo atributas – kilpa. Lietuvių, latvių, gudų folklore Velnias gundo kartis ar net moko tai daryti. Latvių tautosakoje kartis pataria ir Velnio močia. Kartais jis pats bando savo auką smaugti. Prie tokios veiklos galima priskirti ir mergų “užšokdinimą”: šios jo verčiamos šokti tol, kol “išleidžia paskutinį kvapą” – uždūsta. Prisiminkime ir užjodytus arklius laidojimo (aukojimo) apeigose. Velnio ryšys su arkliais ir gyvuliais irgi akivaizdus. Rytų slavų atitikmuo Volos “Senųjų laikų pasakojime” įvardijamas kaip “Volos – gyvulių dievas”. Su pakaruokliais velniai kelia vestuves. Velnias kartais įsikūnija pasikorusiojo kūne.
Kilpos bei pakaruokliai (pasmaugtieji) siejasi su mirusiųjų valdovais – vedliais ir kitų indoeuropiečių mitologijose. Indijos arijams pirmasis mirusysis – Jama – tapo visų mirusiųjų valdovu. Vienas jo atributų – kilpa. Su kilpa Jama iš kūno ištraukia sielą. Kaip jau minėjome, kartuvės ir kilpa – germanų Vodano (Odino) atributai. Snorris “Sagose apie Inglindus” apie šią dievybę rašo: “…kartais jis išsikviesdavo mirusiuosius iš po žemių ar sėdėdavo po pakaruokliais. Todėl jį vadino mirusiųjų valdovu arba pakartųjų viešpačiu”. Kimbrų savižudybes “Laukinėje medžioklėje” galima aiškinti jų noru prisidėti prie Odino (Vodino) palydos. Mirtis sieja graikų (pelazgų) deives Artemidę ir Hekatę. Artemidės melsdavo greitos, lengvos mirties. Hekatės buvo šaukiamasi nekromantijos apeigose. Jai skirtos apeigos atliekamos kryžkelėse. Su Merkurijumi tapatinamas Galijos keltų Esus (Vellaunus) galėjo atlikti šio ir ano pasaulio tarpininko vaidmenį. Pakartotame Įstatyme izraelitų dangaus dievas Jahvė priešinamas pakartiesiems: “Jei ką rasi kaltą nusikaltime, vertame mirties, ir tu jį pakarsi ant medžio, tai jo kūnas neturi nakvoti ant medžio, bet palaidok jį tą pačią dieną, nes prakeiktas Dievo kiekvienas, pakartas ant medžio, ir neišniekink savo žemės, kurią tavo Viešpats Dievas duoda tau valdyti”. Taigi pakartieji tampa dangaus (atmosferos) dievo Jahvės prakeiktaisiais. Gal jie patenka į priešiškos Jahvei dievybės globą?

Sutarčių globėjas

Pagoniška teisė nustatydavo ribas bei įsipareigojimus. Neatsitiktinai indoeuropiečių sutartis globojo priešingose ribos pusėse apsireiškiančios dievybės. Jos išreiškė vertikalų, t. y. dangaus ir požemio, ryšį. Tokie senovės indoiranėnų teisės suverenai buvo visatos piemenys Mitra ir Varūna. Šios dievybės sietinos su antagonistinėmis ugnies ir vandens stichijomis. Sutarties laužytojams Varūna užleidžia vandenligę. Išraiškingi Ipatijaus metraštyje pateikiami Kijevo valstybės taikos bei prekybos sutarčių su Bizantija aprašymai. Juose pasakojama, kad “rusai”, t. y. polietniška kariauna, prisiekia Perūnu ir ginklais, o slavai – Volosu (Velesu) ir auksu (apyrankėmis). Karo dievas Perūnas garantavo taiką, “galvijų dievas” Volosas (Velesas) – prekybą. Galvijai nuo seno buvo indoeuropiečių turto, gerovės rodiklis bei svarbiausia prekė. Su prekyba sietinas ir Galijos keltų Esus (Vellaunus).
Minėtos baltų sutartys, kai prisekiama kaklu, buvo prekybinės. Voloso (Veleso) baltiškasis giminaitis – lietuvių ir latvių Velnias, prūsų Patolas. Neabejojama šių dievybių ir gyvulininkystės ryšiais. Velnias lietuvių ir latvių tautosakoje – pinigų, lošimų, magijos viešpats. Ne veltui latvių ir lietuvių folklore svetimšaliams prekeiviams – žydams, vengrams, čigonams, vokietukams – suteikiami velniški bruožai. Norintys greitai praturtėti su juo sudaro sutartis. Velnias jų laikosi tiksliai, paraidžiui. Naudojimasis dviprasmybėmis padeda herojui išsisukti. Pagrindinis žmogaus užstatas – siela. Sakmėse Velnio įtakon patekęs individas uždusinamas, verčiamas pasikarti, kitaip nusižudyti. Jose žymi Velnio ir Perkūno nesantaika. G. Beresnevičius pateikė tokius žmogaus ir Velnio santykių modelius:
1. Žmogus patenka Velnio valdžion. Sutartis išlaikoma.
2. Žmogus laimi prieš Velnią. Sutarties raidė išlaikoma.
3. Žmogus apgauna Velnią. Sutarties nesilaikoma.
4. Žmogus stoja į Perkūno ir Velnio konfliktą Perkūno pusėn ir užmuša Velnią. Sutartis su Velniu iš viso nesudaroma.
Dievų akivaizdoje taisyklingai sudarytos sutartys, pasižadėjimai, įsipareigojimai ikikrikščioniškame pasaulyje saugojo ne tik žmogaus, bet ir viso kosmoso tvarką. Jų pažeidimas grėsė darnos suardymu. Todėl už pažeidimus tekdavo mokėti didelę kainą. Ribų peržengimą pažeidėjas turėjo kompensuoti tiek nukentėjusiai pusei, tiek sutarties globėjams dievams. Minėtus baltų sutarčių sudarymo bei kompensavimo atvejus išreiškia ši schema:

taika+karas+prekyba >>> sutartis
ribos (būklė tarp dangaus ir žemės) sulaužymas >>> bausmė + kompensacija + korimasis

Nors prekybinių sutarčių globėjas neįvardintas, tačiau kompensacijos būdas – korimasis – leidžia manyti juo buvus Velnią (Patolą).

Teisės globėjas

Sutarčių ir apskritai teisės suverenai teisia ir baudžia nusikaltėlius. Senovės bendruomenėse paprotinės teisės sulaužymas suvokiamas plačiau. Teisė apėmė santykius su žmonėmis, institucijomis, dievais. Ribų pažeidimas grėsė socialinės bei kosminės darnos suardymu. Nuodėmė arba moralinių santykių nuostatų nesilaikymas tapdavo teisiniu nusikaltimu. Rigvedoje minimos supančiojančios žmogų “nuodėmės kilpos”.
Ikikrikščioniškose visuomenėse tvarkos išlaikymą garantuodavo valdovo institucija. Pavaldinių akyse jis vykdydavo teisingumą. Kartais valdovai tapatinami su dievais ar net įgyja dieviškų galių. Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis pats aukoja, t. y. atlieka žynio pareigas. Ar ne čia slypi amžininkų paliudytas jo garbingumas, siekis laikytis žodžio, nelaužyti susitarimų ir pan.? XV-XVI a. amžininkų minimi atvejai, kai LDK valdovas bei didikai už nusikaltimus verčia nusikaltėlį pasikarti, gali atspindėti ikikrikščionišką tradiciją. Prisiminkime, kad taip buvo nuteisti bažnyčią apiplėšę totoriai. Ypatingų nusikaltimų padarinius galėjo išpirkti tik ypatinga bausmė – kompensacija. Valdovas savo veiksmais atlieka teisės suvereno funkciją. Gal didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir LDK didikai tik palaikė tradiciją, jau užmiršę jos prasmę?
Atpildo nusikaltėliai susilaukia net po mirties, nes dievai – teisės suverenai – teisia mirusiuosius. Tokių būta indoiranėnų Mitros ir Varūnos bei vidurio baltų Perkūno ir Velnio. Perkūnas nusikaltėlius nutrenkdavo, nepriimdavo savo karalystėn. Chtoniškieji suverenai bausdavo smaugdami ir kardami, įtraukdami nusikaltėlį į savo sritį. Kilpa yra įžiūrinčio teisybę ir melą, ieškančio kaltųjų, baudžiančio nusidėjėlius Varūnos atributas. Iranėnų mirties, puvimo, išniekinimo dievas Asto-Vidotu (irstantis kūnas; vidurio persų kalba – Astovidad [?-s]) ant mirštančio žmogaus užmeta arkaną-kilpą. Kartais arkanas suprantamas kaip nusidėjėlį baudžianti liga. Iranėnų vėles lydėjo kilpą rankoje laikantis dievas Vizarša: “…dievas Vizarša užvaldo surištą sielą blogo žmogaus, gyvenusio šlykščiai”. Vizarša palydi sielą iki tilto, prie kurio vyksta savotiškas jos teismas. Pehlevi komentaruose aiškinama, jog po mirties užmesta kilpa nukrenta nuo šventuolio ir užsitraukia ant nusidėjėlio kaklo. Lietuvių ir latvių tautosakoje panašūs bruožai priskiriami Velniui. Ne veltui baltų kraštuose krikščionybė išlaikė nusidėjėlius po mirties baudžiančio Velnio įvaizdį. Šiame kontekste aiškėja, kad pavedimas Velniui – vedimas kartis už ypatingus nusikaltimus – paprotinės teisės galėjo būti kažkaip įprasmintas.

Karo viešpačiai

Kas sieja besikariančius sumuštus baltų karius su karo suverenu? Ar korimasis – tik kompensacija už nesugebėjimą atlikti priesaikos įsipareigojimų? Ieškodami atsakymo apžvelkime patį karo reiškinį. Karas – nuolatinė ribų kaita. Jo turinys – ribų perkėlimas bei atkūrimas. Nesistebėkime, kad karo srityje sėkmingai reiškiasi ribos ir teisės globėjai. Jie valdo ir mirusiųjų (žuvusiųjų, nužudytųjų) buveines. Šių karas itin pagausina.

Karo provaizdžiu tapo ribos – teisės sferų – valdovų mitinis konfliktas bei konfrontacija. Šį mitą rekonstravo V. Toporovas ir V. Ivanovas. Jame kalbama, kaip Chtoniškasis dievas pagrobė Griausmavaldžio vandenį, galvijus, įnagius ir suviliotą moterį. Jis slepiasi po Pasaulio medžio šaknimis ar kalnų. Žemėje kyla nepriteklius, sausra. Griausmavaldis kirviu trenkia į uolą, akmenį, medį ir išlaisvina pagrobtuosius. Į žemę grįžta žaluma, perteklius. Mite įprasminti skirtingi karo pobūdžiai: grobiamasis ir gynybinis (atsakomasis).

Chtoniškasis dievas parodė trumpalaikės avantiūros priešo teritorijoje pavyzdį. Svarbą joje įgyja grobimas, plėšikavimas bei sėkmingas grįžimas su grobiu. Dažnai tokius žygius vykdė nedideli judrūs būriai. Jie veikė itin žiauriai. Žiaurumu tikėtasi sukelti baimę, paniką ir taip priversti nesipriešinti. Už „savo pasaulio“ ribų nebegaliojo įprastos taisyklės; buvo pasikliaujama tik savo sumanumu, burtais, kerais. Tokioms avantiūroms būdinga asmeninė iniciatyva, improvizavimas. Šiomis savybėmis ypač pasižymėjo IX-XI a. vikingų ir XIII a. lietuvių žygiai. Vikingų aktyvumas iškėlė juos globojusį šiaurės germanų dievą Odiną (Vodaną).

Griausmavaldis supažindino su gynybiniu (atsakomuoju) karu. Gynybinis karas vyksta savo teritorijoje, todėl jame pasikliaujama geru vietovės pažinimu, savo protėvių ir dievų parama. Atsakomieji karo veiksmai priešo teritorijoje skirti pasirinktinai vietovei nuosekliai nusiaubti arba konkrečiam strateginiam taškui sunaikinti. paprastai jie teisinami būtinybe, kerštu, bausme. Gynybiniams (atsakomiesiems) karo veiksmams būdinga didelė jėgų koncentracija, organizavimo mastai, kolektyvinių interesų iškėlimas virš asmeninių iniciatyvų. Jie suvokiami kaip ribų, teisių gynimas (atkūrimas). Skandinavams toks dievų ir žmonių pasaulio ribų gynėjas buvo Toras. Romėnų legionieriai save tapatindavo su nenugalimuoju Mitra.  Gindami tvarkos pasaulį nuo išorės chaoso, kariai ir dievai veikė išvien.

G. Beresnevičius yra taikliai apibendrinęs indoeuropiečių karo kilmės mitą: „Chtoniškasis Griausmavaldžio priešininkas savo poelgiu „užprogramavo“ visus karus ir jų priežastis. Tuo metu Griausmavaldis savo pergale paliudijo, jog karą lydi atgimimas, „sausros“ pabaiga.

Šio mito motyvus atspindi lietuvių ir latvių sakmės apie Perkūno, Velnio, Laumės santykius. Juos plačiai yra aptarusi N. Laurinkienė. Tačiau XIX-XX a. baltų tautosakoje Velnio – karo dievo funkcijos nėra akivaizdžios. XVI a. M. Strijkovskis užsimena apie lietuvių žirgų ir karo dievą Chaurirari. Jis prilyginamas Marsui. Istorikas priduria, kad Chaurirari melstasi bei aukota ant žirgo. G. Beresnevičius pabrėžia jo germaniškas paraleles su Odinu (Vodanu). Su didelėmis išlygomis jį galima sieti su baltų Velnio (Velino) aplinka. A. J. Greimas pateikė šalutinių argumentų kompleksą, leidžiantį ją rekonstruoti. Pasak jo, tai patvirtina net žodis vėliava: „vėliavų būrys, vėlių visuma“. Turint galvoje, kad vėlių valdovas kartu yra ir karo dievas, visai suprantama, kad lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiaisiais, semdamasis iš jų jėgų ir drąsus. XII-XIII a. baltų karių vienetą – vėliavą – galima prilyginti IX-XI a. vikingų kariaunai. Grobimo žygiuose dalyvaujantys kariai patenka Velnio (Velino) globon. Jam pavesdavo vėliavos savitarpio įsipareigojimus, savo sėkmę. Suprantamas tad pralaimėjusių karių apsisprendimas griebtis kilpos. Tuo aiškintinas ir germanų siekis karinės nesėkmės atveju gyvybės siūlą nutraukti kilpą. Gal pasmaugdami moteris ir vaikus pilėnų gynėjai atidavė juos grobiamojo karo dievo globai? Gal įprastas karo grobis – moterys su vaikais – vis tiek liko jo raiškos srityje?

XIII-XV a. nuolatinė kaimynų agresija, ekspansija į Rytus, valstybės centralizavimo procesai skatino gynybinio (atsakomojo) karo veiksmų plėtrą. Pamažu karo sritį uzurpavo Perkūnas. Pilėnų kariai pasirenka žūtį ne kilpoje, bet nuo kalavijo. Panašus procesas vyko ir Kijevo Rusioje. Vladimiras, reformuodamas valstybės dievų panteoną, centre stato Perūno stabą. Volosui (Velesui) jame vietos neatsiranda. Net besiformuojančios svėjų ir giotų karalystės pagrindinės šventyklos Upsaloje centrinė figūra Toras.

EPILOGAS

Senieji baltai kardavosi norėdami susitikti su žuvusiaisiais, atlyginti sulaužytų susitarimų žalą ar paskirti save Velniui. Dažnai tokius veiksmus sąlygodavo neviltis, tačiau jie motyvuotini ne kitaip. Laidojimas, aukojimas, korimasis baltų pasaulėjautoje sietinas su medžio mitologema bei ribos sfera. Joje ypač reiškėsi lietuvių ir latvių Velnias. Jo globoje atsidurdavo visi pasikorėliai. Panašūs mitiniai vaizdiniai, elgesio formos būdingos visiems indoeuropiečiams. Ikikrikščioniškoje baltų kultūroje savižudybė išskirtinais atvejais buvo toleruojama. Su šiuo kultūriniu paveldu galime sieti kilpos pasirinkimo dominavimą tarp savižudžių ir dabartinėje Lietuvoje.

Elertas, Dainius, „Kilpos šešėlyje. Korimasis ir senoji baltų pasaulėžiūra“/ / Šiaurės Atėnai, 1999, Nr. 17 (458)

© 2011, viršaitis. All rights reserved.