11

Rambyne sunaikintas aukuras, tarnavęs šventai atgimimo Ugniai

liepos 1, 2011 Akmenys, Istorija, PASAULĖŽIŪRA

Liutauras Balsys*

Istoriniai šaltiniai liudija, jog prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, prie upės ties Rambynu pradėjo kurtis klajokliai medžiotojai. Nemuno ir Jūros upių slėniuose I – VI mūsų eros amžiais susiformavo etninė skalvių grupė, išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių.

Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras, Ramigės pilis, kurią 1275 metais ją užėmė kryžiuočiai. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kitų genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu.

Istoriniai šaltiniai liudija, jog Rambyno alkakalnis nuo seno buvo apeigų ir įvairių švenčių vieta. Kažkada čia stovėjo plokščias 15 uolekčių apimties akmuo, bet 1811 metais vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo jį sukaldė, kad pasidirbdintų malūno girnas.

Rambyno aukuras, kuriame buvo nuolat užkuriama šventa ugnis, stovėjęs iki 2010 metų

1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, Mažosios Lietuvos šviesuoliai, XX amžiaus žyniai M.Jankus ir J.Adomaitis pastatė aukurą. Bet jis neišliko, buvo sunaikintas nacistinės Vokietijos, kuri 1939 metais užėmė Klaipėdos kraštą. Sovietmečiu atstatytas aukuras tarnavo iki 2010 metų.
„Bet jau paskelbtas konkursas naujam, laikas šią krašto kultūrai svarbią vietą atnaujinti, atverti platesnę atodangą , kad žvilgsniui būtų erdviau“, – sakė Pagėgių savivaldybės meras V.Komskis. 2010 metų per Jonines pusę aštuonių vakaro senąjį aukurą galbūt paskutinį kartą uždegti garbė teko Klaipėdos krašto lietuvininkei istorikei S. Pocytei.
2010 metais pergyveno viešnia: taip lietus pila, tikrai nepavyks  garbingu aukuro uždegimu šventei pradžia paskelbti. Nors ir užsidegė aukuras, bet ženklai liudijo apie paskutiniąsias aukuro akimirkas.

2010 metų joninių šventės svečius pasveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Lietuvos respublikos Seimo narys Kęstas Komskis. Tik „Amžinojo Rambyno“ knygoje pasirašyti nepavyko, nes lietus negailestingai laistė taip svarbios ir brangios knygos puslapius. Vėliau tai norintieji padarė M.Jankaus muziejuje, kur ta knyga yra laikoma. Net pati Jankaus knyga nenorėjo „garbių svečių“ įrašų, kurių palaiminimu sunaikinama senolio įdėja ir tikėjimas apie baltų tikybos centrą Rambyną ir jame kurenamą Amžinąją Ugnį

Silva Pocytė paskutinį sykį uždega Rambyno aukurą

„Susirengusi į šias Jonines, peržvelgiau 1910-ųjų krašto spaudą. Radau Vydūno straipsnelį apie tai, kaip ant Rambyno kalno vyko Mažosios Lietuvos jaunuomenės šventė. Tada į ją susirinko ne tik Pagėgių, bet ir Tilžės, Klaipėdos, Šilokarčemos, Įsruties, Gumbinės atstovai. Jie atsivežė po saują žemės ir čia pasodino ąžuoliuką , tautos gyvybės simbolį. Kažkur čia jis gal ošia, o mes puoselėkim kiekvienas tautinę gyvastį ir nepasiduokime niekad piktiems laumės kerams“,- sakė S.Pocytė.

Keista ir liūdna, kad kultūros žmonės nesuvokia sakralumo pagrindų. Jau tapo įprasta pagal Europos direktyvas „sukultūrinti“ ir paversti turizmo objektais tokias vietas, kurios anksčiau buvo senojo tikėjimo šventvietėmis. Prie tokių objektų nusakralinimo ir sukultūrinimo ypač daug prisidėjo Saugomų teritorijų tarnyba. Dabar šventvietėje rasime ne sakralią erdvę, o pėsčiųjų taką su mediniais ir akmeniniais stabais-„dievais“ (skulptūromis-balvonais), suoleliais ir poilsinėmis turistams pavalgyti, šiukšliadėžėmis, automobilių aikštelėmis ir „viską žinančiais“ apie senąjį tikėjimą stendais. Pavyzdžiui Juodkrantėje buvęs šventas alkas žinomas Jono kalnu virto „raganų“ kalnu su sovietmečiu paplitusiomis meno skulptūrinėmis kompozicijomis apie senąją baltų pasaulėžiūrą. Ant kalno viršaus nerasite aukuro, bet rasite „velnio“ sostą ir drakoną su šventu Jurgiu. Neries regioniniame parke Dūkštų ąžuolyne, urėdo asmenine ambicija ir iniciatyva prie akmens su rašmenimis – runomis padarytas medinis kelias iki pat akmens net invalidams su vežimėliais privažiuoti. Visa pakelė skulptūrų, vaizduojančių „dievus ir deives“, kurios sumaišytos iš kelių baltų genčių ir niekada nebuvusios viename panteone. Dabar čia rasite ne miško sakralią erdvę, bet milžinišką turistų, pietaujančių šiame take srautą. Įsivaizduokite bažnyčią, kurią paverčiame kultūriniu objektu (tai dabar jau normalu). Ją atvažiuojame apžiūrėti, užeiname į vidų ir matome kelią link altoriaus nuklotą ne pamaldų suolais, o  turistinėm schemom, šiukšliadėžėm, stendais apie kristaus tikėjimą ir kaip tikėjo krikščionys aprašymais, rodyklėmis ir kitais turistinių kultūrinių objektų privalomais akcentais nusėtą kelią. Sarašą galima tęsti be galo. Šiame saraše atsiranda ir Rambyno kalnas. Keisčiausia, kad pats traukos centras yra Rambynas su jame buvusią šventviete ir aukuru amžinąjai ugniai, o ne estrada ir pievelė Joninėms atšvęsti.

Bet Pagėgių savivaldybės administracijai tai tik pelningas projektas „Aukojimo vietos Rambyno kalne tvarkyba”, kurį birželio pradžioje baigė įgyvendinti. Projektas buvo finansuotas iš vietos veiklos grupės (VVG) „Pagėgių kraštas“ bandomajai strategijai įgyvendinti skirtų lėšų ir Pagėgių savivaldybės biudžeto. Projekto vertė 201 889 Lt, iš kurių parama sudarė 181 700 Lt. „Įgyvendinus projektą „Aukojimo vietos Rambyno kalne tvarkyba”, šioms Joninėms ant Rambyno kalno sukurtas ir įrengtas aukuro ansamblis, natūraliai įsiliejantis į bendrą alkakalnio erdvę. Aukuro ansamblis papildė Rambyno regioninio parko įgyvendinamo projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas“ atliktus darbus. Viena iš pastarojo projekto dalių buvo daugiau nei 2 ha Rambyno alkakalnio teritorijos sutvarkymas, Rambyno kalno šlaitų sutvirtinimas ir apžvalgos nuo šio kalno didinimas“ rašo Šilutės ir pagėgių krašto „Pamario“ spauda.

Teigiama, kad „Ant Rambyno kalno buvo neaiškios kilmės akmenų aukuras, anot specialistų, „neatitinkantis šios vietos istorinės dvasios“. Rambyno kalnas yra kultūros paveldo teritorijoje, todėl visi objektai yra griežtai dokumentuojami. Pagal dokumentus, autentiškas ir vertingas kaip paveldo elementas iš senojo aukuro statinių buvo vienintelis akmuo, kuriame iškalti Gediminaičių stulpai“.

2011 Foto L. Balsio

Pasak Pagėgių savivaldybės Ekonominės plėtros skyriaus vedėjos, projekto „Aukojimo vietos Rambyno kalne tvarkyba” vadovės Loretos Razutienės, naujasis aukuras – ne vien simbolis, jis jau naudojamas. „Mes pastebėjome, jog ugniavietėje jau yra pelenų, vadinasi, žmonės jau kūrė aukurą. Kad aukuro ansamblis rado tikrąją savo vietą, yra pripažintas ir mėgiamas žmonių, rodo Rambyno kalno lankytojų pagausėjimas. Vos ne kasdien Patrimpo akmens duobutėje, kuri skirta rasai surinkti, bei šalia, ant žemės, randama nemažai monetų iš įvairių šalių. Matyt, žmonės tiki tuo, ką mato, ir aukoja dievams… jei norėtumėt patys įsitikinti, kviečiame į Bitėnus ir aplankyti šventąjį Rambyno kalną“, – kalbėjo L. Razutienė.

Senojo baltų tikėjimo profanacija (galima ir lietuviškai pavadinti išniekinimu) Dievus laikyti akmenų menine kompozicija, akmenyje menininko padarytą duobutę paversti taip mėgiama turistų atrakcija „pinigėlių aukojimu“ (kad dar čia sugrįžčiau). Sumaterialėjusios visuomenės supratimą apie centų kišimą kur tik yra kažkas panašaus į įdubą vadinimas aukojimu dievams yra tiesioginis baltų tikėjimo išpažinėjų įžeidimas. Tokių centų „aukojimą“ nesenai mačiau ir Nidoje, prikaišiota tarp maestro V. Kernagio rankos pirštų.

Dabar vietoj „neaiškios kilmės akmenų aukuro, anot specialistų, „neatitinkančio šios vietos istorinės dvasios“ pastatyta meninė kompozicija su „tinkama vieta ugniai“

Pažiūrėkim kas pastatyta vietoj aukuro amžinajai ugniai.

2011 Foto L. Balsio. Rambyno naujasis aukuras

Nenustebkite ir jei dar nesupratote, tai nuotraukoje surūdijęs metalo gabalas su sulankstyta lėkšte yra „tinkama ir autentiška vieta aukuro ugniai“. Būtų linksma, jei nebūtų liūdna.

„Pamario“ spaudoje rašoma kam gi reiktų padėkoti už tokią „dovaną“. baltų tikėjimo žmonėms belieka gerai įsiminti „geradėjų“ vardu ir pavardes:

<…> Buvo sudaryta aukuro idėjos atrankos komisija, kurią sudarė: pirmininkė – tuometinė Pagėgių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Dainora Butvydienė, Ekonominės plėtros skyriaus vedėja Loreta Razutienė ir vyriausioji specialistė Vitalija Golovko. Kaip Vilkyškių krašto istorija besidomintis žmogus į komisiją buvo pakviestas buvęs Vilkyškių seniūnas Sigitas Stonys, architektė Ernesta Majer.
Atrenkant idėjas taip pat dalyvavo Klaipėdos Universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė, vyresnysis mokslinis darbuotojas Vykintas Vaitkevičius, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros Ministerijos kontrolės skyriaus vyr. specialistė-inspektorė Audronė Vyšniauskienė, to paties departamento Tauragės teritorinio padalinio vedėjas Vidas Narbutas bei Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė.
Galutinis būsimo aukuro ansamblio modelis buvo pristatytas rugpjūčio mėnesi. Jis buvo demonstruotas Pagėgių viešojoje bibliotekoje, o Vilniuje pristatytas istorikams bei kitiems aukuro atsiradimu suinteresuotiems asmenims.
„Pagėgių savivaldybei pasisekė, kad idėjos konkursą laimėjo garsus skulptorius Regimantas Midvikis, kuris labai rūpinosi aukuro istorine prasme, konsultavosi su garsiais Lietuvos istorikais, kurie tyrinėjo Mažają Lietuvą, daug žino apie šio krašto senuosius gyventojus, tautos veikėjus. Architektas buvo atviras diskusijoms, labai orientavosi į autentikos išlaikymą, atmesdamas bet kokias menininko ambicijas. Skulptorius darbą pradėjo praėjusį rudenį. Skulptoriui intensyviai bendraujant visą darbų periodą su Pagėgių savivaldybės administracija, darbai vyko sklandžiai, ansamblis įrengtas laiku ir kokybiškai“, – apibūdino projekto „Aukojimo vietos Rambyno kalne tvarkyba” vadovė L. Razutienė.“

Tokių objektų daugybė, virstančiais kultūros objektais, tačiau mažėjančiomis sakraliomis erdvėmis, prie kurių kūrimo prisidėjo ištisos bendruomenės ir Lietuvos šviesuoliai, suvokę Aukuro ir šventosios ugnies vietos prasmę tautai.

Apie vieną iš tokių XX amžiaus šviesuolių  Martyną Jankų, laikytą Rambyno kalno krivaičiu Pranys Alšėnas savo knygoje rašė:

„Martynas Jankus nusivedė mus į Rambyno kalną. Ėjome pamažėli, žingsnis po žingsnio žengėme aukšta Nemuno atkrante, per mišrų lapuočių ir spygliuočių mišką. Miško gilumoje matėsi keisti, didoki kauburiai, kadugiais apaugę, spygliais nuberti.

– Tai milžinkapiai, — aiškino M.Jankus, — Juos žmonės kasinėjo. Rasdavo tai puodą su pelenais, kai kur pinigų, papuošalų ar ginklų. Negerai darė, nes kam gi mirusiųjų ramybę trukdyti? Kitame Bitėnų gale — yra kitas toks pat kapinynas.

Kilome aukštyn, štai, ir Rambyno viršūnė! Stovėjome ties stačia atkriauše. Jos apačią skalavo Nemuno bangos. Vanduo buvo itin sraunus. Viršuje medžiai ošė, apačioje — Nemunas tai viena, tai kita banga pliaukšteldavo. O tas mūsų sentėvių šventasis kalnas, milžinkapiais nusėtas, tarytum kalbėte kalbėjo į mus. Stovėjome lyg užburti, o M.Jankus pasakojo, kad anksčiau kalnas buvęs daug didesnis. Dar jo atminime vandens paplauta kalno dalis nugriuvusi į Nemuną. Nugriuvusi ir ta vieta, kur kadaise aukuro akmuo stovėjęs. Nebesą jau to akmens, kurį lietuviai labai gerbę. Jaunosios poros prieš jungtuves ateidavusios ten dievų palaimos prašyti. Vokiečiai, norėdami ištrinti iš lietuvių atminties visa, kas primintų jų didingą praeiti, suskaldę tą akmenį ir išgabenę. Dievai už tai jiems atsikeršiję…

2011 Foto Liutauro Balsio. Nuo Rambyno kalno

Grįžtant nuo kalno, Jankus parodė pietuose juoduojančią girią. Tai esąs Šereiklaukis. Ten esąs ir dvaras, kurį valdo vokietis. Kadaise ir Bitėnų ūkininkai ten baudžiavą ėję. Seni žmonės, dar M.Jankui mažam būnant, pasakoję, jog kadaise ten gyvenęs kunigaikštis Šereikis, kuris lietuvius gynęs nuo vokiečių. Bet kartą nuo Ragainės atvykę nelabieji jį nužudę, o jo vaikelius — nelaisvėje numarinę. Taip ir žuvęs paskutinysis Rambyno gynėjas…“

M. Jankus statydamas aukurą iš akmenų negalvojo apie akmens istoriškumo autentiką, kaip šiuolaikiniai istorikai ir kiti „specialistai“, o apie tikybinę ir dvasios atgaivinimo simbolinę reikšmę per ugnies vietą-aukurą, jis kaip tikras tų laikų žynys ir kunigas sugebėjo įžiebti žmonėms viltį ir tapti Lietuvos patriarchu. Šitiek metų uždegant ugnį aukure žmonės patikėjo savo protėvių pagalba ir sugebėjo Mažają Lietuvą sugražinti į motinos Lietuvos glėbį. Apie Rambyno saugotoją ir aukuro amžinosios ugnies statytoją prisiminimuose žmonės rašė tai, kas neįtikėtinai aktualu ir šiandien:

„Susikaupimu ir pasiryžimu, esą, privalom vykdyti nerašytą M.Jankaus testamentą: lietuvi, nenustok vilties, tikėk savo paskirtim. Reikia, kad visa Mažoji Lietuva būtų sujungta su Didžiąja Lietuva.

J.Petrėnas priminė, jog lietuvių tautos atgimime buvusios labai ryškiai matomos dvi dalys: Suvalkijoj atsiradę pirmieji tautos žadintojai, o M.Jankus iš Mažosios Lietuvos — labai aktyviai padėdavęs vykdyti tautos atgimimo žadintojų planus. Jis buvęs kietas ir užsibrėžtieji tikslai jam gana gerai pavykdavę.

M.Gelžinis nurodė, jog Mažosios Lietuvos Taryba kelianti Europoj Mažosios Lietuvos klausimą.

Po šių įtarpų, minimam Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos posėdyje dr. V.Tercijonas padarė šitokias baigiamąsias pastabas:

„Atrodo, kad Mažosios Lietuvos Bičiulių draugija šiuo momentu turėtų aktyviai reikštis spaudoj ir per radiją į Lietuvą, kad Mažosios Lietuvos dalis, kurią dabar valdo Sovietų Rusija Kaliningrado srities vardu, turėtų būti perduota Lietuvai, kaip nuo amžių jos etnografinė dalis. Dabartinė Lenkija atgavo anksčiau Vokietijos valdomas sritis, kaip Breslavą (Vroclavą) ir Štetiną. Mažoji Lietuva, už kurią mūsų protėviai sunkiai kovojo šimtmečius su vokiečiais kryžiuočiais, turėtų būti perduota Lietuvai, kaip jos neatskiriama dalis. Kol Vokietija nėra sujungta, kol ji dar neatgavo politinių bei karinių jėgų ir nerodo atvirų pretenzijų į tą Mažosios Lietuvos dalį, kiekvieno mūsų pareiga visokiais būdais siekti, kad Sovietų Rusija pripažintų mūsų tautai tą Mažosios Lietuvos dalį ir ją priskirtų Lietuvai. Tos srities rusifikacijai mes turim tiek pat priešintis, kaip anais laikais mūsų protėviai ginklu kovojo prieš vokiečių grobuoniškas pastangas. Nors mes dabar neturim karinių jėgų, bet gyvenam laisvam krašte, kur burnos neužčiauptos ir mes privalom kasdien be paliovos tvirtinti ir reikalauti; „Rusai, atiduokit Kaliningrado sritį Lietuvai. Tai ne vokiečių ir ne slavų žemė, o per amžius lietuvių gyvenamas kraštas, persunktas jų krauju ir prakaitu. Jos sunkų gyvenimą taip ryškiai atvaizdavo Kristijonas Donelaitis. Ir dabar ji privalo būti prijungta prie Lietuvos, o ne valdoma Rusijos arba ruošiama grąžinti Vokietijai.

Tai mes turėtume nuolat aiškiai ir garsiai skelbti, kad mus girdėtų ne tik Rusija ir jo pavergta Lietuva, bet ir Amerika bei kiti pasaulio kraštai, kurių parama mums būtų naudinga“.

Į šaulius M.Jankus dėjo daug vilčių. Jis visaip rėmė šaulių organizavimo darbą. Tuo reikalu, pasitarę su M.Jankumi ir J.Bruvelaičiu, nutarėme išleisti specialų atsišaukimą į gyventojus. Kadangi vyriausias to atsišaukimo autorius buvo M.Jankus, todėl jame ir atsispindi anų dienų Klaipėdos krašto rūpesčiai bei siekimai. Atsišaukimo tekstas skamba aktualia gaida ir šiandien:

„KLAIPĖDOS KRAŠTO LIETUVIAI, KLAUSYKIT!

„Į jus, tautininkai, mes kreipiame savo žodį, štai klausykit.

Pačioje šių metų pradžioje mes šaukėme jus kovon prieš prispaudėjus. Sukilusios tautos pasiryžimu ir mūsų karžygių krauju tapo išvaduotas mūsų kraštas. Apturėjome didelį valstybinį laimėjimą — Mažosios Lietuvos dalį — Klaipėdos kraštą pavyko prijungti motinai — Lietuvai.

Mes visi, sujudusiomis ir džiaugsmo perpildytomis širdimis, šį įvykį sveikiname, lenkdami savo galvas prieš tuos tautos didvyrius, kurie dėl mūsų išvadavimo atsigulė kapuose. Bet praėjo daugel mėnesių, o jūs dar guodžiatės, kad jūsų teisės, karžygių gyvybėmis apmokėtos, dar negrąžintos, nes visas kraštas tebėra, beveik, kaip pirm to, vokiškumo rūbais apvilktas. Dažnai jūs nusiskundžiat, kad jūsų valdžia yra negana stipri.

Brangūs broliai! Mums taip jau be galo gelia širdį, kad mūs vaikai ir toliau yra vokietinami mokyklose, kad valdininkai nesimoko ir ignoruoja mūsų kalbą ir mus pačius, o kunigai dar po senovei stengiasi politikuoti svetimų valstybių naudai ir rinkti jiems aukas. Taip, mūsų valdžios silpnumo ar nemokėjimo čionai yra!

Bet ne čia mūsų bėdų šaltinis ir ne čia vien pagalba. Supraskim ir atminkim, broliai, kad mūsų tautinių teisių įgyvendinimas priklauso nuo mūs pačių. Kaip kalinys paleistas iš apkalimo negali būti sotus vien džiaugsmu, bet turi greitai imtis sunkaus darbo, kad savąją gyvastį išlaikius, taip mes nutraukę jungo pančius, turime kovoti ir toliau, jeib pilnais krašto šeimininkais tapus ir savo tautines teises atgavus. Tikra kova prasideda tik dabar, kada ji yra atvira ir mūsų rankos laisvos. Ta kova negali būti greitai pabaigta; ji amžius turi tęstis. Tas kas per ilgus šimtus metų mūsų gyvybės priešų buvo sėjama, negalima išrauti iš karto.

Visame krašte ką tik užsibaigė mūsų susirinkimų ir rezoliucijų banga. Jūs mūsų tautinių siekimų kelią žinot. Todėl naujon kovon, kovon už lietuvybę, mes šaukiame visus, kas mūsų balsą girdi!

Gyvenamoji valanda, paties Aukščiausiojo valia, mums duoda galimybes pasidaryti tos šventos kovos dalyviais. Todėl suglauskime savo eiles arčiau prie vienas kito. Remkime savo Vyriausįjį Komitetą savo darbais bei patarimais. Sekime kiekvieną priešo žingsnį ir veikiai duokime žinoti Centrui. Ten kur mūsų teisės mindomos yra, žinias dokumentais paremkime, protestuokime viešai ir nenusileidžiant iki galui reikalaukime mūsų skriaudas atitaisyti. Tik nei valandai neišsklaidykim ir dirbkim organizuotai ir išvien, nes vienybėje tiktai yra stiprybė. Tiktai taip elgdamies mes savo laimėjimą pasieksim ir įgausim lygių teisių, kurios dabar tiktai ant popierio yra.

Bet skaudžiai klystų tie mūsų draugai, kurie ir išlaukinio pavojaus mūsų kraštui nematytų. Nepabaigiamos su Santarve derybos liudija, kad amžinieji ir pikčiausi mūsų priešai lenkai nenustoja tiesti savo plėšikiškų nagų į mūsų uostą ir į Nemuną. Per Klaipėdą ir mūsų žilą Vilnių, jie vis dar nori visą Lietuvą užgrobti. Todėl budėti mes neprivalome nei valandėlei nustoti. O biauriam lenkiškam gobšumui atsikartojant turim pasakyti — šalin perilgi pirštai! Jokios pastangos nepadės jums čia įsigyventi ! Mes visi kaip vienas vėl kovosim ir grobikams nei vienos pėdos čia neužleisim. Lai sužino pasaulio didžiūnai, kad per sukilmą pareikšta mūsų valia nepasikeitė nei maž, nes ji neperlaužiama yra ir iki galui pasiliks tokia.

Bet dar to negana. Kad savo šalį gynus, reikia būti gynėjais. O neinant kareiviauti, gimtosios šalies gynėjais mes galime pastoti tik spiesdamies po garbinga Lietuvos šaulių Sąjungos vėliava. Kas yra šauliai juk žinome visi. Tai tie, kurie daugel kartų Lietuvos gyvybės pavojaus valandoj padėjo jai. Juk jų krauju yra palaistyta ir šio krašto žemė….<…>

…<…>Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto vardu; Pirmininkas Martynas Jankus; Lietuvos šaulių Sąjungos atstovas Klaipėdos kraštui ir Centro Valdybos narys Aleksandras Marcinkevičius; Komiteto narys ir reikalų vedėjas ir skyriaus vadas Klaipėdos šauliams Jurgis Bruvelaitis.

Klaipėdoje, 1923m. liepos mėn. 20d.“

1993m.Jurgis Aušra uždega Rambyno aukuro ugnį. A. Stubros fotoarchyvas

Klaipėdos išvadavimo žygis, jūros reikšmė mūsų tautai, mūsų valstybei brandino tautos dvasią! M. Jankaus žodžius, kartojo eilės žmonių:

„— Tai degtukams šie pinigai, kad uždegtų ugnį!

Atsiliepė nuo kalno ir Martynas Jankus:

— Rambynas lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Tavęs neįveiks jokios audros, jei Tavęs neišpeiks patys Tavo žmonės. Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje bent vienas lietuvis!

Brangus lietuviui Rambyno kalnas, brangus kaip ir kalnas Gedimino!

Tėvų kovotojų karta įdavė į rankas kalbą, laisvę ir vartus į pasaulį!

Jau regėjome gražios ateities viziją: prasiplečiant sava žeme į vakarus ir rytus — dar atsiėmimas kai kurių pavergtų žemių!

Jūra juk ugdo sparnus: ne tik žuvėdrų ir erelių, žvejų ir jūreivių, bet visos tautos. Klaipėdos krašto atgavimas — tai ne vien tik brangiosios žemės atgavimas.

Jūra ir Klaipėda vėl šauks prie savęs būsimąsias kartas, kaip tebešaukia mūsų širdis, kaip šaukė mūsų tėvus.

1923 metų žygis yra ir bus gyvas pavyzdys ryštingumo ir pasiaukojimo, pavyzdys vieningo tautos žygio: Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių ir tolimuose užjūriuose gyvenančių. Joks priešas nebegalės juk nuneigti to įvykusio fakto, pagrįsto teisybe. Lietuvos sūnūs stojo į kovotojų eiles, savo akių vyzdžiuos turėdami senolių pavyzdį. Be abejonės, eilė išliks gyva: žygdarbis patraukia žygdarbį.“

Dabar pastatytas akmenų meninis akcentas ne tik neįkvepia žygdarbiams, bet sukelia neviltį ir bejėgiškumą prieš kultūrinį bukaprotiškumą ir nepagarbą giliausiai baltiškai pasaulėžiūrai, kurią dar gyveno tokie kaip Vydūnas ir Martynas Jankus. Nesinorėtų tikėti, kad vėl atėjo aukurų griovimo metas, nes dabar ar net prieš 100 metų statyti aukurai kai kam nėra vertybė, kaip nebėra vertybė žmogus, o tik jo turtas.

Poeto Petro Babicko sukurtu eilėraščiu, kuris buvo perskaitytas 1938m. rugpjūčio 7d. Rambyno kalne, M. Jankui minint 80m. amžiaus sukaktį norėčiau baigti nekrologą Rambyno aukurui ir belieka tikėtis, kad ateis kita, ne eurokultūrininkų karta, gebanti išsaugoti ir pagerbti visą paveldą, nes autentika yra ne istorijos nuorašuose, o Tautos žmonėse ir jų darbuose.

Martynas Jankus

MARTYNUI JANKUI

„Norėčiau prikelti nors vieną senelį…“

Taip nuoširdžiai geidė Maironis.

Poetas juk jautė, kad Lietuvai kelią

Į laimę nutiesia tik žmonės.

Mes džiaugiamės nūn susirinkę į šventę,

Kad laisvė Rambynan sugrįžo,

Kad mūsų tauta, kuri alpo ir kentė —

Gyvent ir žygiuot pasiryžus.

Ko siekia, ko trokšta, kur eina jinai —

Įvykdyt buities testamentą?

Jai kelią nurodė tautos milžinai,

O mintys ir darbas jų šventas.

Ar aušo aušra, ar dundėjo patrankos,

Ar siautėjo audros pajūry —

Pirmuos apkasuos kovon šaukė mus Jankus,

Ugniakurą laisvės užkūręs.

Pavojus? Juokai. Mes lietuviai — nebijom!

Kalėjimas? Kančios? — tai niekis —

Didvyrių kapus mes papuošim lelijom,

Gyviems tik kovoti belieka.

Kovoti dėl laisvės, kovoti dėl laimės,

Kovoti dėl šventų idealų,

Kovoti lietuviškai, drąsiai be baimės,

Kovoti, kovoti lig galo.

Ir ėjo prieš audrą ir ėjo prieš vėją

Lietuvninkų menkas būrys …

Likimo kalba įspūdingai kalbėjo

Pajūrio šviesus švyturys.

Daug metų, daug žygių, daug darbo ir vargo,

O laisvę įgijom dar taip neseniai…

Rambyno žiny, mielas Tėviškės Sarge,

Gyvenk ir kovok amžinai!

(„Keleivis“, Mažosios Lietuvos lietuvių laikraštis, 1956m. birželis).

Šaltiniai

„Martynas Jankus. Mažosios Lietuvos Patriarchas.“ Pranys Alšėnas. Gyvenimas, darbai ir lemties vingiai. Torontas. Canada. 1966m.

litera.lt, silaine.lt

© 2011 – 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (11)

 

  1. Endrius parašė:

    Čia ne aukuras.Lyg tai koks milžinas du kiaušinius padėjo??
    Gal tiktų geriau kapinėsę.Juk yra išlikusios fotografijos nuo seno aukuro kurį Hitlerninkai 1939 metais bandė sudaužyti
    su geležinėm stangom ir kujiais.Bet jiem nepasisekė jį sudaužyti.Daugiau kaip pusė aukuro išliko ir Hitlerninkai jį nuo kalno nuritino.Jis gulėjo Nemuno pakrantėję kai aš jį
    mačiau gal savaitę po Antschluso.Dar balto marmaro šukę įsidėjau į kišenę.
    Atstatykit tą seną aukura,o ne moderniškus balaganus ir duokit ramybę seniems mūsų Dievams.

  2. Kovas parašė:

    Ir vėl Švarcas suskaldė mūsų šventovės akmenį. Šį kartą ne Tilžės Švarcas, o Memelio. Ir vėl fricai lipa ant galvos. Ir vėl, matyt, bus pamokyti.

  3. rasa parašė:

    aš ten gimus augus,ir man tai kas padaryta dabar,kelia šiurpa…:( klaiku,niūru,baisu,kitokių žodžių nerandu tam vaizdui apibūdinti

  4. otto parašė:

    Kodel nepaklausoma aplinkiniu ,naikinama kas tiko siam kalnui.Paveldas jau sunykes,zoles kalno pievose nepjaunamos ,miskas nevalytas,jokios pavesines lankytojams,o europos pinigai skirti.Labai gaila.

  5. otto parašė:

    gaila sios nuostabios vietos,kadaise taip patraukliai atrodziusios.kas atsitinka kai neklausoma visuomenes nuomoniu,betvarke

  6. Lietuvis parašė:

    Dar kunigaikštis Gediminas rašė, kad visi turime vieną Dievą, tik garbiname jį skirtingai. Iš kur dabar atsirado „dievai“.
    Nežinau, ką ten ant Rambyno pastatė Pagėgių kontrabandininkų vadai, bet nemanau, kad trybų valdžios pastatytas aukuras ant Rambyno buvo „šventesnis“ už kažkokį dabartinį – visi jie primėtyti nuorūkų ir pridaužyti butelių.
    Jeigu senojo tikėjimo atstovai nori turėti nepridergtą šventvietę, tai turi nusipirkti tam tinkamą teritoriją ir ją griežtai prižiūrėti (pvz., nuolat kūrenti ugnį, melstis, atlikinėti kažkokias apeigas). Ar yra tokia šventvietė be Ringaudo ugnelės Telšiuose? Nėra. Protėviai buvo pasiruošę mirti dėl savo tikėjimo, o čia per visą Lietuvą net šventvietės nėra – visi tik virkauja, kad Saugomų teritorijų tarnyba ir kitos valstybės įstaigos išniekina „pagonių“ šventvietes. Gal išglebę neopagonys nori, kad valdžia įrengtų jiems visuose alkakalniuose aukurus ir pastatytų ten ginkluotą sargybą (kaip sovietmečiu būdavo prie amžinosios ugnies). Ar jūs to norit? Ar patys nežinot, ko norit? Atleiskit, bet man atrodo, kad Jūsų dabar propaguojamas senasis tikėjimas, nieko bendro neturi su protėvių tikėjimu, o yra tik atskirų žmonių verslas, arogancijos ir nebrandumo išraiška. Didybės manija ir susireikšminimas užgožia Jūsų sveiką protą. Nuoširdžiai siūlau pasveikti.

  7. JOLĖ parašė:

    Baisu, ką padarė iš švento Rambyno kalno.
    Nebuvau dar mačiusi, ačiū, kad parašėte.
    Tik sukrėtė visiškas neišmanymas ir lindimas tvarkyti tai, ko nesupranta ir nejaučia.
    Pritariu, kad dažnai tokie „tvarkymai“ tik pablogina tai, kas buvo. Dažnai europiniai pinigai priverčia „laužti iš piršto, fantazuoti…kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“.
    Geriau jau būtų nieko nedarę, o dabar sujaukė sakralinę erdvę, nesinorės net važiuoti…

  8. Arvydas parašė:

    Taip, meno pagalba, užima šventas vietas…

  9. Algis parašė:

    As esu is Vilkaviskio miesto, musu rajone yra Ozkabaliu kaime Basanaviciaus „atkurta“ sodyba dabar prades tikriausiai perdarineti taip kaip kadaise ji istikruju atrode…

  10. Algis parašė:

    Isidirbinejimas is musu paveldo, turetu sukilti zmones del tokiu nesamoniu ir perdaryti taip kaip turetu buti, onemodernu mena daryti is musu paveldo…

  11. Arvydas parašė:

    Prie naujo ,paminklo, reiktų sudėti nedidelį aukurą, / kad neišardyti kompozicijos / kas norės galės uždegs žvakutę, o senieji tikėjimo atstovai, švenčių apeigoms užkurti ugnį.Tiek nedaug reikia….tik nedidelio aukuro….derėtų ir prie pagrindo.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.