Baltų žinyčios vartai

0

Dievaiti Perkūne, tu mūsų valdovas: žaibų legendomis ir gyvenimo takais (2)

viršaitis gegužės 12, 2011 mitologija, PASAULĖŽIŪRA

Dr. Egidijus MAŽINTAS*

Pradžia 20110510

Tęsinys//Tylėjimas ne visada yra protingumo įrodymas, bet visada yra įrodymas kvailumo stokos

Bet dažniau žaibas slysta medžio kamienu, palikdamas griovelio pavidalo pėdsaką. Jei rusai visada bijodavo ąžuolo, nes į šį dažnai trenkiąs Perkūnas, tai Lietuvoje ąžuolas dėl šių savybių būdavo ypač gerbtinas, nes jis paskirsto visą žaibo energija į šalis ir aplink jį žūva visi silpnesni bei nesveiki medžiai.

Todėl mūsų lietuviškos girios būdavo ypač garbintinos bei šventomis laikomos dėl gausybės ąžuolų nusidriekusių net tik aplink sodybas, bet ir alkvietes. Apie ąžuolą lietuviai sakydavo su ypatinga pagarba: „Šakos šakotinės. Visos šakos su lizdais, visi lizdai su vaikais. Atspėkite vaikai, koks tai medis?“ O apie gilę užmindavo mįslę „Duktė ištek į svietą, subinę namie palieka“(Gilė nukrinta, kotelis su kepurėle lieka ant šakos). Ąžuolai saugodavo ir gindavo mūsų protėvius nuo blogos akies ir piktų dvasių, taip pat numirusius laidodavę ąžuoliniuose karstuose. Stovint po ąžuolu arba užsidėjus jo lapų ant galvos galima apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Sužaloti ąžuolą – blogas ženklas. O jį apkabinę nevaisingos poros tampa vaisingomis, taip pat išgydoma išvarža, susituokti po ąžuolu – laimės ženklas. Jei ąžuolo lapai pasirodo anksčiau negu uosių – bus lietingi metai. Jei pagausite krintantį ąžuolo lapą – žiemą neperšalsite. Joninių naktį žaizdas patrynus ąžuolo žieve, jos sugyja. Ąžuolas lietuvių mitologijoje buvo sudievintas ir jam net dažnai leisdavo prakalbėti ir su žmogumi pabendrauti: „Gyvas gyvus penėjau, numiręs vėl gyvus nešiojau.“ Gilės padėtos ant palangės apsaugo nuo žaibo. Jei kišenėje nešiosite gilę, neužsikrėsite cholera ir lėčiau sensite. Pastebėta, kad žaibas dažniausiai trenkia į ąžuolą. Šveicarijoje net yra patarlė „venk ąžuolo audroje“. Tai turbūt dėlto, kad jo šaknys ilgos ir šakotos. Žaibai dažnai, jau bene tris šimtmečius, vieši rusų carų rezidencijoje Petrodvoreco Aleksandrijos parke prie Sankt Peterburgo. Čia daugelis ąžuolų milžinų yra paženklinti žaibų ugnies pėdsakais. Eglę ir pušį rečiau ištinka žaibas ir visai retai jis trenkia į buką bei lauro medį. Viena bėda kitai ranką paduoda: 1934 m. birželio 18 d., siaučiant perkūnijai, kamuolinis žaibas Senajame Peterhofe, Sankt Peterburgo kapinėse, įsibrovė į koplyčios vidų ir sprogo. Kaip tyčia tuo metu koplyčioje nuo lietaus slėpėsi daug žmonių. Trys žmonės žuvo vietoje, daugelis apdegė, o minioje buvę vyrai ir moterys buvo sužeisti. Vilhelmas Švėbelis pastebėjo: „Skubu pasišaipyti iš visko, nes kitaip man tektų pravirkti.“ Uteniškiai taip juokaudavo apie aplenkėjusį bohemiškai girtėjantį bei uliavojantį retai prasiblaivantį Žečpospolitos Vilnių:

„Akti, takti, vieną naktį

Mūsų Vilnių ėmė plakti.

Vilniaus vartai greitai lūžo –

Gavo guzą kaip arbūzą“.

Jei perkūnija užklupdavusi mūsų protėvius atviroje vietoje, jie neieškodavo prieglobsčio pavieniuose, negyvenamose pastatuose, daržinėse, nesislėpdavo šieno kupetose, o atsisėdavo ant žemės ir ramiai laukdavo kol perkūnija praeis. Žaibas dažnai būva ir ilgos laužytos kibirkšties formos. Matydami labai šakotą žaibą, žinokite, kad takus tiesė ne vienas, o keli lyderiai. Iki šiol žmonės domisi vaivorykštėmis, pašvaistėmis, miražais – jie visi išties turi stebuklingų galių tačiau jų draugijoje atsirandantis ir vykstantys audringi bei grėsmingi reiškiniai visais laikais būdavo apipinami legendomis ir padavimais. Įdomu tai, kad rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas savo tautiečiams buvo pasiūlęs patikimą apsisaugojimą nuo žaibų – žaibolaidžių įrengimą, tačiau Perkūnų mūsų kaimynams rusams taip ir nepavyko prisijaukinti, nuolat šalį draskant nepritekliams bei gaisrams, būtent perkūnijos padarytoms skriaudoms. Rusija ypač nukentėjo. M. Lomonosovas rašė: „Laikau nebergždžiu darbu statyti stiebus pakankamai atokiose nuo žmonių judėjimo vietose, kad trenkiantis žaibas eikvotų savo jėgas daugiau į juos, negu į žmonių galvas ar cerkves.“ M. Lomonosovas atsidėjęs dirbo, tirdamas atmosferos elektrą, nepaisant to, kad trukdė bažnytininkai; jie net reikalavo, kad imperatorė Jelizaveta uždraustų jam panašius bandymus šioje srityje. Ir vis dėlto kulto tarnai pralaimėdavo. Tikintieji net ėmė baimintis vaikščioti į bažnyčias. Pavyzdžiui, Austrijoje į vieną kalnuose esančią bažnyčią tikintieji liovėsi ėję, nes į ją dažnai trankėsi „dangus“. 1778 m. ten pagaliau buvo pastatyti žaibolaidžiai.

Mūsų protėviai labai vykusiai pasirinko Lietuvą. Yra žemės rutulyje vietų kur nuolat pasikartoja sausra arba liūtys, žemės drebėjimai, tačiau Bitenzorgo apskrityje Javos saloje perkūnija šėlsta net 322 dienas per metus, tai yra vos pusantro mėnesio būna tyku ir ramu. Juo toliau eisime, nuo amžinų perkūnijos juostų, juo mažiau bus perkūnijos dienų. Pavyzdžiui, Etiopijos pietuose per metus būna 220 dienų su perkūnijomis, Meksikoje – 140 dienų, vidutinėse platumose – 1-2 dienos. Sacharos dykumoje perkūnijos iš viso beveik nebūna. Lietuvoje perkūnijos laikotarpis esti dažniausiai rudenį ir kartais vasarą. Perkūnija žiemą pasitaiko labai retai, tik į piktadarį Čičinską, pasak legendos, Perkūnas trenkė žiemą už per ne lyg didelius nusikaltimus gimtojo krašto žmonėms (Maironio poema „Čičinskas“). Baltų protėviai visiškai teisingai aiškino, kad perkūnijos metu, kai griaudžia griaustinis ir blykčioja žaibai, dievas Perkūnas „dundančiu vežimu važiuoja per debesis ir svaido į žemę pluoštus žaibų.“ Žaibas gali būti įvairaus ilgio – nuo 2 iki 20 km, retkarčiais iki 50 km. Per vieną perkūniją būna iki 50-60 galingų elektros išlydžių. Žaibo srovės stiprumas siekia 25 000-60 000 A, kartais apie 20 000 A, jos įtampa būna kelių milijonų voltų. Itin stiprių žaibų galia gali viršyti visų pasaulio elektrinių galią. Panaudoti žaibų energiją liaudies ūkio reikalams negali net pažangiausi mokslininkai ir jokia šalis išskyrus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri sugebėdavo sutramdyti perkūniją ir ją sėkmingai panaudoti savo karo žygio metu kaip sąjungininkę, o kartais specialiai sukurdavo gynybos sistemą, kad į ją patekę užpuolikai būdavo perkūnijos tiek išgąsdinti, kad sprukdavo išsigandę, galvodami, kad tokia jau negailestinga Dievų valia. Kartais mūsų protėviai pakonsultuodavo ir kaimynines šalis, kaip perkūniją prisijaukinti bei panaudoti klastingiems priešams išvaikyti ir šalį nuo užpuolikų išgelbėti.

Būti dosniam reiškia duoti daugiau negu gali, būti išdidžiam reiškia imti mažiau, negu tau reikia

Žymaus Prancūzijos filosofo Emanuelio Levino, kilusio iš Lietuvos, mąstyme (visuose parašytuose veikaluose) aptinkame mistinę perspektyvą. Beje savo metu žymiausio katalikų pranašo ir Švento Tomo Akviniečio mąstymas pasižymėjo ezoterišku naujumu bei esteziologinio (pojūčių mokslo) užuomazgos iššūkiu inkvizicinei standartizacijai ir ketvirčiavimui visų asmenų kurie neįtiko į siaurus bažnytinio gyvenimo rėmus. Žvelgdami į mūsų laikų ateities perspektyvą galėtume pritaikyti analogiją bei tarti, kad ateities krikščionis bus arba mistikas, arba jo visai nebus, taip ir ateities filosofija giliąja prasme yra įmanoma kaip parapsichologijos, kaip mokslo reabilitavimu su etikos sąjunga Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos reformose. Čia iškart pastebime, kad tradiciniuose dvasiniuose šiuolaikinių mokslininkų ir filosofų ieškojimuose ir mistiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniuose funkcionuoja ne epistemologinis, bet etinis išeities taškas, ne kiek intelektualistinė tendencija atsiejant tiesą nuo gėrio, o veikiau iššūkis valiai. Tiesos tema nėra centrinė M. K.Čiurlionio mąstyme: ji lieka antrame plane lyginant su tautiškumo, etikos, atsakomybės, valstybingumo, aš ir kitas bei kitų sąvokų refleksijomis. Konfucijus žinojo, jog „sunku padaryti kvailystę, kurios sėkmingai nebūtų padaręs jau kas nors kitas.“ Atrodo, jog neįmanoma tiesiogiai explicite kalbėti apie tiesos sąvoką žymiausių Lietuvos mokslininkų mąstyme. Tačiau visuose skaitytuose darbuose apmąstydamas šias sąvokas, tokios kokią aptinkame išvystytą galbūt leidžia geriau suvokti mąstymo, charakterizuojančio jo kūrinius, eigą. Galėtume netgi sakyti, kad tiesos apmąstymas – iš pirmo žvilgsnio tik antrinis – kaip tradicinės senosios Lietuvos kultūros dalies mintijimo elementas – galbūt ir yra būtent tai, kas leidžia suvokti paranormalaus kūrinio įvykį, ar reiškinį, tą būdą, kuriuo prabyla ir alsuoja mistika. Visuose pasaulio meno ir mokslo veikaluose šiuo požiūriu nėra siekiama išryškinti tai, kas pasakyta apie Perkūną, bet bandyti suvokti į kokias problemas, lūkesčius, viltis šis kalbėjimas apie senuosius baltų tikėjimus ir legendas atsiliepia tragiškai, kada nūdienos kosmopolitiškai amerikietiška masinė kultūrai, kaip niekad vešliai sulapojo Lietuvoje per 16-ka nepriklausomybės metų. Grįžimas prie baltų mitologijos persunkta meile gamtai ir žmogui, tiesai pasimetusiems lietuviams būtinas kaip tyriausia šaltinio versmė. Kalbėjimas apie Perkūną iliustruoja tautų sugebėjimą keistis patirtimi, nepaisant kalbų skirtumų, nei valstybinių sienų, iš kitos pusės – nepaliaujamą žmogaus kūrybinės minties judėjimą, polinkį nesitenkinti jau turimais ir įprastais faktais, o juos nuolat turtinti, remiantis tikrovės teikiamomis galimybėmis. Laisvės įgyvendinimas žinojimu, kad astralinis pasaulis greta ir tai jau yra etika. Atminkime, jog lietuvių kilmės XX a. filosofo E. Levino kaip mąstyme „tiesa rizikuojanti nepažinimu, iliuzija ir klaida neužpildo „atstumo“, nepasiekia kulminacijos totalybėje, yra ieškoma kitame, bet jos ieškančiajam nieko netrūksta, nes, tiesa iškyla ten, kur būtybė atskirta nuo kito nepasineria į jį, bet jam prabyla“(Levinas). Čia jau aptinkame kalbėjimą ne tiktai teorinį, bet mitologišką Perkūno kaip tikros metafizikos, kaip kelio į tiesą, einančią po teisingumo stebuklą. E. Levino išryškinta: „Kaip žodis ir žvilgsnis, veidas nėra iš pasaulio, nes atveria ir pranoksta totalybę. Todėl žymi kiekvienos galios, kiekvienos prievartos ribą ir etikos pradžią.“ Išskirti vienoje tautoje gyvuojančius mitus apie Perkūną, kurie paplitę tarptautiniu mastu, yra labai sunku. Viena aišku, kad mažosios tautos daugiau turi uždarų, tik jose gyvuojančių legendų ir mitų. Tuo tarpu didžiosios kalbos, kaip susižinojimo priemonė aptarnaujančios įvairių nacijų žmones, turi daugiau progų paskleisti svetur ir savosios liaudies išmintį. Piktas žmogus pakenkia sau pirmiau negu kitiems. Tomas Stoppardas atskleidė, kad „kas geba remdamasis sena atrasti nauja, vertas būti mokytoju“, o Konfucijus tvirtino „baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi“. Mes mieliau pripažįstame savo elgesio klaidas negu mąstymo. O jei drovimės apgailestauti dėl praeities, netenkame dabarties ir rizikuojame dėl ateities.

voruta.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.