Baltų žinyčios vartai

0

Rasos šventina ugnimi ir žolynais

viršaitis birželio 25, 2011 Gamta, Šventės, tradicijos ir papročiai

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ*

Pasirodo, stebuklų galima tikėtis jau šiandien. Nes, kaip sako bene garsiausia Aukštaitijos ragana Algimanta Raugienė iš Kriaunų, Rasos, arba Joninių šventė, bei dienos prieš ją ir po jos kiekvieno žmogaus gyvenime yra reikšmingos.

Kaip geriau tiktų vadinti Aukštaitijoje ir visoje šalyje žinomą Rokiškio rajono Kriaunų muziejaus direktorę Algimantą Raugienę: istorike, muziejininke, žolininke, bioenergetike, būrėja, žiniuone, menininke?

„Kaip pavadinsit, taip nepagadinsit, pripratus aš prie visokių vardų!“ – šypsosi dažnai Kriaunų ragana pavadinama moteris, visais svarbiais gyvenimo klausimais turinti savo tvirtą nuomonę. O apie gamtos dovanas ir apie žmogaus sielos paslaptis ji žino tiek daug, jog atrodo, kad tiek sužinoti ir išmokti net neįmanoma – reikia gimti jau žinant. „Aš tiesiog myliu tai, ką darau, vertinu tai, ką sužinau, ir viskas tarsi savaime įauga į kraują“, – sako moteris.

Straipsnio skaitytojams – tik mažas trupinėlis A. Raugienės patirties, išminties ir pamokymų. Ir pirmiausia – apie pievų, paupių, miškų, lankų žolynus, neatsiejamus nuo Joninių.

„Kas sako, kad veiksmingiausi ir vertingiausi tik tie žolynai, kurie surinkti iki Joninių, manau, perlenkia lazdą. Juk ne visi augalai iki to meto pražysta, ne visi spėja stiprybę sukaupti. Bet kad šiomis dienomis daugelis žolynų visas savo galias parodo, stebuklus atskleidžia, – tikra tiesa!“ – sako A. Raugienė.

Maudynės rasoje

Vieną svarbiausių metų dienų birželio 24-ąją – A. Raugienė vadina Rasos diena. Jonams, sako, ji daugiau religine prasme skirta.

„Ne vardui didžiausia šios dienos reikšmė ir svarba atiduodama. Gali tą dieną būti Joninės, gali būti ir Algimantinės, bet tos dienos esmė nesikeis“, – sako Kriaunų ragana vadinama moteris. Rasos – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, tik vėliau tapusi Joninėmis. Nuo seno svarbiausi šios dienos palydovai, jos šventi simboliai – vanduo, ugnis, žolynai.

„O žinot, kaip svarbu tos dienos rytą ar jos išvakarėse pasivolioti rasoje? – klausia A. Raugienė. – Puiku būtų prie upelio kranto – vienoje pusėje upelio merginos rasos gaiva mėgaujasi, kitoje – vaikinai rasoje voliojasi… Ir reikėtų nežiūrėti vieniems į kitus!“

„Nors vargu ar tai įmanoma“, – kvatodamasi priduria Kriaunų ragana ir jau labai rimtai taria: „Maudynės rasoje labai padeda sveikatai, stiprina ją. Nors, aišku, vieną kartą per metus išsimaudyti rasoje per maža.

Tačiau bent jau nors to karto praleisti nereikėtų“.

O štai basomis pasivaikščioti po rasotą žolę, kas tik turi tokią galimybę, patariama kiekvieną vasaros rytą. Tai puiki proga sustiprėti, atjaunėti, pajusti artimą ryšį su gamta. Joninių rytą tokia procedūra visiems tiesiog būtina.

Vyrams ir moterims

Du svarbius šio meto vasaros augalus pamini žolininkė – gegužraibę ir raskilą.

Gegužės–liepos mėnesiais žydinčią gegužraibę Kriaunų ragana vadina vyrams skirtu augalu. Daug naudos galima gauti iš jo: ir skausmą, ir uždegimus malšina, ir esant skrandžio, kvėpavimo takų negalavimams padeda, jėgas po sunkių ligų grąžina.

Arbata labai padės atsigauti po švenčių, per daug taurelių išgėrusiesiems – gegužraibė gelbsti alkoholiu apsinuodijus. „Kai kam po Joninių bus kaip tik“, – mano A. Raugienė.

O dar gegužraibė padeda atsikratyti impotencijos, kaip juokauja Kriaunų ragana: „Padeda vyrų kūno statybai.“

Moterims skirta nuostabioji, švelni, lapų spalvos žiedais žydinti, rasą lapeliuose kaupianti raskila. Mergaitėms Joninių naktį reikėtų prisiskinti raskilos lapelių, prie kiekvieno jų pritvirtinti užrašytą bernelio vardą ir einant miegoti pasidėti po pagalve.

„Rytą, vos pabudus, vieną lapelį išsitraukti, ir jame bus skirtojo vardas užrašytas. Jau su tuo berneliu greičiausiai ir gyvenimas bus susietas“, – sako A. Raugienė.

Raskilos lapelius po pagalve pasidėjus miegas būna ramus ir lengvas, o nuo jų rytais surinkta rasa, sako, net jaunystę moterims gali padėti susigrąžinti.

Raskila ne tik burti moka, ji ir gydomųjų savybių turi – padeda kosint, viduriuojant, kraujuojant.

Papartis moko

Kiek prikalbėta, prirašyta apie Joninių simbolį – papartį bei jo žiedus.

„Tai graži, romantiška legenda, – šypsosi A. Raugienė, – nes nėra jokių paparčio žiedų, taip, kaip nėra ir ant šluotų skraidančių raganų. Bet paparčių yra, raganų – taip pat.“

Nors papartis gydymui beveik nenaudojamas (nebent sudžiovintas gali tikti iššutimams pabarstyti, bet ir tam dar geriau tinka pataisai), iš šio gražaus, savo esme galingo augalo žolininkė siūlo pasimokyti atkaklumo.

„Auga paparčiai ir mūsų muziejaus palangėje. Kelis kartus norėjau toje vietoje kitus augalus sodinti, o paparčius išnaikinti, – nepasiduoda. Toks gležnas iš pažiūros, o toks atkaklus…“ – stebisi muziejininkė.

Ji pataria žiūrint į šį augalą ir save įtikinti: „Štai ir aš, kaip jis, nepasiduosiu. Raus, kirs – išliksiu, rankų nenuleisiu, sugebėsiu. Tai ir bus tas laimės žiedas, kai pats save sugebėsi į rankas suėmęs gyvenimą į gerą pakeisti.“

Kriaunų ragana sako, kad tokių jausmų, kaip neviltis, nusiminimas, neturėtų būti: jų kamuojamas žmogus tiesiog silpnavalis. „Jeigu pačiam sunku save į rankas suimti, reikėtų to mokytis iš gamtos, juk nereikia būti nei žiniuoniu, nei burtininku, kad pamatytum akivaizdžias gamtos pamokas“, – sako dienraščio pašnekovė.

Odė beržui

Sielos skausmų, liūdesio kamuojamiesiems Kriaunų ragana siūlo per Jonines susidraugauti su beržu. Kito tokio žmogui draugiško medžio, sako, gal ir nėra. Beržas gali padėti sustiprėti, atjaunėti, sielvarto atsikratyti.

A. Raugienė turi savąjį beržą. Pasakoja, kad kai nuvykstanti pas gražiame kaime gyvenančią dukterį, tuoj skubanti į pasimatymą su pamiškėje augančiu beržu.

„Medis, atrodo, net palinksta į mano pusę, ateinančią pamatęs. Jeigu galėtų, tikrai atbėgtų pasitikti. Apkabinu, keletą minučių prigludus pastoviu greta ir pajuntu, kaip jo sultys vienodu ritmu su mano krauju pulsuoja. Tokia sielos atgaiva puikiai tiktų kiekvienam. Žmogaus bičiulystė su medžiu – nuostabi gamtos daina“, – moteris skiria beržui gražiausius žodžius.

Kiti medžiai, kaip teigia A. Raugienė, neturi tokios meilės, pagarbos žmogui. Štai pušis nori viršyti žmogų, būti aukščiau jo ir tik pajutusi, kad greta stiprus, valingas žmogus, gali leisti su ja draugauti. Silpnam žmogui prie pušies geriau neiti. O eglei ir visai nepatinka su žmogumi draugauti – ji tarsi vampyrė nori pati siurbti žmogaus energiją ir galią.

Žolelės sveikatai

A. Raugienė sako, kad apie žoles, jų gydomąsias galias daug knygų parašyta, žinių galima internete rasti. Ji mano, kad dauguma moterų tikrai žino, atpažįsta, pasirenka, sudžiovina ir vartoja įvairių sveikatą stiprinančių, ligas išvaikančių žolių.

Po Joninių tiks skinti liepų žiedus, iš pamiškių – raudonuosius dobiliukus, saulės, vėjo ir lietaus prisigėrusius. Pastarųjų arbata ypač tiks vyrams, jų vyriškajai stiprybei, tačiau nepakenks ir moterims.

Pati A. Raugienė dar rinks čiobrelius, prie vandens telkinių žydinčius augalus, jau pradedančią žydėti galingąją juodagalvę. Šis augalas ir medžiagų apykaitą, ir savijautą gerina, ir nuo kosulio, anginos, nuo nemigos tinka, žaizdas gydo.

Žolininkė daug dėmesio skiria ir vingiorykštei. Anksčiau šis augalas vartotas midaus gamybai, jis stiprus tuo, kad turi uždegimą slopinantį poveikį, malšina sąnarių skausmą, mažina temperatūrą – visai kaip aspirinas, tik neturi šalutinio poveikio. Vingiorykštė gerai veikia virškinimo sistemą.

Dar žolynų galią vertinantieji liepos mėnesį rinks kraujažoles, jonažoles, širdažoles, nepamirš notrelės, kitų naudingų augalų.

O svorį numesti norinčioms moteriškėms A. Raugienė pataria pasirinkti jau dabar žydinčių vikių ir pradėti gerti jų arbatą. Šis nuostabus augalas panašus į žirnį. Pati augalų žinovė labiausiai mėgsta gerti melisos, ežiuolės arbatas.

Dar ji siūlo, kai žydi dilgėlės, jų vantų pasigaminti. Vanduo, kuriame jos mirkomos, – tikras geležies šaltinis. Kvapnią dilgėlių vantą mėgėjai labai vertina: jos rišamos nedidelės, iš liaunų šakelių. Prieš plakantis kelias minutes reikia palaikyti karštame, o po to šaltame vandenyje.

Meilės arbata – su meile

A. Raugienė tikisi, kad šiemet lietus nesugadins Rasų šventės. Bus daug laužų, jaunimas šokinės per juos, kas pirtelėse persis, kas paparčio žiedo ieškos, kas žolynuose ieškos atsakymų į rūpimus klausimus.

„Tik girtavimo tas tris paslapčių ir gėrio kupinas dienas reikėtų vengti. Jis prie gero nepriveda, žmonėms gyvenimą gadina. O jeigu per Rasas be proto nusigeriama, tai visai blogai“, – įspėja Kriaunų ragana.

Dabar visų žmonių energetika labai įtempta, artėja svarbios šventės, be to, ką tik Mėnulio užtemimas buvo.

Visos šios trys dienos, pradedant nuo šiandien, – prieštaringos, kupinos paslapčių.

„Dabar niekas nevyksta šiaip sau, be priežasties. Lemtis kiekvienam siunčia daug ženklų, tik reikia juos stebėti ir suprasti“, – tikina Kriaunų ragana.

Štai jeigu sudužo lėkštutė, negerai: galima prarasti draugą, netekti pasitikėjimo. Arba, pavyzdžiui, nulūžo šaukštelis, taip pat negerai – laukiamojo galima nesulaukti, kils kažkokių kliūčių, gal ateinantis vaikinas koją nikstelės ar panašiai.

O berneliui privilioti, sako ponia Algimanta, specialių žolelių nereikia: tinka visos kvapnios, sveikos, galingos – tereikia su meile iš jų arbatą išvirti, rankose puodelį laikant meilius žodžius pakuždėti, su meile pateikti. Iš mylinčių rankų puoduką paėmus jausmai ir pabus.

„Ta pati žolelių arbata su neapykanta, pykčiu pateikta gali ir ligą, ir bėdą prišaukti“, – įspėja Kriaunų ragana. Ji primena, kad žmogaus mintys, jo energija ir padėti, ir pakenkti gali.

Per tris Rasos arba Joninių dienas, kaip sako A. Raugienė, ne vienam paaiškėja, kas yra jo draugas, kas priešas, kas kenkia, o kas padeda. Patiems tomis dienomis reikėtų saugoti ramybę, ieškoti sielos aukštumų.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.