Baltų žinyčios vartai

0

Petrinių saulės šokis

viršaitis birželio 28, 2011 Šventės, tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka*

Birželio 29-oji yra Petrinės, antroji iškili vasaros šventė po saulėgrįžos. Daug kur Lietuvoje vyks šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai, nes tokį titulą turi nemažai Lietuvos bažnyčių. Žmonės taip sako apie dangiškuosius globėjus: „Šventas Petras yra raktininkas, o šventas Paulius – raštininkas; jie abudu dangaus vartus saugoja ir dangun įleidžia“.

Todėl dažnai šv. apaštalų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus kaimo bažnytėlės durų arba prie pagrindinio altoriaus. Šv. Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, šv. Paulius – su knyga.

Dienos nuo Joninių iki Petrinių kaime tradiciškai vadintos kupolinėmis. Kupolės – tikriausiai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje vis tik jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus: diena pradėjo trumpėti. Nuo saulėgrįžos šviesiosios paros dalies prarastos jau keturios minutės.

Pasak prosenovinių vaizdinių, Saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. Sakydavo žmonės, jog saulė Petrinių rytą paskutinį kartą šokanti, pasidabinusi įvairiaspalviais rūbais. Tačiau tą pamatyti gali tik dori, tyros sąžinės žmonės… ir ne miegaliai, nes saulė Vilniuje teka 4 valandą ir 45 minutės.

Po Petrinių gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą „kukū–kukū“ – blogas ženklas: kiti metai būtų nederlūs, sunkūs žmonėms. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė užgiedos – ir lyja… Apie tai – tautosakos sakmė: volungė troškulį malšinanti tik rasa nuo medžių lapų, nes jai uždrausta gerti iš upelių, mat tingėjo kartu su kitais paukščiais juos kasti. Todėl nuolat ir prašanti Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jam už tinginystę galima gerti tik nuo akmens. Plonas ir gailus jo balselis: „Lyk, lyk!”

Petrinių šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo sunkesnių darbų ir imdavo pasninkauti. Kas to nesilaikys, sakydavo, gali skaudžiai nukentėti. Šventasis Petras į dangų neįsileis arba perkūnas namus įtrenks, o gal ir tą bėdžių lauke dirbantį „nuspirs“. Šieno į kupetas nekraudavo, o moterys baltinių nevelėdavo, antraip visokie parazitai namus užpultų.

Štai kokie tie lietuvių liaudiški tikėjimai: juose ir senosios religijos aidai, ir viduramžių krikščioniški vaizdiniai. Mokslo kalba tai vadinama sinkretizmu. Ir nedaug Europoje rasime tautų, kurių etninėje kultūroje šis bruožas būtų toks ryškus.

Kalendorinių papročių tyrinėtojai mano, kad Petrinėmis kitados užsibaigdavo baltiškasis vasarvidžio apeigų ciklas. Latviai per šią šventę dainuoja Joninių (Liguo) ketureilius, tik Janio vardą pakeičia į Peterį. Jeigu Janio vardines vadino gėlių diena, tai Petrinės yra lapų diena, o Peteris – „lapainis“. Apie abiejų švenčių vienodas apeigas rašo ir M. Valančius „Palangos Juzėje“. O prosenovišką jų kilmę patvirtina XVIII a. Vilniaus jėzuitų kolegijos misionierių pranešimai. Juos papiktino vietinių žmonių dvi dienas ir dvi naktis gamtoje, ant paupių kalnelių trunkanti šventė, kurios metu pirmieji valgio kąsniai numetami, o gėrimo nuliejama artimųjų vėlėms, prašant gero oro ir derliaus.

Dar ne taip seniai gražią Petrinių tradiciją turėjo mūsų sostinė Vilnius. Antakalnyje, prie nuostabiosios  šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vykdavęs ypatingas kermošius. Vilnijos krašto kaimų audėjos suveždavo čion margąsias lovatieses, baltąsias drobeles, žvaigždėtus „abrūsus“. Akys raibdavo, tarsi pilnoje žiedų pievoje. Visą aikštę užstatydavo vežimais, iš kurių ir būdavo prekiaujama. Tai, beje, užfiksuota pirmųjų Vilniaus fotografų nuotraukose. O po atlaidų, po turgaus jaunimas susiburdavo padainuoti ir pažaisti vaizdingose Antakalnio kalvose, pušų paunksmėje. Skambėdavo lietuviškos ir gudiškos dainos.

Merginos ten burdavo iš raktažolių, dar vadinamų šv. Petro rakteliais. Taip pat ir iš boružėlės skrydžio: padės vabalėlį ant delno ir … skrisk! Į kurią pusę ir ar toli, – ten likimas merginą pavilios. Kurios gudresnės, tyliai boružėlės paprašydavo: „Skrisk, kur duonelė baltesnė“. Įdomūs ir kiti šio vabalėlio vardai: barbutė, putpelikė, šašytė, Dievo Marytė ar Katrytė, Dievo karvutė. Bet svarbu, kad ją vadino ir petrute, petreliu. Bernai juokdavosi iš merginų būrimo, mėgdžiodamiesi: „Petreli, bėk, bėk! Tavo vaikai rėk, rėk! Šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoleliu sukavoti“. Vaikai iš boružėlės skrydžio spėdavo orus. Patupdo ant piršto galo ir klausia: „Maryt, Katryt, kada bus pagada? Rytoj ar seredoj, ryt ar poryt?” Ant kurio žodžio nuskrenda, to ir reikia tikėtis.

Petrinių mugės sugrįžimas į miesto gyvenimą būtų labai pageidautinas: juk tai senojo Vilniaus tradicija. Vėl atgimtų audėjų menas, galėtume ir patys juo pasidžiaugti, ir svečiams parodyti.

Daug kam birželio pabaiga – jau atostogų metas. O ir savaitgalius dažniau praleidžiame gamtoje. Ką vakarojant matome virš galvos dangaus skliaute? Pirmosios išryškėjančios žvaigždės – tai vadinamasis Vasaros trikampis. Jį sudaro ryškiausios žvaigždės iš trijų skirtingų žvaigždynų. Tai Paukščių Taku skrendantys Gulbė ir Erelis, taip pat šalia Tako esantis nedidelis Lyros žvaigždynas. O trikampis – tai Vega, Denebas ir Altayras. Šias žvaigždes ir matome išryškėjant vakarėjančiame danguje. Juolab, kad Mėnulis dabar jau visai sudilęs. Tad naktis nors ir labai trumpa, bet kiek tamsesnė. Vega – ryškiausia vasaros žvaigždė, ji nutolusi nuo Saulės per 23,3 šviesmečius. Pirmą kartą šis atstumas buvo nustatytas 1837 m., garsiajam Pulkovo observatorijos direktoriui Frydrichui Vilhelmui Struvei išmatavus žvaigždės paralaksą. Kiek arčiau, už 16, 8 šviesmečių yra Altayras. Tolimiausia iš trijulės žvaigždė – Denebas. Bet tai supermilžinė, esanti už 1670 šviesmečių. Tačiau ryškiausias šviesulys nakties danguje tebėra Saturno planeta, per laipsnį priartėjusi prie pietvakariuose pakylančio Mergelės žvaigždyno Porimos žvaigždės. Tad atostogaujantiems belieka palinkėti gražių vasaros vakarų…

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.