Baltų žinyčios vartai

0

Apie lietuviškųjų margučių raštų semantiką

viršaitis balandžio 30, 2011 Paveldas, Šventės

Irena SELIUKAITĖ, Libertas KLIMKA*

Šv. Velykų etnografinis simbolis _ margutis. Jo istorija tokia pat ilga, kaip ir žmonijos raidos kelias. Įvairių tautų mitai, etiologinės sakmės pasakoja, kaip iš stebuklingo paukščio kiaušinio išriedėjo pasaulis. Romėnai tiesiai sakydavo: „Ab ovo“ _ viskas iš kiaušinio. Garsiajame suomių epe „Kalevaloje“ išdainuojama, kaip iš anties kiaušinio susikūrė pasaulis: iš vienos jo pusės _ Žemė motina, iš kitos – padangės skliautas, iš trynio _ šviesioji saulė, iš baltymo _ mėnulio pilnatis. Labai panašiai apie pasaulio atsiradimą pasakojama ir sakmėje, užrašytoje šiaurės Lietuvoje.

Žmonėms, akmens amžiuje gyvenusiems vidutinėse geografinėse platumose, paukštis atnešdavo pavasarį, o kartu ir išsigelbėjimą nuo šalčio ir bado. Todėl jis laikytas genties geradariu; buvo sudievintas. Senosios Europos mitologijoje, kaip teigia jos tyrinėtoja archeologė Marija Gimbutienė, deivė Paukštė buvo viena svarbiausių [1]. Pavasarį rastą pirmąjį kiaušinį būtina paaukoti šiai deivei, kartu ir personifikuotoms gamtos jėgoms, atbundančioms naujam gyvybės ciklui. Kiaušinis būdavo dažomas raudonai kaip kraujas ir ugnis. O svarbiausia, pažymimas paukščio pėdele, deivės ženklu. Įdomu, kad liaudiškuose papročiuose beveik iki mūsų dienų išliko maginiai veiksmai, skirti sustiprinti gebėjimus surasti laukinių vandens paukščių lizdus. Jie atliekami prieš šv. Velykas, dažniausiai Didįjį ketvirtadienį. Pavyzdžiui, šiaurės rytų Lietuvos krašte tuo tikslu ant stogo užmetama kokia medžio atskala, arba trobos kampuose pabarstoma skiedrų [2].

Lietuvos muziejuose saugomos trys nemažos margučių kolekcijos, siekiančios XIX amžių. Tai Tado Daugirdo rinkinys M.K. Čiurlionio muziejuje, etnografo Balio Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo Karo muziejuje (abi Kaune) ir Mokslo draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Ant šių margučių ir verta ieškoti ornamentų, artimesnių archetipiniams ženklams [3].

Ką supratęs apie pasaulį bei gamtoje vykstančius virsmus, žmogus visados stengdavosi perduoti ateinančioms kartoms. Kol neturėjo rašto, tai galėjo padaryti tik įvairiomis meno formomis. Taigi pirmykštis menas pirmiausia skirtas informacijai perteikti. Kiekvienas simbolis, ženklas kitados buvo prasmingas. Tautų, kurių kultūra pasižymi tradicijų perimamumu, liaudies mene tikėtina rasti archajiškojo pasaulėvaizdžio reliktų [4]. Toks yra tautodailės semantinių tyrinėjimų tikslas. Per ilgus šimtmečius užsimiršo pirmapradė ženklo ar ornamento prasmė. Tačiau margintojas puikiausiai prisimena ir atkartoja tai, ką matęs vaikystėje iš senelių. Lietuviai turi intuityvią pagarbą tradicijai.

Pasaulis pažįstamas išskiriant įvairių jo objektų prieštaringas savybes, vadinamąsias antinomijas [5]. Mitinė sąmonė operuoja priešpriešomis: šviesu _ tamsu, šilta _ šalta, diena _ naktis, aukštai _ žemai, dangus _ žemė. Lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, pirmiausia padalija jį kokio nors ornamento juosta pusiau. Nereta, kad toji susideda iš paukščio pėdelių. Nebūtina vaizduoti visą dievybę, pakanka jos ženklo. Tai begalinė juosta, einanti ir einanti aplinkui: juk pavasaris su paukščiais sugrįžta kasmet. Dar ši skirianti juosta sudaroma iš spinduliukų pusapskritimių. Galima manyti, kad tai tekančios ir besileidžiančios saulės simboliai. Jų nenutrūkstanti seka perteikia bėgančio laiko idėją. Diena po dienos, metai po metų Tai ciklinė laiko samprata, būdinga žemdirbiškos kultūros tautoms [6].

Taigi laiko juosta margutį dalija pusiau. Viršuje dangus; jame turi būti dienos saulė. Apačioje _ požemio marios, kuriomis, pasak mitologinių įvaizdžių, saulė kiekvieną naktį plaukia laiveliu į rytus. Dažnai abi saulutės vaizduojamos ne tik iš spindulių, bet dar apsuptos dantytais, taškuotais ratais. Pastarieji _ suartos, įdirbtos ir rasos lašeliais apšlakstytos dirvos simbolis. Dienos saulė glosto ją šiluma, nakties palaisto rasa. Margučio dalijimą
į dieną ir naktį patvirtintų paprotys pirmąją šv. Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją dieną _ ir bukąjį.
Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti jau didesnis ženklas. Seniausiuose margučių pavyzdžiuose čia rasime vėlgi su saule susijusius simbolius. Tai žaltys su saulės karūna, saulės vežimas, pasaulio modelis (tai, kas yra po saule“), lygiadienių (ar saulėgrįžų) opozicijos ženklas. Ir, žinoma, rasime Pasaulio medį, atspindintį mitinės Visatos tridalę vertikaliąją struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą. Metalinis žvilgsnis ir geltona karūna, pomėgis šildytis atokaitoje įsliuogus medin _ visa tai artina jį prie saulės. „Užmuši žaltį, saulė tris dienas verks, nepatekės“, _ taip sako lietuvių patarlė. Antra vertus, žaltys _ požemio gyvūnas, besislepiantis po medžio šaknimis. Štai kodėl jis vyniojasi įvairių tautų legendose apie gyvybės medį, pražydusį lelijos žiedais _ pažinimo vaisiaus simboliais. Pasaulio medį, matyt, kitados vaizduodavo ir velykinė eglutė, kaime vadinta kiaušinyku“. Šis stovelis su gražiausiais margučiais būdavo statomas ant šventinio stalo.
Indoeuropietišką proistorę mena saulės vežimo įvaizdis. Jį traukia dvyniai žirgai Ašvieniai (sanskritu: Asvin); jiedu suka ir kasmetinį ūkio darbų ir rūpesčių ratą. Kalendorinę prasmę galima įžvelgti lygiadienių opozicijos ženkle: laiko kasa“ galėjo kitados simbolizuoti mėnesius. Tarp lygiadienių arba saulėgrįžų jų telpa šeši. Dažnai velykinio kiaušinio šonai išmarginti aštuoniais apskritimukais ar diskais. Tarkime juos reiškiant aštuonis šiltuosius žemės ūkio darbų mėnesius.

Tačiau visuminis pasaulio suvokimas išreiškiamas ypatingu ženklu, kurį sąlyginai galima vadinti pasaulio modeliu [7]. Jo centre _ užštrichuotas rombas _ įdirbtos žemės, užsėtos dirvos simbolis. Jis įrėminamas kvadratu; tai sakralios erdvės, pažintos pasaulio dalies ženklas. Kvadrato kampuose vaizduojamos keturios saulės; tai galima interpretuoti kaip kraštines saulės padėtis tekos ir laidos metu per šv. Kalėdas ir Kupolių (Joninių) šventę. Tarp saulių vaizduojami keturi medžių siluetai, kuriuos galima suprasti kaip Pasaulio medžio projekcijas, išreiškiančias pasaulio šalis. Įdomu, kad kampas tarp saulės azimuto ir medžiu pažymėtos krypties į kurią nors šalį yra 45 laipsniai _ tai atitinka vidutinį realųjį kampą Lietuvos geografinėje platumoje. Pasaulio modelio ženklai aptinkami ir audinių raštuose bei verpsčių marginiuose; tačiau ten jie labiau pakitę arba daugiau geometrizuoti.

Nelengva iššifruoti, ką turėjo galvoje žmogus, išbrėžęs pirmąjį ženklą ant aukojimui skirto kiaušinio. Viena tikra, kad tai jam tuo metu buvo svarbiausia Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu šį simbolį, tarsi prisiliečiame prie tolimojo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesiame tiltą per kartų kartas ir šimtmečius.

Literatūra

1. Gimbutas M. Gods and Godess of Old Europe.
2. Seliukaitė I., Klimka L. Senųjų tikėjimų aidai Tverečiaus apylinkėse // Tverečiaus kraštas. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2001. _ P. 326-345.
3. Eimaitytė E., Klimka L. Velykinis margutis ir kosmosas // Naujoji Romuva. 1995, Nr. 4. _ P. 39-45.
4. Levi _ Strauss C. Laukinis mąstymas. Vilnius: Baltos lankos, 1997.
5. D’Andrade R. A folk model of the mind // Cultural Models in Language and Thought (Ed.D. Holland, N. Quinn). Cambridge University Press, 1991. _ P. 112-150.
6. Klimka L. Tradicinių kalendorinių papročių jungtys // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. Konferencijų medžiaga. Vilnius: Mokslo aidai, 1999. _ P. 179-186.
7. Klimka L. Pasaulio modelis liaudiškame ornamente // Senovės baltų simboliai. Vilnius: Academia, 1992. _ P. 114-121.

Pagal ausra.pl

© 2011, viršaitis. All rights reserved.