2

Jorė, Jurginių šventė – Pergubrio šventės atspindys (1)

balandžio 23, 2011 PASAULĖŽIŪRA, Šventės, tradicijos ir papročiai

Liutauras Baltasis*

Balandžio 23 d. švenčiamos Jurginės arba Jorė. O kaip šventė baltų gentys, kurios ypatingai gerbė gyvybės apraiškas ir šventė pagal tokį metą, kai tokios Gamtos galios pasireikšdavo.

Kaip vadino ir kada šventė pavasario žalumos pasirodymą?

Įvairūs rašytojai (Martin[as] Murinijus, Joh. Meletijus, K. Harknochas) apie XVII a. tvirtina kad prūsai pavasarėjant rengdavo savo dievui Pergubrijui šventę, kurios data buvo kovo 22 d. (lygiadienis?). Kiti mano, kad šventė buvo skiriama dievui Gurchui, kuriam tuo metu aukodavo. Tokios Pergubrijaus pagerbimo apeigos, aprašytos M.Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ vykdavo taip.

„Minėtu laiku valstiečiai iš vieno ar kelių kaimų buvo sukviečiami į vieną namą, kur laukė paruoštos viena ar kelios statinės alaus (Allaus) arba kitų gėrimų, meisztinnio ar midaus…, ten atsirasdavo sacrificulus (kurį aš pavadinčiau weidelutt), ėmė į rankas kaušelį (Kauszel), su pripiltu stojosi ir, laikydamas rankoje kaušelį, kreipdavosi malda į savo dievą prūsiškai: „O Wieszpatie Dieve, musu Pergubri!“ ir t.t. (Tai prūsiški žodžiai, juk Nadruvos ir skalvos provincijose kalba niekad nesikeitė). Šioje maldoje jis turėjo nupasakoti dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles ir t.t. šitaip kviesdamas nudirbti būsimuosius lauko darbus. Baigęs maldą, jis pasideda kaušelį, suima jį dantimis, išgeria ir permeta sau per galvą. Netrukus kaušelis jam pripilamas vėl ir jis turi sukalbėti maldą Perkūnui ir Patrimpui, kad jie deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones. Tada jis išgeria ir meta kaušelį per galvą. Po to malda kreipiasi į Sweigsduką su prašymu savo šviesa tinkamu laiku apšviesti stambiuosius gyvulius ir juos sergėti; tada//savo maldą skiria Pilvyčiui, kad tas duotų didelį ir gerą derlių, vėliau – ir kitiems dievams. Kiekvieną kartą, jam kreipiantis į kurį nors dievą, jam vis pripilamas kaušelis, kurį po sukalbėtos maldos jis suima dantimis, išgeria neliesdamas ranka ir permeta sau per galvą; po to jie pradėdavo gerti visi aplinkui, taip pat giedodavo giesmę Pergubrijaus garbei. Geriant alų, daug juokauta ir prasimanyta visokiausių juokų, o jam (alui) pasibaigus, baigdavosi ir šventė, ir kiekvienas ėjo prie savo darbo – apie tai rašo Thom[as]Waisseli[jus], Joh[annas] Meletijus, Marti[nas] Murinijus ir kitų rankraštinės kronikos…“[1]

Šį aprašą galim laikyti vieną iš pirmųjų, kuriame paminėta pirmoji pavasarinė šventė, skirta seniesiems prūsų dievams Pergubriui, išvariusiam žiemą, kuriam skiriama pirma auka, vėliau Perkūnui ir Patrimpui, kurie …“deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones“. Toliau meldžiamasi Sweigsdukui (Žvaigždikiui) šviesos dievui, kurio prašoma apsaugoti savo šviesa gyvulius. Galiausiai kreipiamasi į dievą Pilvytį (pilnatvės ir gausos dievą), „…kad tas duotų didelį ir gerą derlių“. Pretorijus nemini tokio pavadinimo kaip Jorė ar ko nors panašaus, bet maldoje galime rasti kreipimąsi dėl gyvulių apsaugos, kas, matyt, vėliau virsta į gyvulių ir arklių šventę Jurgines.

Pavasario apeigos prasmės kitimas

Lyginant M. Pretorijaus ir Simono Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845m. leidimas) apeigos aprašą (cituoja Lasicijų[2])  randame daug panašumų. Pagal S. Daukantą “ pirmoji šventė buvo pavasario, Trimpos, arba Jorės...“ [3] Šiuo atveju Trimpa yra Pretorijaus minimas Patrimpas, bet niekur nevadinama Jore. Štai  šventės vieta pas abu autorius yra tam paskirtas namas  ir minimas alus: „…visas svietas tiekės visuotinai, alų darė,…paskui su savo dievo dovana susirinko į ertus (erdvius) namus, regis, pirmąją dieną balandžio mėnesio.“[4] Pastebime, kad laikas jau nebesutampa, anksčiau minima kovo 22 d. nusikelia į balandžio1 d. Šiuo metu etnologai yra atradę laiko patikslinimą pagal tai, kad Velykų rytą saulė tekėdavo tiksliai rytuose, o tai įvyksta tik per lygiadienį (maždaug kovo 21 d.) S. Daukantas mini šentę viešių vardu ir jokių Velykų nemini. Toliau Daukanto aprašytoje žynio apeigoje randame tuos pačius maldos žodžius ir beveik ta pačia tvarka meldžiant tuos pačius dievus.

„…mergaitės pasipuošusios… skelbdamos, jog pavasarį sutikusios, …parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo susirinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę, arba pavasarį, kurie…suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas kunigas, midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį, paėmęs, tuos žodžius sakė: „Oi viešpatie dieve, mūsų Pergrūdi Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nuo mūsų pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius vykinti, idant, jais džiaugdamies, tave garbintumėm, augink šakeles į šakas dėl ūksmės žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius, kraudink žiedus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės, gyvuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną ir, tuo džiaugdamos, tave garbintų. Želdink žoles, veją, puikas (gėles) ant visos žemės, mes dabar tavęs meldžiam širdingai.“(Merkel, T. 1, S. 116[5]

Palyginimui pagal Pretorijų „…dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles“[6] Dievybė Pergubrius virsta Pergrūdžiu, vienu iš Perkūno apibūdinimu. Iš maldos žodžių pradžios galima daryti prielaidą, kad dievybės epitetas siejamas su javais, tai yra grūdinėm kultūrom ir jų sėkmingo sėjimo pradžia. Tokia pirmenybė maldoje rodo duonos kulto atšvaitus, bet ne kiaušinio.

Po pirmos maldos dalies kunigas (žynys) atlieka išskirtinį veiksmą „…įsikandęs taurę ar kaušą, neprikišdamas rankų, per galvą išmetė tuščią, kurią užpakaly stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant….“(Lasicius, in libro citato, pag. 53)[7] Toks veiksmas tiksliai atkartoja aukščiau aprašytą Pretorijaus minimą apeigą. Vėliau bandysime išsiaiškinti, kodėl kunigai taip „keistais“ judesiais užgerdavo po kiekvienos maldos.

S. Daukanto apeigos apraše toliau žynys meldžiasi tokiais žodžiais: “ Oi tu maloningas dieve Perkūne, večasis (senasis) tėve Žvaigždyksti, kurs visus gūži (globi, šildai) šilima savo ir visiems žibini saulę, suteik mums žiburį, šilimą; tu, kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadinančio Pikulio.“ [8] Čia dievas Sweigsdukas sulietuvinamas ir tampa Žvaigždyksčiu,  savo šviesa ginantis nuo blogio, kuris kyla iš dievybės Pikulio. Maldos sekà ir prasmė nepakinta, tik išplečiama, minint gamtos stichijas audras, bet nebeminint blogų žmonių. Aiškiai matoma priešprieša tarp dievo Žvaigždyksčio ir Pikulio, tarp šviesos ir tamsos.

Trečioje maldos dalyje kunigas kreipiasi: „Ai dieve Perūne Pilvyti, gaivink reikalingu lytum (lietum) ir rasa mūsų javus, žoles ir lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus visu tuo, ko mums reikia, idant, tuo džiaugdamos, tave garbintumėm“[9] Maldos subjektas yra visiškai toks pats, kaip ir pas Pretorijų – dievas Pilvytis. Perkūnas įvardinamas pilnu, nešančiu turtus į aruodus, lemiantį gausumą per lietaus  davimą. Kadangi Perkūnas laikomas atmosferos dievu, pilnatvė siejama su reikalingos drėgmės suteikimu pasėliams, tuo atnešant gerą derlių ir sotumą gyviesiems.

Vėliau jau nebeaprašomi kiti užmeldimai, kaip nelabai svarbūs tikėjimo esmei. Šioje pavasario apeigoje ryškiai matomi pagrindiniai prūsų dievai, tai trijadą sudarantys Perkūnas, Patrimpas ir Pikulis bei šviesos dievas Žvaigždykstis.

Bus daugiau

IŠNAŠOS

1  M a t a s  P r e t o r i j u s, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463

2  S. D a u k a n t a s „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.

3 Ten pat , p. 119

4 Ten pat , p. 119

5 Ten pat , p. 120

6 M a t a s  P r e t o r i j u s, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, t. 3, p. 463

7  S. D a u k a n t a s „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , Vilnius 1993 m.// Lasicius, in lib. at., pag. 53.

8 Ten pat , p. 120

9 Ten pat , p. 120

LITERATŪRA

1. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, t. 3, p. 463-465

2. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , 1845 m.

© 2011 – 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. Daugminas parašė:

    gubris – tai kalnelis. Pergubris, tai kasnors, kas žengia per kalnus.

  2. Arvydas parašė:

    įdomu buvo sužinoti , tarkim runų rašybą: Veid as – Dievas,
    o ar negalėjo būti su Trimpa, šiek tiek kitaip, Pat[s] rim [ai[ po – Po paties rimties, kiek žinau balses praleisdavo ,runų rašte. Po žiemos rimties prasidėdavo augalijos vegetacinis periodas, o Patrimpas , kaip sutrumpinimas …

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.