0

Gedimino pilis (ne ta) ir kitos vietų prie Dievo įdomybės

gegužės 8, 2011 Archeologija, Archyvai

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ*

Padievaitis užvaldęs plotą į pietus nuo Kvėdarnos, tarp Jūros ir jos kairiojo intako Vėžaus (Vėžos). Žinoma, kad 1755 m. kaime gyveno trys šeimos. 1923 m. jame surašyti 102, 1970 m. – 99, o 1979 m. (po melioracijos)  tik 50 gyventojų. 2005 m. žiniomis, dūmas teberūko iš dešimties sodybų, kuriose gyveno 36 sodiečiai.

Padievaičio sakralinis akmuo, vietinių žmonių vadinamas Velnio Sostu. Autorių nuotrauka

Padievaitis garsėja archeologijos paminklais. Žymiausias jų – aukštumos kyšulyje tarp Jūros ir jos intakėlio Druskinio (Druskio) įrengtas stačiašlaitis piliakalnis. Jau daugelį metų jį ardo upė, todėl iki šių dienų teliko 55 × 10 m aikštelės kraštas, dalis 7 m aukščio pylimo ir 2 m gylio gynybinio griovio. Prie piliakalnio šliejasi kitu gynybiniu pylimu ir grioviu nuo aukštumos atskirtas beveik hektaro ploto papilys.

Žmonės šioje vietovėje apsigyveno ne vėliau kaip III a. Tai liudija 1986 m. papilyje (kurmiarausyje!) rasta III a. Romos moneta. Iškasta ir lipdytų grublėto paviršiaus bei žiestų puodų šukių. Piliakalnio aikštelėje aptiktas storas kultūrinis sluoksnis, rasta kalavijo dalių, du ietigaliai. Visa tai rodo, kad ten gyventa, gintasi ir I tūkstantmečio viduryje, ir II tūkstantmečio pradžioje.

Įtvirtinimų mastas, papilio dydis leidžia spėti, kad praeityje Padievaityje būta neeilinės tvirtovės. Istorikai Romas Batūra ir Kazys Misius linkę manyti, kad ten stovėjo pilis, šaltiniuose vadinama Xedeyctain, Xedeystain. Galbūt tai iškreiptas Kvėdarnos vietovardis. Mūsų nuomone, geriau argumentuota istorikų Edvardo Gudavičiaus ir Alvydo Nikžentaičio hipotezė, ją palaiko ir kiti tyrinėtojai. Jų teigimu, piliakalnyje lokalizuotina Gedimino pilis, o jos apylinkėse plytėjo Pagraudės kraštas (Karšuvos žemės dalis). XIV a. pradžioje šioje tvirtovėje rezidavo ir pasipriešinimą Vokiečių ordino agresijai Žemaitijoje organizavo valdovo Vytenio brolis Gediminas. 1316 m. jis pats tapo didžiuoju kunigaikščiu. Kitapus Jūros esantį Libartų (seniau – Liubartų) kaimą Gediminas, matyt, buvo paskyręs jauniausiam sūnui Liubartui. Tomas Baranauskas yra iškėlęs kitų istorikų plačiau dar neaptartą teiginį, kad apie 1329 m. pilį valdė kunigaikštis Margiris. Vėliau jis didvyriškai žuvo Pilėnuose.

1305 m., nusiaubę Pagraudės kraštą (valsčių), kryžiuočiai tik „stovėjo“ priešais Gedimino pilį ir „daugybę kilmingųjų“ įšventino į riterius. 1317 ir 1324 m. Ordino kariuomenė užėmė ir sunaikino papilį, tačiau pačią pilį įveikė tik 1329 m. Tais metais kryžiuočiai surengė ypač galingą žygį, kuriame, be daugelio kitų talkininkų, su savo kariuomene dalyvavo ir Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis. Jį lydėjęs sekretorius, prancūzų poetas Guillaumeas de Machaut vėliau eilėmis liudijo, kad tąkart „karalius užėmė dar keturias pilis, iš kurių valdomas tas kraštas“ – Medvėgalį, Gegužę, Aukaimį ir minėtąją Xedeyctain. Matyt, Gedimino pilis buvo atstatyta, tačiau 1330 m. ji minima paskutinį kartą.

Padievaičio kaimo pavadinimas byloja, kad tai vieta „prie Dievo“, kad ten turėtų būti sena šventvietė. Ir tikrai – pietrytinėje piliakalnio papėdėje, kairiajame Druskinio upelio krante, guli apytikriai 1,6 × 1,8 m dydžio ir 0,7 m aukščio akmuo, vietinių žmonių vadinamas Velnio Sostu arba Velnio Krėslu. Pavadinimas neatsitiktinis – į jame iškaltą įdubą atsisėsti visai patogu. Sako, ji atsirado, kai kartą velnias susipykęs su kunigu ir nusprendęs sudaužyti bažnyčią. Susiradęs didžiulį akmenį ir pradėjęs tempti. Tempdamas nuvargęs ir nusprendęs pailsėti. Atsisėdęs ant akmens ir aptingęs. Besėdint ir pyktis praėjęs. Velnias atsikėlęs ir nudūmęs, o ten, kur jis sėdėjęs, likusi įduba. Matyt, šiose vietose nelabasis lankydavęsis ir dažniau, nes tvirtinama, kad ten veikusi velnių mokykla. Senas velnias sėdėdavęs soste ir mokydavęs savo vaikus visokių velniavų.

Tikroji Velnio Sosto istorija atskleista, kai 1971 m. jo aplinką ištyrė archeologai, vadovaujami Vytauto Urbanavičiaus. Išaiškėjo, kad prie akmens buvo pagoniška šventvietė. Velnio Sostą nuo upelio pusės juosė didelių riedulių puslankis, jo centre aptikta 1,5 m gylio ugniavietė su aukojimų pėdsakais. Tyrinėtojai taip pat pastebėjo, kad sėdinčio ant akmens žmogaus (tarkime, žynio) balsas, jei klausomasi nuo piliakalnio, kelis kartus sustiprėja. Archeologų nuomone, šventvietė veikė iki pilies sunaikinimo XIV a. pirmoje pusėje. Laikantis hipotezės, kad ant Padievaičio piliakalnio stovėjo Gedimino pilis, galima daryti išvadą, jog šioje šventvietėje yra meldęsis ir būsimasis Lietuvos valdovas.

Į šiaurę nuo priešpilio, taip pat į pietus ir pietryčius nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietės pėdsakų. Kiek tolėliau aptiktas ir kapinynas, kuriame atsitiktinai rasta įvairių VI-XII a. radinių. Tad Padievaityje išlikęs visas archeologinis kompleksas – vietos, kuriose senieji žemaičiai gyveno, gynėsi, meldėsi ir atgulė amžino poilsio.

Prie piliakalnio galima priartėti žvyrkeliu, iš Kvėdarnos vedančiu į Jūros pakrantėje įrengtą poilsiavietę, ties kuria virš upės ištemptas lieptas. Atvykus reikėtų įkopti į Jūros slėnio šlaitą ir šiek tiek paėjėti į pietus.

Per Padievaitį taip pat vingiuoja senutėlis Kvėdarnos-Vainuto vieškelis. Nuo miestelio bažnyčios šiuo senkeliu nukakus 2,5 km, pasiekiamas 1995 m. atidengtas generolo leitenanto Prano Liatuko gimtinę žymintis paminklinis akmuo. Buvusioje Liatukų sodyboje 1876 m. gimė, užaugo ir vėliau dažnai lankydavosi Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas P. Liatukas. Jo tėvai Dominykas ir Eleonora turėjo nemažą – 45 ha – ūkį, todėl pirmagimį Pranuką galėjo leisti į mokslus. P. Liatukas mokėsi Palangos progimnazijoje, Rygos gimnazijoje, Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Nuo 1902 iki 1917 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, pasižymėjo I pasaulinio karo kautynėse. 1918 m., jau turėdamas pulkininko laipsnį, P. Liatukas stojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, tapo pulko vadu. Labai sudėtingu laikotarpiu, 1919-1920 m., ėjo vyriausiojo Lietuvos kariuomenės vado, kartu Krašto apsaugos ministerijos valdytojo pareigas. Jo vadovavimo metu Lietuvos kariuomenė pasiekė itin reikšmingą pergalę – prie Radviliškio sumušė bermontininkus. 1920 m. išleistas į atsargą P. Liatukas tapo valstybės tarnautoju.

Tikslintinais duomenimis, dar vokiečių okupacijos metais gyvendamas Padievaityje generolas kartu su sūnumi Vytautu įsitraukė į pogrindinę Lietuvos laisvės armijos organizaciją. Veiklą ši organizacija tęsė ir prasidėjus sovietinei okupacijai. 1945 m. pradžioje NKVD abu Liatukus suėmė, tardė ir kankino Kauno bei Vilniaus kalėjimuose. P. Liatukas kankinimų nepakėlė ir, eidamas 69-uosius, mirė Lukiškėse. Jo palaidojimo vieta nežinoma.

Palikęs Liatukų sodybvietę, minėtasis senkelis nusileidžia į brastą per Jūrą, ji yra prie Vėžaus žiočių ir 1595 m. dokumente vadinama Vėžaičių vardu. Vos aukščiau brastos Jūros pakrantėje yra atvirų aikštelių, tinkamų atokvėpiui.

Pavėžis (Padievaitis) ir Geniotas. Pirmasis kaimas buvo dešiniajame vėžių mėgto Vėžaus (Vėžos) upelio krante, prie senojo Kvėdarnos-Šilalės kelio. Jo pavadinimą regime dar 1903 m. vietovių sąraše, tačiau vėliau sodžius virto Padievaičio kaimo dalimi. Netolimas kaimynas Geniotas plačia juosta driekiasi nuo Vėžaus iki pat Kvėdarnos-Laukuvos vieškelio. 1667 m. Geniote ir gretimuose Klabuose surašyta 13 dūmų. 2005 m. kaime buvo 24 sodybos ir 96 gyventojai.

Pavėžio atminimą saugo šiuo vardu tebevadinamas piliakalnis. Jis įrengtas dešiniajame patvenkto Vėžaus krante, vos žemiau naujojo Kvėdarnos-Šilalės plento. Piliakalnio aikštelė – neįprastai taisyklingo stačiakampio formos, beveik keturiasdešimties žingsnių ilgio ir per dvidešimt pločio. Galuose įrengti gynybiniai pylimai ir grioviai. Šlaitai nelabai aukšti (5-7 m), bet statūs. Lyg kokie sumedėję sargybiniai palei buvusias pilies sienas išsirikiavę gumbuoti ąžuolai. Ant piliakalnio auga ir daugiau medžių, kuriems suvešėjus sunku apžiūrėti įdomias jo formas.

Vietiniai žmonės piliakalnį vadina Vokietkapiu, „par tat, kad jan vuokyte buva užiemen. Tin anus išmuši i palaiduoji. Nū tuo laika i vadin Vuokytkapiu. Tami kalni yr palikta daug ginklų. Kap vuokyte biega, i palika“. Kiti aiškina kitaip: kad piliakalnis „tebier nū švedų laikų. Tin milžina gyvena. Kap šveda užpūli, tai milžina ir supyli tun kalną. […] milžina naturieji nie kuokių ginklų. Any susinešdava unt kalna didelių akmenų. Kap šveda lipdava unt kalna, milžina paridendava tus akmenis“.

Už pusantro kilometro į šiaurės rytus nuo piliakalnio prasideda Genioto kaimas, per kurį teka Geniotalio upelis. Šiais vietovardžiais, matyt, įsiamžinęs XIV a. pabaigoje ten gyvenęs didikas Geniotas (Gnete). Jo „dvaras“ (Gnetinhofe), kitaip tariant, ūkinis kompleksas su pilimi, minimas penkiuose kryžiuočių karo kelių į Medininkų kraštą aprašymuose, iš kurių seniausias sudarytas 1385 m. Beveik nekyla abejonių, kad Genioto pilis lokalizuotina aptartame Pavėžio piliakalnyje, o dabartinis Genioto kaimas išsidėstęs šio didžiūno valdytose žemėse.

Iki XIV a. pabaigos kryžiuočiai sugebėjo sunaikinti visas Jūros pakrantėse stovėjusias pilis ir nustumti žemaičius į krašto gilumą dar keliasdešimt kilometrų. Genioto pilis tuo metu buvo toliausiai į vakarus nutolusi jų tvirtovė. Matyt, jai teko atlaikyti daugelį vokiečių puolimų. Galima numanyti, kad toks nuolat pavojingas gyvenimas Geniotą išsekino. 1399 m. Klaipėdos komtūrui su keliasdešimčia žmonių pasidavęs Guethe, ko gero, yra tas pats asmuo.

Paragaudis – daugiau nei keturiasdešimties sodybų kaimas, Kvėdarnos šiaurės vakarų kaimynas. Vardą gyvenvietei suteikė mažas upokšnis Ragauda. Tai nuo seno tankiai gyvenama vietovė. Kaime yra I-II a. pilkapynas (žr. toliau) ir net keturi vėlesni kapinynai. Vieną jų 1972-1973 m. tyrinėjo archeologai. Be suardytų, atkasti 77 kapai, datuotini IX-XII a. Iš kitų išsiskyrė dvigubas X a. kapas, kuriame šalia moters griaučių rasti sudeginto vaiko palaikai. Jie buvo sudėti į drobinį ryšelį, surištą rinktine technika austa juostele, kurios keli gabaliukai išliko. Ko gero, tai pati seniausia Lietuvoje rasta juosta. Labai įdomu, kad tiek joje išaustas stilizuotos S raidės ornamentas, tiek parinktas rausvos, rudos ir šviesiai pilkos spalvų derinys būdingas ir XX a. tradicinėms juostoms.

Istorikai E. Gudavičius ir A. Nikžentaitis, remdamiesi daugeliu argumentų, iškėlė hipotezę, kad Paragaudžio apylinkėse lokalizuotinas 1294-1330 m. šaltiniuose minimas ir tuomet Vokiečių ordino aktyviai pultas Pagraudės kraštas. Tiesa, pavadinimai kiek nesutampa. E. Gudavičiaus nuomone, taip galėjo atsitikti todėl, kad kryžiuočių kariuomenių vedliai dažnai būdavo pavergtieji prūsai. Prūsiškai pagraudė – pamiškė, pagirys. Neįprastai skambantį žemaitišką vietovardį vedliai galėjo pakeisti jiems suprantamu, o iš jų jį perėmė vokiečių kronikininkai.

Tikresnių duomenų apie Paragaudžio istorines ištakas teikia 1590 m. dokumentas, kuriame minimas ten buvęs Ragaudos dvaras. Jį, aišku, valdė kilmingas asmuo, kokių gyventa ir daugiau – 1816 m. visas Paragaudis vadinamas bajorkaimiu. Paragaudžio dvaro savininkas Antanas Montvila dar 1861 m. su keliais kaimynais bandė Klaipėdoje išspausdinti lietuviškų anticarinio turinio atsišaukimų, o 1863 m. parėmė sukilėlius. Už tai pats buvo ištremtas į Kareliją, o jo turtas konfiskuotas. Ilgainiui dvaras sunyko, ir Paragaudis virto tiesiog dideliu kaimu. 1923 m. jame gyveno 217, 1970 m. – 274, 2005 m. – 199 gyventojai.

Jei į Paragaudį vykstama Kvėdarnos-Grimzdų vieškeliu, 1,5 km nuo miestelio kapinių kairėn atsišakoja menkesnis keliukas. Nukakus juo 2 km dešinėje prasideda miškas. Belieka paėjėti 100 m pamiške ir galima išvysti vertingą archeologijos paminklą – pilkapyną. Vienas šalia kito čia kūpso 40 sampilų, kurių vidutinis aukštis – apie 1 m, skersmuo – maždaug 10 m. 1985-1992 m. pilkapyną ištyrė Mykolo Michelberto vadovaujama archeologinė ekspedicija. Nustatyta, kad žmonės ten laidoti apytikriai nuo 50 iki 200 m. Mirusieji guldyti į skobtinius karstus, jiems dėta daug įkapių – geležinių darbo įrankių ir ginklų, bronzinių papuošalų. Rasti ir Romoje pagaminti emalio karoliai. Pilkapius juosiantys akmenų vainikai turėjo „užtikrinti“ mirusiųjų atribojimą nuo gyvųjų pasaulio. Pilkapynas priskirtinas vadinamajai Pilkapių kultūrai, kuri pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo paplitusi visoje šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje. Dalis šios etninės grupės žmonių vėliau įsiliejo į žemaičių gentį.

Pro pilkapyną gobiantį miškelį slėnin nusileidžiantis keliukas veda į brastą per Jūrą. Šalia virš upės kabaldžiuoja lieptas. 200 m į pietus nuo jo, kairiajame Jūros krante, 1994 m. pastatytas kryžius, skirtas 1964 m. vykdytos kryžių naikinimo akcijos priminimui. Tąkart, gegužės 29 d. naktį, į šią gražią vietą suvežti ir sudeginti įvairiose Šilalės rajono vietovėse stovėję kryžiai bei koplytstulpiai. Mobilizavusi visą „partinį aktyvą“, vietos valdžia tokiomis priemonėmis tikėjosi atitolinti žmones nuo Bažnyčios ir „pagerinti“ kraštovaizdį. Šie įvykiai giliai įstrigo žmonių atmintin, juo labiau kad vienas akcijoje dalyvavęs „aktyvistas“, prispaustas prie Pajūralio stovėjusio kryžiaus, žuvo. Siekiant tai nuslėpti, dėl jo žūties apkaltintas niekuo dėtas žmogus, buvęs tremtinys Algis Kaulius. Jis muštas ir kankintas, kad „prisipažintų“. Nors įrodymų trūko, A. Kaulius vis tiek buvo įkištas į kalėjimą.

Alkupis pasiekiamas Kvėdarnos-Laukuvos vieškeliu, kuriuo pavingiuoti tikrai verta. Tuoj už miestelio įkopęs į Žemaičių aukštumos šlaitą, jis keletą kilometrų vingiuoja kalvyno pakraščiu, atverdamas nuostabias regyklas į pusšimčiu metrų žemiau plytinčias Rietavo lygumas.

Pirmą kartą Alkupis paminėtas 1562 m. Šiauduvos valsčiaus, kuriam seniau priklausė, inventoriuje. 1923 m. Alkupyje buvo 30, o 2005 m. – 22 sodybos.

Kaimui vardą atidavė nūnai numelioruotas upokšnis Alkupis. Taip pagonybės laikais vadinti šventi upeliai, kurių pakrantėse būdavo įrengiamos šventyklos. Ir Alkupyje, 250 m į pietvakarius nuo kaimo kapinaičių, yra alkakalnis, vadinamas Šventkalniu. Tai apytikriai 10 m aukščio ir 140 × 60 m dydžio kalva, užklota šviesžaliu žolės kilimu. Ją puslankiu supa drėgna loma, vadinama Buline. Sakoma, kad ten buvusi „švedų“ šventykla. Kiti „žmuonys šnek, ka unt Šventkalni senuovie melsdavuos, pagoniškyms dievams aukas degydava. Būk i akmeninis aukurs čia buvis“. Rytinėje kalvos pusėje rasta įvairių archeologinių dirbinių. Galbūt tai alkakalnyje vykusių apeigų pėdsakai.

Apytikriai 300 m į pietus nuo Šventkalnio susibėga du kanalizuoti upeliai: iš vakarų – minėtas Alkupis, iš rytų – Para. Iki melioracijos šioje vietoje liūgsėjo pelkė, kurią kirto Švedkeliu vadinta kūlgrinda. Ji prasidėdavo pietinėje Šventkalnio papėdėje, ties dviem akmenimis žymekliais, ir eidavo į gretimuose Klabuose kylantį Stirbkalnį, kuriame yra senkapis. XX a. pradžioje kūlgrindą tyrinėjęs Liudvikas Kšivickis rado du smėliu užpiltus akmenų sluoksnius, kuriuos laikė kelio šonuose sukalti pušiniai poliai. Kūlgrindą sovietmečiu gerokai apgadino melioratoriai, bet tikėtina, kad jos liekanos tebeslūgso po velėna.

Pietrytinėje kaimo pusėje, ant nedidelės kalvelės – senosios kapinės. Jose keroto ąžuolo pavėsyje rymo Atgimimo metais sumūryta koplytėlė. 1998 m. kapinaitėse pastatytas paminklas apylinkės partizanams. Akmenyje įamžinta vienuolika kovotojų, kilusių iš Alkupio, Padvarninkų, Palokysčio ir Prapymo kaimų.

Šiaurės Atėnai.  nr. 800

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.