3

Saulės laikrodžio – Kurono šventyklos Nidoje atstatymo šventė

birželio 25, 2011 Architektūra, PASAULĖŽIŪRA, Paveldas

Neringoje vyksiančio tarptautinio festivalio „Tek saulužė ant maračių“ metu, šeštadienį, birželio 25 d., 19. 00 val.visuomenei bus pristatytas rekonstruotas Saulės laikrodis. Pastatytos trys naujos dekoratyvinės skulptūros – „Žiemos saulėgrįža“, „Pavasario lygiadienis“, „Rudens lygiadienis“.

Pagaliau skaičiuoti laiką padės ant horizontalių paviršių iškaltos datos ir runos, taip ilgai lauktos baltiško tikėjimo baltųjų žynių bendruomenės. Į naują vietą perkelta laikrodžio skulptūra „Vasaros saulėgrįža“. Taip pat atnaujintos granitinės plokštės, sudarančios laikrodžio aikštelės – ciferblato pagrindą.

Saulės laikrodžio atstatymą kartu su Neringos savivaldybe iniciavo buriuotojai „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyviai. Parnidžio kopos sutvarkymo darbus sutiko paremti klaipėdiečiai Zita Teresė ir Martinas Gusiatinai.

1999 metais uragano Anatolijaus nulaužta laikrodžio stela rekonstruota praėjusių metų lapkričio mėnesį. Tuomet naujai pagamintos ir runomis išgraviruotos stelos dalis buvo primontuota prie likusios dalies. Stelos aukštis parinktas taip, kad nuo jos krentantis trumpiausias šešėlis metuose siektų aikštelės vidurį. Būtent nuo stelos krentantis šešėlis rodo tikslų vietos laiką.

Horizontalūs saulės laikrodžiai yra seniausiai žinomi laiko matavimo prietaisai. Saulės laikrodis Nidoje suprojektuotas remiantis tradiciniais gnomonikos – saulės laikrodžių kūrimo mokslo principais, pasitelkus šiuolaikines skaičiavimo technologijos galimybes. Tikslus laiko padalų paskaičiavimas ir pagrindinių laiko simbolių išdėstymas čia apsilakusiam žmogui suteiks galimybę aiškiai pajusti laiko tėkmę, susimastyti apie pagrindines gyvenimo tiesas.

Rekonstruoto Saulės laikrodžio pristatyme dalyvaus projektą sukūręs architektas Ričardas Krištapavičius, meninę projekto dalį sukūręs skulptorius Klaudijus Pūdymas. Apie saulės laikrodį ir jo veikimo principus papasakos senosios astronomijos specialistas dr. Libertas Klimka.

Nuo 2002 metu šis laikrodis baltųjų žynių bendruomenės paskelbtas laiko šventykla „Kuronas“, kur atliekamos baltiško tikėjimo apeigos. Įdomus faktas, kad dar prieš kristų, pirmame amžiuje, tiesiai kitoje marių pusėje, Rusnės saloje buvo pirmoji senovinė šventykla dievo Kurono garbei pastatyta. Daukantas knygoje „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ rašė:
„Viršiau minavojau, jog senovėj lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, per ilgą laiką neturėjo trobesių, taip vadinamų žinyčių, kuriose visuotinai susirinkę būt dievą garbinę, bet meldės ant aukštų kalnų, kuriuos auko kalnais, nuo žodžio aukauti, vadino, arba giriose ir šėtruose po visų dideliausiais ąžuolais, visados žaliuojančiais, kurie žaliavo rasi iš didžios savo karšaties, rasi iš parėdymo pačių kunigų. Darė tą krūpaudami, idant liuosybės savo nenustotų, kuria džiaugės, nesgi regėjo, jog visos tos tautos, kurios žinyčias turėjo, jų ūkininkai nebuvo taip liuosais, kaip kad buvo kalnėnai ir žemaičiai, kaipogi regėjo jų ūkininkus išskaidytus į luomus, arba, kaip šiandien sako, stonus (luomus), vienus antriems vergaujančius; todėl, tuo įsitėpę (įsidėmėję) kaip viršiau sakiau, visus tuos, kurie tiktai norėjo jiems maldos trobesius įkurti, tuojau visus be perskyros (skirtumo) galavo, kaipo vylėjus, kurie nori patys išsikelti ir valdymierais tapti, o svietą nuvergti; nesgi samprotavo, jog žyniai taip pataisys, jog aniems patiems visados bus gerai, o svietui vargai paliks: kaipogi svetimus apsiėjimus (papročius) girs, o namiškuosius (vietinius, savo krašto) peiks ir niekins, visados svietą mokys ir niekados nieko neišmokys dėl to, idant jiems visados vergautų, kaipo guvesniesiems ir gudresniesiems. Vienok ilgainiui, noris vengė nuo prašaleičių, kaip viršiau minavojau, bet bendraudamies ir bičiulaudamies apgudo jų apsiėjimais, ir jau dešimtame amžiuje žemaičių žinyčia saloj Rusnėj yra didžiai garsi, į kurią, sako krikščionių kunigas, vienuoliktame amžiuje gyvenąs, tvino svietas nuo visų kraštų teirautis ir jautotis savo reikaluose, ne vien netikėliai ir pagonys, bet ir patys krikščionys grekonys, beje gudai ir biskajai (1). Raštai senovės stigavoja, jog būk kartagionys, arba penai, norėdami su žemaičiais prekioti gintarais, kurie senovėj į auksą lyginami buvo, atėję per 100 metų pirm gimimo Kristaus jūromis pagal į Nemuno upės įtaką ir tenai saloj Rusnėj būk įkūrę žinyčią ir pavedę ją į globą savo prekės dievo , Kuronu, arba Kronu vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir pačią upę Nemuną Kronu praminę, kuri senovės raštuose visados nuo prašaleičių tuo vardu yra vadinama. Toje žinyčioje amžina ugnis rusėjusi ant garbės dievui, nuo ko , regis, ir pačią salą, kaipo šventą vietą, kurioje ugnis rusėjo, Rusne yra pramine, o patį kraštą Parusniu, gyventojus, tenai gyvenančius, parusiais, arba parusėnais. Paskui atėję teutonų vokiečiai į tą kraštą žemaičių krikštyti tą žinyčią metuose 1250 sugriovė ir akmenį, ant kurio buvo įrašyti metai jos įkūrimo, būk nusiuntę popiežiui Inocentui III į Rymą(2).

Kitas nepriklausomas šaltinis yra dr. J.Stakutės de Rosales knyga „Senasis Aisčių metraštis“ (3), kurioje rašoma, kad tai buvo Romovė Nadruvoje, tačiau vieta tiksliai sutampa su Kurono vieta Rusnės saloje.

„Romuvos šventovė, matyt buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą. Šventyklų visada būta Aismarių – kuršių ruože. Nadruvos šventykla, atrodo, išsilaikė iki prūsų tautos išnykimo. Bremeno Adomas rašė, kad į Romuvą suvažiuodavo maldininkai iš viso pasaulio, daugiausiai iš Ispanijos ir Graikijos <…>
Bremeno Adomo laikais Ispanijoje gyveno vizigotų palikuonys, o vadinamoji „Graikija“ anuomet buvo Bulgarija, čia Romos imperijos žlugimo metu ilgiausiai gyveno gudai. Pats Ispanijos kronikos autorius Alfonsas X greičiausiai žinojo, kad jo tėvų ir senelių laikais dar buvo keliaujama iš Ispanijos klausytis Nadruvos orakulų.
Terminai, kuriais įvairūs senieji Ispanijos raštai apibūdina Skančios ir Baltijos salas, rodo, kad kalbama apie ypatingą vietovę, į kurią šiandien reikėtų žiūrėti kaip į dvasinę visų baltų sostinę. Ne veltui Dusburgas lygino Romuvą su katalikų Roma, ir toks teiginys turbūt buvo žymiai rimtesnis negu dabartiniai istorikai norėtų pripažinti.
Iš lietuviškų padavimų galima spręsti, kad, prūsams žlugus, Romuvos šventovė galėjo būti perkelta į Rusnės žiotis, o iš ten – į Ventės ragą. Broaniaus Kviklio didžiojoje Lietuvos geografijoje randame tokį aprašymą: „Padavimai sako, kad priešais Rusnę, Kuršių mariose buvusi sala, Perkūnkalvė, kurioje buvusi senovės lietuvių ar prūsų šventykla Romuva. Čia degusi amžina ugnis; visą laiką ąžuolinėmis malkomis kurstoma ji rusenusi; iš čia ir Rusnės vardas. Tačiau tą saliukę paskandinusios Kuršių marios bangos.
Senosios tikybos kunigai apsigyvenę prie Ventės rago. Tačiau ir čia ilgai nepabuvę – nuvykę dar kiek toliau ir apsigyvenę kaime, kuris ir dabar Žyniais vadinamas. Yra žinių, kad, įsteigus Klaipėdos pilį, Perkūnkalvės saloje pilį pastatęs Rygos vyskupas, tačiau XIII a. gale, kilus vaidams tarp vyskupo ir Ordino, ji buvusi sugriauta“ (B. Kviklys, „Mūsų Lietuva“t. IV, p. 695-696)
„Kalbininkai lengva ranka atidavė kitiems keletą senųjų mūsų žodžių, susijusių su Pabaltijos jūros pakraščio šventosios ugnies įvardijimu.“ Rašo dr. J. Statkutė de Rosales. “ Savaime aiškus Kuršių (kurti, kurenti) vardas buvo atiduotas ugrofinams, užmirštant kad jų kalba patyrė didelę baltų įtaką dargi prieš 4000 metų. Narbuto pastebėtas ir istorikų užginčytas Nemuno žemupio vardas „Kuronis“ įdomus tuo, kad taip buvo vadinamas tik žemupys, kur įteka į Kuršių marias. Lėtai vykstantį gamtos reiškinį rodanti šaknis rus- (ar tai būtų vandens tekėjimas, ar ugnies rusenimas) buvo priskirta niekada neegzistavusiems indoeuropiečiams“, o grynai baltiškas Skandijos – šiandien vadinamos Nerija – vardas nei iš šio, nei iš to padovanotas švedams. Galingos gudų tautos kilmės vieta buvo atiduotas švedams. Galingos gudų tautos kilmės vieta buvo atiduota anuomet menkai apgyvendintai Skandinavijai.“

Išnašos
(1) II redakcijoje yra intarpas lenkų k.: Lomonosovas, rusų istorikas, pasakoja, kad į šią Rusnės šventovę eidavo graikai ir kiti krikščionys, tai patvirtina ir lenkų priežodis, nes supykę paprastai sako: idž do Pioruna, eik pas Perūną, nes istorikai sako, kad mozūrai garbino prūsų dievus ir laikėsi to paties tikėjimo, kaip ir prūsai.

(2) Teod. Narbutt, Dzieje star. narod. litew.,t.1,s.218

(3) J.Stakutės de Rosales „Senasis Aisčių metraštis“ psl.49-50

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (3)

 

  1. Elena sako:

    Ačiū už saulės laikrodį, labai miela,kad yra žmonių,kurie nepra-radę senojo pagoniškojo suvokimo.

  2. Algis sako:

    Norejau paklausti, kada J.Stakutės de Rosales bus knygos spausdinamos Lietuvoje ir kur eitu tu knygu isigyti?

  3. lyvis sako:

    Skaitau: „taip ilgai lauktos baltiško tikėjimo baltųjų žynių bendruomenės“. Ar jau įregistruota bendruomenė jeigu taip tai noriu pasveikinti su nauju dvasiniu pakilėjimu,

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.