0

Viduramžių karių vadovas: bandome „iššifruoti“, ką paliko protėviai

liepos 11, 2011 Amatai, KARYBA, Renginiai

Visas tris dienas Kernavėje gyvosios archeologijos dienų metu įnirtingai kalavijais kapoję lenkus, rusus, vengrus ir netgi saviškius (jei jau taip lemdavo burtai), viduramžių kariai – gyvosios istorijos klubo „Varingis“ vyrai – daiktus krautis pradėjo tik vėlų liepos 10 –osios vakarą. Vyrai pasirodė neprastai, keli jų turnyre išplėšė pergalę prieš kitataučius, o klubo vadovas Gytautas Braidokas sutiko papasakoti apie tai, kaip klubo nariai su šeimomis savaitgaliais gyvena… X – XIII amžiuje.

Viduramžių karių vadovas: bandome „iššifruoti“, ką paliko protėviai (Karolio Kavolėlio nuotr. , Fotodiena.lt)

Į X amžių „keliasi“ visa šeima

„Iš tiesų į klubą priimame žmones nuo septyniolikos metų. Bet čia jau su visais mamytės sutikimais, arba leidžiame tik treniruotis, bet ne dalyvauti kovose. Vis dėlto tai veikla, turinti tam tikrą rizikos laipsnį, taigi žmonės turėtų būti pilnamečiai. Tačiau pačiose stovyklose bėgioja vaikai ir moterys – dauguma klubo vyrų savo hobiu „užkrečia“ ir šeimas“, – pasakojo prie senovinio viralo puodo atsisėdęs „Varingio“ vadovas.

Gytautas Braidokas skuba priminti, jog klubas užsiima ne vien viduramžių kovomis: „Rekonstruojame viduramžių gyvenseną, stengiamės priartėti prie savo protėvių, pasisemti kažkokios stiprybės. Kartu sukuriame kažką naujo ir iš to „valgome duoną“.

Klube – jokių Žanų d‘Ark

Kovos lauke jaunos merginos nešioja ragus su vėsiu vandeniu. Storais šarvais, šalmais ir įvairiais smūgius sušvelninančiais apdarais apsitaisiusiems kovotojams būtina atsigaivinti. Tačiau merginų kariūnių – nėra. Ir nebus – duoda suprasti vadovas.

„Žanų d‘Ark mes neturime, o Pliaterytės irgi vėliau „išlindo“ nei mūsų rekonstruojamas laikmetis“, – juokauja Gytautas Braidokas.

Turbūt „Varingio“ kovotojų moterims kartais norisi užsimerkti, žiūrint, su kokia jėga kariai grumiasi inscenizuotame mūšio lauke arba arenoje. Tačiau G. Braidokas skuba nuraminti, jog traumų pasitaiko nežymių, be to egzistuoja griežtos kovos taisyklės.

„Būna lūžta vienas kitas pirštas, būna sumušimų ir mėlynių. Bet jei palygintume savo hobį su sportu, tai ledo ritulyje traumų – nepalyginamai daugiau. Taip – kovos aikštelėje susitinkame ir gerus draugus – ne tik iš savo klubo, bet ir rusus, lenkus, su kuriais esame pažįstami eilę metų. Tačiau kova yra kova ir čia negali atsipalaiduoti. Visi nuolat treniruojasi ir moka atremti smūgius. Jei pradėsi gailėti draugo, jis apskritai nepajus smūgio ir gali kilti neaiškumų – „nejutau smūgio, neskaičiuojame ir taško“, – kovos subtilybes aiškino klubo „Varingis“ vadovas.

Viduramžių karių vadovas: bandome „iššifruoti“, ką paliko protėviai (Karolio Kavolėlio nuotr. , Fotodiena.lt)

Buki kalavijai ir griežtos taisyklės

Bukais (iki 2 milimetrų sumažinta geležte) kalavijais ir kirviais apsiginklavę kariai aikštėje glebėsčiuojasi, tačiau prasidėjus kovai – kerta iš peties. Kovos aikštelėje susitikus lenkų ir vengrų klubų vadams pasirodo ir pirmasis kraujas – vengrui lengvai prakertama nosis. Tačiau tarp vyrų dėl įvairių traumų nekyla jokių pykčių.

Kovą stebi net keli teisėjai. Turnyro metu jie atidžiai seka kirčius, kuriuos gavo karys. Tuomet taškai įskaitomi jo priešininkui. Ką tik iš ringo grįžęs G. Braidokas paaiškina, jog rekonstruojant ankstyvųjų viduramžių (XII – XIII amžių) kovas, kai šarvuotė dar nedengė viso kario kūno, galima atakuoti tik į nustatytas zonas: į kojas aukščiau kelių, į rankas aukščiau alkūnių, krūtinę, jokiu būdu – ne į veidą. Tačiau smogti į šalmą, kuris tuomet smagiai suskamba – leidžiama ir dauguma karių stengiasi tai daryti kuo dažniau. Taškų skaičiavimo principai nustatomi kiekvieno turnyro vietoje. Kartais „mirtis“ tolygi vienam, kartais – dviem ar trims gautiems kirčiams. O kartais kariui leidžiama kovoti tol, kol jis pastovi. Šiuo atveju kovai buvo skiriama viena minutė, ir suskaičiuojami jos per šį laiką gauti smūgiai.

Taisyklės – švelnesnės nei vėlyvuosiuose viduramžiuose

„Šarvai gaminami ne „iš lempos“, o pagal išlikusius archeologinius radinius ir paveikslėlius – kuo tiksliau. XIV – XV amžių kovotojų šarvuotė yra visiškai kitokia – jie daug labiau apsaugoti, todėl tose kovose taisyklių praktiškai nelieka“, – atskleidė G. Braidokas.

Jis pasigiria, jog praėjusį savaitgalį Lenkijoje pavyko laimėti kovų turnyrą. Tačiau Kernavės gyvosios archeologijos dienose karių turnyras taip stipriai neakcentuojamas – laimėtojai bus, tačiau G. Braidoko teigimu, karyba šioje šventėje tik papildo įvairius amatus, senovinius atributus. „Šįkart tai – labiau šou“, – tvirtina vadovas.

Gyvenimo būdas bandant „iššifruoti“, ką paliko protėviai

Pats Gytautas iki senojo gyvenimo būdo rekonstrukcijos priėjo bandydamas įvairias veiklas. Iš pradžių buvo žygeivių klubas, vėliau – folkloro kolektyvas, o dabar jam net sunku pasakyti, kas lėmė tokį pasirinkimą. „Jau turbūt kokia dešimt metų tai darau ir dabar labai sunku būtų atsakyti, kodėl rinkausi rekonstruoti ankstyvųjų viduramžių laikotarpį. Tai – ne tik karyba. Rekonstruojame visą gyvenimo būdą, stengiamės „išsišifruoti“, ką mums paliko protėviai, taip pat – kuo daugiau patirties perduodame jaunimui ir manome, jog ugdome jų patriotizmą. Manome, kad juos sudominsime „atvirkščiai“ – iš pradžių jie pamatys, susidomės, o tuomet gal paims į rankas knygą“, – svarsto gyvosios archeologijos dienų dalyvis.

Klubas „Varingis“ rekonstruoja X – XIII amžių lietuvių gyvenimo būdą ir kovas, tačiau neseniai pasiruošė ir vėlyvesnių laikotarpių rekonstrukcijai. Dabar jo nariai gali pademonstruoti savotišką lietuvių genties raidą. Gytautas Braidokas tikina, kad vėlyvesniems laikams jie ruošiasi edukaciniais tikslais.

„Manau tai – gyvenimo būdas. Kiek laiko tam skiriame? Na, savaitgaliais vyksta festivaliai. Treniruojamės kokius du kartus per savaitę, dar reikia skirti laiko inventoriaus priežiūrai ir gamybai. Šiam hobiui skiriamo laiko suskaičiuoti neįmanoma“, – tikina G. Braidokas.

Viduramžių karių vadovas: bandome „iššifruoti“, ką paliko protėviai (Karolio Kavolėlio nuotr. , Fotodiena.lt)

Ir viduramžiais, ir šiandien – ne visi yra kunigaikščiai

Pasiteiravus kiek kainuoja „pavirsti“ XII amžiaus kariūnu Gytautas vėl juokauja: „Na, ne visi esame kunigaikščiai… Didžiulis skirtumas – ar inventorių iš kažko perki, ar gaminiesi pats. Kokius nors žiedmarškinius galima pasidaryti investavus gal šimtą litų ir žinoma, nemažai laiko, arba pirkti už iki dešimt kartų didesnes sumas. Patys gaminamės kovų skydus, kalavijus – perkame. Čia jau priklauso nuo meistro, kuris jį gamino – gal laikys tris – keturis metus. Gal – čia pat luš,“ – atskleidžia senovinėmis „rekonstrukcijomis“ užsikrėtęs vyras.

Kernavėje vykusių kovų pažiūrėti susirinko minia smalsuolių. Šmaikščiam vedėjui netgi teko juos vaikyti iš karių stovyklos teritorijos. Kariai kovėsi taip, jog vedėjas ėmė garsiai svarstyti, gal jie „tris dienas nevalgę“, ar „myli tą pačią merginą“. Tačiau iš to, kad kovos tesėsi ir tuomet, kai pamažu pradėta krautis manta ir montuoti palapinės bei nebeliko žiūrovų, galima daryti išvadą, jog vyrai tiesiog iš širdies mėgavosi gavę progą pavanoti seniems bičiuliams šonus bei atsipalaiduoti prieš laukiančią savaitę XXI-ajame amžiuje.

http://ieskom.lt/data/Alfa_lt-21.jpg

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.