0

Kaip šventė Jonines seniau? integruotos pamokos turinys

birželio 20, 2011 Švietimas, tradicijos ir papročiai, Vaikų ugdymas

Šv. Jonas Krikštytojas – vienintelis šventasis, kurio ne mirties, o gimimo dieną bažnyčia pažymi. Švenčiama ji nuo 506 metų. Po valstybės krikšto švento Jono dieną imta minėti ir Lietuvoje.

Kaip šventė Jonines seniau?

Dar XVI-XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo. Tik maždaug prieš šimtą metų ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. švento Jono dieną.

Jonines . Foto mariukas.blogas.lt/

Joninės (senieji istoriniai šaltiniai dar vadina Rasos, Kupolių vardu)- viena linksmiausių ir populiariausių vasaros švenčių, senų žmonių atsiminimuose- viena didžiausių kalendorinių švenčių. Tai trumpiausia metų naktis ir ilgiausia metų diena. Iš tikrųjų šv.  Jono naktį Lietuvoje beveik nesutemsta: kai vakaruose pagaliau užgęsta saulėlydžio žara, rytai pradeda rausti nuo pirmųjų aušros spindulių.

Ant kalnelių, kur geriau matyti, kuriami laužai. Kai lietuviai buvo pagonys, laužai degdavę visą Joninių naktį, kad jų šviesa apšviestų laukus, kur visokios piktosios dvasios ir raganos skrajoja, mėgindamos pakenkti gyvuliams, bręstantiems pasėliams. Laužo šviesa baidykles nubaido.

Joninių šventės apeiginis laužas buvo kuriamas švaria, nauja, nesuteršta šventa ugnimi. Senovėje tą laužą kurdavę žiniai ir vaidilos su ypatingomis apeigomis. Laužo ugnies žmonės atsinešdavo į namus ir, užgesinę senąją ugnį, įkurdavo naująją, šitaip atnaujindami per metus degusią ir užsiteršusią ugnį. Židinys, užkurtas Joninių šventės ugnimi, turėjęs apsaugoti žmones nuo ligų, perkūnijos ir kitų nelaimių. Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją turėjo gilią maginę prasmę. Per laužą šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji, tikėdami pasisemti sveikatos, jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros darbams, taip pat pagerinti javų, ypač linų, augimą. Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia pagausinti derlių ir apsaugoti nuo stichinių gamtos jėgų. Todėl laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstė pasėlius, kad javai užderėtų. Laužo nuodėgulius pakišdavo po pamatais ar į pastogę, tikėdami, kad visus metus apsisaugosią nuo gaisro.

Per Joninių šventę žmonės savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, kaip turinčiam galią ne tik apvaisinti žemę, bet ir suteikti jai jėgos duoti vaisių. Tikėta, jog per tą šventę vanduo turįs ypatingą reikšmę ne tik augalams, bet ir žmogui, taip pat gyvuliams. Dėl to šventės išvakarėse arba anksti rytą prieš saulei tekant, ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis. Sveiki maudėsi, kad apsisaugotų nuo ligų, sustiprintų sveikatą. Nuo tokio maudymosi, esą, seni tapdavę jaunais, paprasti žmonės- išmintingais, sugebančiais matyti piktus žmones, burtininkus bei raganas. Tą dieną žmonės maudydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs.

Per Jonines lietuviai ypač garbino rasą. Joninių ryto rasa- grožio ir sveikatos šaltinis. Kaimo žiniuonės, vilkdamos rankšluostį rasai surinkti, prieš saulėlydį slapčia išbraidydavo pievas. Paskui rankšluosį milžtuvėn nugręždavo, savo karvėm sugirdydavo, kad daugiau pieno duotų. Buvo manoma, jeigu nuogas išsivoliosi rasotoje žolėje, jokia odos liga nekibs: oda bus balta, švari ir visuomet jaunai atrodys.

Tarp kitų papročių buvo pievos žolynų- kupolių– rinkimas vaistažolėms ir būrimams.   Joninių išvakarėse iki vidurnakčio moterys turėdavo užbaigti vaistažolių rinkimo sezoną. Eiti tą dieną žolių rinkti vadinosi ,,kupaliauti”. Vėliau, augalams pražydėjus, vaistažolės netenka gydomosios galios. Siejama tai ir su raganų veikla,- nes ,,per Jonines visus žolynus apeina raganos”. Ypatinga reikšmė skiriama jonažolei- sakoma, jog ji tinka 100  ligų gydyti.

Pakankamai gėlių prisirinkusios mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį- ,,kupolį”. Jį iškeldavo kaimo gale , prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie norėdavo ,,kupolį” pagrobti -dainuodavo kupoliavimo dainas ir šokdavo.

Joninių šventė buvo ir vainikų pynimo šventė. Pinami vainikai iš devyneriopų žolynų- gėlių (kupolių), kuriems duodami merginų ir vyrų vardai. Vainikai metami į vandenį. Kurie vainikai sueina draugėn, tas vyras ir mergina sudarys porą; jeigu kurio vainikas nuskęsta, tai netrukus tas mirs; jei vainikas gerai plaukia, neužkliūva už žolių ar šakų, tai to žmogaus gyvenimas bus linksmas ir lengvas.

Senovės lietuviai tikėjo, jog Joninių naktį žydįs papartis. Bet paparčio žiedą sunku nuskinti, nes jis žydi tik vieną akimirką ir jį saugančios piktosios dvasios. Norintis rasti paparčio žiedą, naktį eidavo į miško gilumą, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo. Tada papartine šermukšnio šaka, šventinta kreida, rožančiumi arba kitu kokiu šventu daiktu apsibrėždavo trigubą ratą, jo viduryje pasitiesdavo juodą šilkinę skarelę ar drobulę ir atsisėdęs laukdavo. Vidurnaktį pradėdavusios rodytis įvairios piktosios dvasios, vaiduokliai, baidyklės. Atrodydavę, kad medžiai griūva, vėtros ūžia. Žmogus, pasiryžęs gauti paparčio žiedą, neturėdavęs nusigąsti. Jeigu nusigandęs nusigręždavo, tai tuo momentu pražydusį paparčio žiedą nugriebdavusios piktosios dvasios. Radęs paparčio žiedą, įsipjaudavęs dešinės rankos mažąjį pirštą ir žiedą įdėdavęs į žaizdą. Toks žmogus tapdavęs labai laimingas: suprantantis paukščių ir gyvulių kalbą, pasaulio žmonių kalbas; žinantis, kas ką galvoja, kur paslėpti turtai.

Yra pasakų, kaip žmogelis, eidamas Joninių naktį per girią, kur auga daug paparčių, netikėtai rado paparčio žiedą: žiedas užkrito už jo apavo. Staiga tarytum viskas nušvito, žmogelis galėjo suprasti naktinių paukščių ir žvėrelių kalbą, ką šv. Jono vabaliukai žybčiodami pasakoja vieni kitiems. Jis tuoj suprato, kad yra suradęs stebuklingąjį paparčio žiedą. Pasakos dažniausiai baigiasi tuo, kad žmogelis atsisėda pailsėti ir nusiauna kojas- žiedas iš apavo iškrinta ir visi stebuklai pasibaigia.

Tai įdomu…

Burtai ir prietarai:

*  Jei nori tapti nematomu, žinoti visas mintis ir žinoti žemėje paslėptus turtus, tai turi šv. Jono naktį eiti į mišką ir rasti paparčio žiedą.

*  Jei Joninėse uodus muši,  tai vieton užmušto vieno, dešimt pribus.

*  Laumės ir kitos tamsybių būtybės galinčios prie žmogaus prieiti tik per pastoges ir namų plyšius, todėl esą reikalinga tokias vietas užkamšyti Joninių žolėmis.

*  Merginos nupina vainikus, atsistoja nugara prie medžio ir per galvą meta vainiką, kad jis užsikabintų už šakos. Per kiek kartų vainikas užsikabina, už tiek metų mergina ištekės.

*  Vyrai ir mergaitės susikimba rankomis ir šoka per baigiančio degti laužo žarijas. Jeigu jiems pavyksta lengvai peršokti, akys nuo dūmų neašaroja, padai ar drabužiai neapsvyla, tai viskas tais metais gerai seksis: laukia meilė, laimė, turtas.

*  Jei Joninių vakare po pagalve pasidėsi devynias gėleles su devyniais lapeliais, tai prisisapnuosi mylimai mergelei; o jei padarys tai mergelė, tai ji prisisapnuos savo mylimam.

(INTEGRUOTA LIETUVIŲ KALBOS IR PASAULIO PAŽINIMO PAMOKA 4 klasei)

Pateikiame vieną iš integruotų pamokų 4 klasei apie Jonines. Autorės specialiai neminėsime, kadangi pamokos tematika apie Jonines labai subjektyvi ir gan krikščioniškos interpretacijos rėmuose. Būtų įdomu išgirsti skaitytojų nuomones ar tokios pamokos gali atspindėti baltišką paveldą.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.