Braziliškojo džiudžitsu pasaulio čempionė Dominyka Obelenytė:
Parašė Eugenija MISEVIČIENĖ/alietuvis.com
„labiausiai pergyvenu dėl žiūrovų – nesinori jų nuvilti, kuomet už mane „serga“…“
Penkiolikmetė lietuvaitė iš New Jersey laimėjo pirmąją vietą moterų violetinio diržo kategorijoje absoliutaus svorio kategorijoje
Gąsdinanti statistika – viena iš trijų moterų per savo gyvenimą bent kartą gali būti užpulta ar patirti smurtą. Todėl neretai tėvai, norėdami, kad jų mergaitė, neduokdie užklupta užpuoliko, galėtų apsiginti, ją nuveda į savigynos klases. Pastebima tendencija, kad vis daugiau moterų susidomi ir pastoviai lanko įvairių stilių kovų menų treniruotes, kur jos išmoksta apsiginti, sustiprėja, o tuo pačiu… sudegina gerokai kalorijų, na ir sakykite, kuriai iš mūsų tai nesvarbu?
Prieš maždaug penketą metų Skirmantas Obelenis siekdamas, kad jo dukrelė Dominyka taptų tvirtesne bei išmoktų daugiau disciplinos, nuvedė ją į džiudžitsu klases (šis pasirinkimas buvo padarytas dėl to, kad vyras ir pats anksčiau užsiėmė panašiu sportu). Tada lietuvis net neįsivaizdavo, kad vos už kelių metų jo dukra, būdama keturiolikmete taps… pasaulio čempione! Vėliau, už metų ir vėl apgins savo titulą jau kitoje svorio ir diržo kategorijoje.
Dominyka Obelenytė džiudžitsu sportuoja nuo dešimties. Šiuo metu ji pasirinko braziliškojo džiudžitsu stilių. Braziliškas džiudžitsu – kovos menas ir kovinių sporto šakų atmaina, kurios pagrindą sudaro imtynių veiksmai, o ypač – kova parteryje (ant žemės). Šio stiliaus sporto šakos principas – silpnesnis taip pat sėkmingai gali apsiginti nuo fiziškai stipresnio priešininko gerai išmanydamas kūno judėjimą ir tiksliai atlikdamas techninius veiksmus. Būtent tai, kad technika ir sugebėjimai yra svarbesni už amžių ir kūno sudėjimą įrodė ir Dominyka, kuri birželio mėnesio pradžioje stambiausiame pasaulyje braziliškojo džiudžitsu čempionate „2011 Mundials“, vykusiame Long Beach, CA, tapo moterų violetinio diržo absoliutaus svorio kategorijos nugalėtoja.
Kaip ir minėjau, Dominyka pažino pergalės skonį jau anksčiau. Pereitais metais „Pan American 2010″ čempionate mėlyno diržo lengvojo svorio kategorijoje lietuvaitė laimėjo auksą, taip pat tapo nugalėtoja tarptautinio „International NY Open“ moterų violetinio diržo vidutinio svorio kategorijoje. Už savo laimėjimus talentinga mergina dėkinga ne tik savo tėvams, bet ir treneriui – vienam garsiausių braziliškojo džiudžitsu meistrų Marcelo Garcia, pas kurį dabar treniruojasi Manhattan, NY.
Šiemet braziliškojo džiudžitsu pasaulio čempionate Kalifornijoje dalyvavo 2300 sportininkų. Moterų violetinio diržo grupėje varžėsi 40 sportininkių, tarp jų jauniausia dalyvė – Dominyka. Vieną čempionato dieną ji sudalyvavo vidutinio svorio kategorijoje ir išėjo į finalą, kur po įspūdingos kovos nusileido savo varžovei braziliškojo džiudžitsu pasaulio čempionei amerikietei Rachel Demara. Vis dėl to lietuvaitė pasinaudojo puikia proga atsirevanšuoti kitądien, kuomet vyko moterų absoliutaus svorio varžybos. Šioje kategorijoje D. Obelenytė laimėjo 6 kovas ir finale susitiko su ta pačia varžove, prieš kurią buvo pralaimėjusi. Tačiau šį kartą Dominyka jai nebenusileido ir, visus nustebinusi savo puikia technika, pelnytai išsikovojo pasaulio čempionės titulą.
– Dominyka, jau ne pirmą sykį laimi braziliško džiudžitsu pasaulio čempionate. Ar šių metų laimėjimas visgi svarbesnis?
– Pereitais metais laimėjau pasaulio čempionatą mėlyno diržo lengvojo svorio kategorijoje, o šiemet dalyvavau vidutinio svorio, bet jau dėvėdama violetinį diržą ir tose varžybose iškovojau antrąją vietą. Bet smagiausiai yra tai, kad kitą dieną dalyvavau absoliutaus svorio kategorijoje ir joje nugalėjau! Šis laimėjimas man itin svarbus dėl to, kad finale laimėjau prieš varžovę, kuriai pralaimėjau dieną prieš tai.
– Ką galvojai ir kaip jauteisi vėl finale susitikusi su varžove, nugalėjusia Tave tos kovos išvakarėse?
– Susitikus finale su ta pačia varžove labai norėjosi laimėti. Prisiminus vakarykščią kovą, ją išanalizavus, galvojau apie techniką – ko turėčiau imtis šį kartą, kad šįsyk galėčiau dominuoti dvikovoje. Bandžiau tiesiog atsipalaiduoti ir nieko į priekį neplanuojant įvertinti situaciją, pritaikyti spontaniškus sprendimus, kas iš tiesų „atsipirko“. Vėliau ir mano treneris pasidžiaugė, kad jau esu pasiekusi tokį lygį, kad galiu pagal aplinkybes nuspręsti, kokia technika labiausiai pasitarnaus tuo momentu – jau kovai prasidėjus, iš anksto nenumačius vieno ar kito veiksmo.
–
Tavo treneris neabejotinai didžiuojasi Tavimi, manai šiuo metu esi pajėgiausia Marcelo Garcia mokinė?
– Aš negalėčiau sakyti, kad esu pajėgiausia, bet manau, kad tikrai nesu ir blogiausia, ko gero įrašė mane į tų geresniųjų sąrašą (juokiasi).
– Šių metų čempionate buvai jauniausia dalyvė, ar nesunku varžytis su didesnėm ir sunkesnėm bei vyresnėm varžovėm?
– Žinoma, sunku, nes kai kurios varžovės tikrai pasitaikė žymiai stambesnės. Šio čempionato metu teko kovoti su viena, kuri svėrė apie 200 svarų. Tokios varžovės fiziškai stipresnės, tad turėjau kažkaip kitaip išlaikyti persvarą, juk negali taikyti tokios pat kovos technikos, kurią naudotum, jei varžytumeis su panašaus sudėjimo priešininke. Panašiais atvejais turi „žaisti“ protingiau – stengtis ne jėga nugalėti varžovę, o bandyti ją įveikti gudrumu – neleisti jai daryti tai, ko ji siektų. Šios sporto šakos principas ir yra, kad mažesnis ir silpnesnis žmogus gali pasipriešinti didesniam ir stipresniam varžovui naudojant įvairią techniką bei protą. Brazilišką džiudžitsu angliškai net vadina „Human chess game“ (žmogiškieji šachmatai). Įsivaizduokite, juk į finalą patenka patys geriausieji, kurie būna panašaus pajėgumo, turi įvaldę vienodą techniką, naudoja tuos pačius principus. Tačiau turi pajungti galvą ir sukurti tokias situacijas, kad varžovas patektų į tavo „pinkles“. Šį kartą kovojant su didesnėm varžovėm mačiau, kad esu lankstesnė ir greitesnė – tuo pasinaudodama nugalėdavau.
– Ar fizinis, ar visgi psichologinis pasiruošimas svarbesnis tokiose kovose?
– Fizinis pasiruošimas yra labai svarbus, tačiau psichologinis manau dar svarbesnis. Atsimenu, kai tik pradėjau dalyvauti varžybose labai pergyvendavau, būdavau įsitempus. Dabar lengviau, žinoma vistiek tebesijaudinu, bet jau ne taip stipriai, varžovės baimės man nebesukelia, gal tik dėl žiūrovų pergyvenu, nesinori jų nuvilti, kuomet „serga“ už mane. Tačiau kartais sunku valdyti savo emocijas ir jaudulį. Manau tas man ir pakišo koją penktadienio varžybose, visgi kitą dieną tėvelis man patarė išėjus į ringą negalvoti apie varžovę, o tiesiog į šią kovą žiūrėti kaip į paprastą treniruotę. Tada labiau atsipalaidavau, kas ir padėjo man laimėti.
– Tačiau Tau svarbu būti stipriai. Neabejotinai daug sportuoji, ar prisilaikai ir kokios nors specialios maitinimosi sistemos?
– Kai ruošiausi varžyboms, kasdien treniruodavausi po 4 valandas. Be džiudžitsu treniruočių eidavau į sporto salę, kur atlikdavau jėgos bei ištvermės pratimus. Anksčiau aš labiau žiūrėdavau ką valgau – į mitybą įtraukdavau daugiau tokių dalykų kaip varškė, salotos su vištiena, taip pat turėjau skaičiuoti kalorijas, nes varžiausi lengvo svorio kategorijoje, o esu aukšta, todėl buvo sudėtingiau. Dabar, kai nusprendžiau varžytis absoliutaus svorio kategorijoje, man nebereikia vis perskaičiuoti kilogramų. Valgau ką noriu ir kas prie širdies. Žinoma, tėvai žiūri, kad maistas ant stalo būtų kuo sveikesnis, bet tikrai niekuo savęs neberiboju.
–
Kokia būtų Tavo diena, jei neitum į sporto salę ir mokyklą?
– Turbūt nieko neveikčiau. Šiaip įprastai gyvenu pagal labai griežtą grafiką, neturiu perdaug laisvo laiko. Todėl jei nereiktų eiti į sportą ir mokyklą, greičiausiai pusę dienos pramiegočiau, o paskui bandyčiau ką nors nuveikti, kam paprastą dieną neturiu laiko.
– Kiek žinau, Tau ir mokslai gerai sekasi, reiškia be sporto turi ir kitokių talentų. Ar vis dėlto manai ateitį sieti tik su profesionaliu sportu?
– Ateityje norėčiau gyventi vien iš sporto. Būtų gerai atidaryti savo kovos menų mokyklą. O kol kas manau tai man padės ir į aukštąją mokyklą lengviau įstoti, kurią būtinai noriu pabaigti.
– Ar jau planuoji kokiose varžybose dalyvausi toliau?
– Manau rudenį sudalyvauti „No gi Pan American“ čempionate, kuris vyks Niujorke. Na o kada nors labai norėčiau sudalyvauti „Abudabi“ braziliško džiudžitsu čempionate, kuris yra aukščiausio lygio. Turnyrą, kuriame dalyvavau Kalifornijoje, organizavo Tarptautinė braziliškojo džiudžitsu federacija. Kadangi ši sporto šaka sparčiai populiarėja, oficialūs asmenys deda pastangas, kad ji būtų įtraukta į olimpinių sporto šakų sąrašą, o kada tas pagaliau įvyks, neabejotinai norėčiau sudalyvauti ir Olimpiadoje.
– Linkime Dominykai sėkmės ir tikimės, kad vieną dieną su pasididžiavimu stebėsime jos žingsnį ant nugalėtojams skirtos pakylos, o jos kaklą papuoš auksinis olimpinis medalis!
Dominyka pasaulio braziliškojo džiudžitsu čempionate moterų violetinio diržo absoliutaus svorio kategorijoje nenusileido nei vienai varžovei
Penkiolikmetė D. Obelenytė pajėgiausia mūsų planetoje tapo jau antrą kartą
J. Lamonica nuotr.
Dominyka prie stendo su savo trenerio Marcelo Garcia atvaizdu
T. Marcelo nuotr.
Dominyka su savo tėčiu Skirmantu
Nuotrauka iš asmeninio Dominykos albumo
© 2011, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
