0

Kokios jėgos valdo lietuvį?

liepos 13, 2011 Lietuviai užsienyje, NAUJIENOS

A. Kavakienė/ alietuvis.us

Perskaičius „Amerikos lietuvio“ ir „Draugo“ žurnalistų, skaitytojų straipsnius bei pasisakymus apie lietuvius valdančias bei skaidančias jėgas, kyla minčių.


Mūsų, lietuvių, skaičiuojama vos trys milijonai. Visa valstybė turi tik tiek gyventojų, kiek vienas Čikagos miestas. Turbūt apie milijoną dar surinktume, suskaičiavę lietuvius išeivijoje. Jei lietuvius Lietuvoje jungia bendra žemė, kalba, papročiai ir daugybė kitų dalykų, tai išeivijoje gyvenantieji tų jungčių su tauta turi kur kas mažiau. Ir turbūt pagrindinis veiksnys, telkiantis mus, yra meilė vienas kitam. O ką daryti, jei tos meilės lieka vis mažiau? Kodėl? Ar galime ką nors pakeisti?

Pavydas
Ar iš tiesų mes džiaugiamės, kai dega kaimyno daržinė? Būdama verslo savininkė dažnai susilaukiu įvairiausių laiškų bei pasisakymų. Daugelis jų – paskatinantys bei padedantys. Žmonės dėkingi už atvežamą lietuvišką maistą, negaili patarimų bei gero žodžio, jei reikia, geranoriškai pataiso ar pakritikuoja. Aš manau, kad mes esame tauta, kuri, sudegus daržinei, ateis ir pasiūlys padėti. Bent jau daugelis mūsų. Ar mes norime vadinti tautos dalimi žmogų, kuris nesugeba suvaldyti savojo pavydo, jei kažkam sekasi, ir džiaugsmo, jei mus ištiko nelaimė?
Labai norisi palyginti įvairių charakterių žmones. Vienas jų – A. Liepinaitis. Deja, jo jau nebėra tarp mūsų. Pamenu, kai dar net neturėjau savo verslo, jis jau laikraščiuose rašė, kad kone visos tautos Amerikoje gali nusipirkti savo maisto, tačiau čia nėra lietuviško. Straipsniuose A. Liepinaitis svarstė – kodėl. Kai pirmieji pradėjome importuoti maistą iš Lietuvos, pajutome, kaip jis džiaugėsi, rašė apie mus, pranešė Lietuvos spaudai, skambino ir skatino, patarinėjo, gelbėjo kuo galėdamas. Jo nebėra, o šiluma ir dėkingumas jam liko mūsų širdyse visam laikui. Tokių žmonių buvo ir yra iki šiolei.

Deja, kas kartą, kai spaudoje pasirodo bet kokia žinutė apie „Food Depot International“ kompaniją, žinome, kad tuoj susilauksime piktų komentarų. Kas rašo? Kaip A. Hoffmanas taikliai pastebėjo – „vis dar yra klajojančių „dūšių“, kurios tarp lietuvių neranda vietos pastoviam prisiglaudimui“. Rašo „dūšios“, kurios net neturi jokio asmeninio ar profesinio pagrindo mus pulti.
Kėdainių konservų fabrikas yra viena iš daugelio įmonių, su kuriomis dirbame Lietuvoje. Kai buvau dar vaikas, kartais mama nupirkdavo produktų, gaminamų Kėdainių konservų fabrike. Jie buvo, kaip yra ir šiandien, natūralūs ir skanūs. Manau, V. Uspaskichas tuo metu dar nė gimęs nebuvo. Gal vaikystės dienų nostalgija ir atvedė mane į šį fabriką, iš kur pirmą kartą atvežame maisto produktų į Ameriką.
Uspaskicho nesu nė akyse mačiusi, tačiau mielai bendrauju su Kėdainių konservų fabriko vadybininkais lietuviais – eksporto direktoriumi A. Geniu, eksporto vadybininku A. Švelniku, gen. direktoriumi V. Vanagu bei daugybe kitų. Nuostabūs, šilti, savi žmonės. Tarp kita ko, įmonės vadovybės raštišku teigimu, pats „kniazius Uspaskichas“ (kaip paprastai rašoma komentaruose) įmonėje neturi nė vienos akcijos.
O kas jei ir turėtų? Ar tai „dūšių“ reikalas kas kartą rašyti apie tą patį, kad Kėdainių konservų fabrikas priklauso „kniaziui“? Kad tai ne lietuviškas maistas? Ar tai „dūšių“ reikalas mums nurodinėti, su kuo ir kaip dirbti? Ar ne tie patys lietuviai dirba Kėdainių įmonėje ir lietuviškoje žemėje konservuoja lietuviškus agurkus? Ar ne iš aplinkinių lietuvių ūkininkų fabrikas superka tai, ką išaugina lietuviška žemė? Importuodami fabriko produktus mes ne tik atvežame lietuviškų maisto produktų į Ameriką, bet ir bent mažyte dalele padedame Lietuvos ekonomikai.
Daugelis mūsų, lietuvių verslininkų Amerikoje, esame smulkiųjų verslų atstovai, bandantys išsilaikyti. Kol kas mažai kas iš mūsų gali pasigirti didelėmis apimtimis ar pelnais. Koks yra rašančiųjų „dūšių“ siekis? Kaip rašo A. Hoffmanas, jų „tikslas bendras – kas sukurta ir veikia – reikia griauti“.

Mažiau bus lietuviškų maisto produktų, bus galima valgyti lenkiškus ar rusiškus, nes jie taip pat geri. Užsidarys dar vienas lietuviškas verslas ar net fabrikas, žmonės atsidurs gatvėje, „dūšių“ šventojo antilietuviškojo karo tikslas bus pasiektas. Mes neįžiūrime jokio kito puolimo pagrindo, tik paprastą ir žemišką pavydą. Pasirodo, yra žmonių, kurie ne tik džiaugiasi pamatę degančią kaimyno daržinę, bet net patys pakiša degtuką jai uždegti. Ar nebaisu, kad liepsna gali persimesti ir į pačių „dūšių“ trobą?

Baimė
Jei man reikėtų pasakyti savo nuomonę apie išeiviją Čikagos apylinkėse, be abejonės, ji būtų teigiama. Nenoriu lietuvių skirstyti į bangas, nes, savo laimei, sutikau labai gerų žmonių, nesvarbu, kada jie atvažiavo į Ameriką. Daugelio mūsų nemėgstamų lietuvių galime išvardyti labai nedaug, tačiau jie tampa deguto šaukštu, kuris apkartina visą medaus statinę.
Kodėl, būdami iš prigimties sąžiningi, darbštūs, mylintys žmonės, mes taikstomės su tais keliais, kurie apkartina daugelio mūsų gyvenimą? Turbūt atsakyčiau, kad tiesiog bijome. Bijome, kad mūsų pavardė bus linksniuojama, bijome, kad nuo bet kokio pasisakymo mūsų gyvenimą pavers pragaru vėl tie keli dažniausia dėl savo nesugyvenamo būdo negalintys rasti bendros kalbos su savais lietuviais asmenys.
Visi mes pasikalbame. Pasišnibždame užkampiuose, kai mūsų niekas negirdi, vienas kitam pasipasakojame ir pasiguodžiame. Tačiau praeinant pro šalį „klajojančiai dūšiai“, išsigandę nutylame. Tokia paprasta tiesa ir praktika. Išeitis? Tiesiog tylėjimas ir susitaikymas. Arba netylėjimas, o su juo kartu – šmeižtas, etikečių klijavimas, kartais net nuolatinis persekiojimas.
Turbūt nebūtina nieko sakyti ir aiškintis, nes vargu ar tokio žmogaus sąmonę ar širdį pasieks mūsų žodžiai. Ne visi lietuviai yra tvirto būdo, kad sugebėtų tokią asmenybę ignoruoti, ir ne kiekvienam užtenka jėgų pasakyti, jog, žmogau, pirmiausia tu esi ne tik blogas lietuvis, kuris mus žeidžia, mes dar galime su tuo taikstytis, tačiau svarbiausias dalykas yra tas, kad tu esi blogas žmogus. Jei tokiam atsuktų nugarą vienas, antras, trečias iš įžeistųjų, apšmeižtųjų, įskaudintųjų, gal tada „dūšios“ suprastų, jog lieka anapus tautos rato?
Skaitau „Draugo“ laikraščio diskusiją apie anoniminius laiškus. Kažkada viename iš lietuviškų laikraščių esu pasisakiusi prieš tokių laiškų spausdinimą. Kritikos susilaukiau net iš pačios laikraščio redaktorės. Kodėl žmonės vengia pasirašyti savo pavardę? Mes bijome, jog po to tavo pavardė bus linksniuojama dažnai ir piktai, gal net būsime tiesiogiai užpulti ar iškoneveikti. Išeivijoje, kur vienas kitą pažįstame, esame ypač jautrūs tokiems išpuoliams. Aišku, į Sibirą nieko neištrems, tačiau daugeliui svarbiau asmeninė ramybė. Viena mano draugių yra pasakiusi: „O ką mes pakeisime, jei pasakysime savo nuomonę?“. Taigi ir toliau tylime. Vieno žmogaus nuomonė gal mažai ką pakeis, tačiau jei nebijos ją išsakyti daugelis mūsų, gal kažkas ir pasikeis. Tyla ir baimė griaužia mus kaip vėžys, kažkada yra pasakęs a.a. kunigas A. Žygas. Ar dar turime laiko ir vilties nuo jo išsigydyti?

Negydomas vėžys suėda ir sveikiausią kūną
Mes, lietuviai, esame maža tauta. Žydai – šiek tiek didesnė. Pasaulyje jų gyvena per trylika milijonų. Tik 5,8 milijono gyvena Izraelyje, visi kiti per šimtmečius yra išsisklaidę po daugelį pasaulio šalių. Jei jie vienas kitam nepadėtų, gal šiandien kalbėtume tik apie žydus, gyvenančius Izraelyje? Gal po kelių dešimčių metų ir mes kalbėsime tik apie lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, nes lietuviai išeivijoje jau bus susilieję su tomis tautomis, kurių žemėje jie gyvena?
Šiandien lietuviškuose laikraščiuose neretai paskaitome, kad lietuviai nebenori vienas kito pažinti susitikę gatvėje. Vaikai nebenori lietuviškai kalbėti. Nebeišsilaiko ir užsidaro lietuviški verslai. Kad tarp mūsų vis daugiau pykčio bei pavydo, o tie, kas tai mato, tyliai sėdi ir dedasi nieko nematantys, nes kol jų tiesiogiai neliečia, tai ne jų reikalas. O jei jus palies rytoj, visi kiti taip pat tylai sėdės ir džiaugsis, kad šiandien tas baisus debesis praslinko pro šalį jų neužkabinęs. Kas bus su mumis toliau? Nenoriu pranašauti, tačiau negydomas vėžio auglys greit paplinta po visą kūną, suėsdamas net sveikiausią organizmą.
Mes stipri ir gera tauta, todėl neleiskime, kad mus iš vidaus ėstų vėžys, kaip piktasis mūsų tautos likimas – mūsų pačių charakteris ir prisitaikėliškumas prie tų, kurie turi didelę burną rėkti, bet trumpas rankas darbui dirbti. Jeigu kiekvienas iš mūsų sustabdys, o ne palaikys griovimą – vieną dieną tie griovėjai nebeturės kaip griauti, mes būsime stiprūs savo vidumi ir jokios vėžio ląstelės nebesugebės suardyti sveiko lietuviško kūno.
Noriu tik pritarti Giedrei Vencius, kad „taip norėtųsi, jog straipsnių komentatoriai ne tik matytų tai, kas blogai, bet negatyvias mintis pavertę pozityviomis pasidžiaugtų tuo, kas padaryta“ („Lietuviški atgarsiai apie Lietuvos dieną“, „Amerikos lietuvis“, birželio 16, 2011).

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.