Baltų žinyčios vartai

0

Paveldosaugininkai sako ne bažnyčios šalia Kryžių kalno statymui

viršaitis liepos 25, 2011 Architektūra, Istorija, Paveldas

Patariamąjį balsą turinti Kultūros paveldo komisija nepritaria bažnyčios prie Kryžių kalno Šiaulių rajone statymui, pranešė LTV laida „Šiandien“.

Kaip rašo 15min. „Kryžių kalnas yra ta sakralinė aura, kad iki jo einant tą kilometrą tu mąstai, tu medituoji, kol tu ateini iki to kryžiaus. Tai yra sakralinis procesas, tai yra ypatinga vertybė. (…) Jei bus bažnyčia, čia reikės dar mašinų stovėjimo aikštelių, tualetų. Tai tas Kryžių kalnas neteks savitumo, jis taps kaip bet koks kitas objektas Lietuvoje“, – teigia Kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė.

Pasak paveldosaugininkų Šiaulių rajone, Meškuičių seniūnijoje, Domantų kaime, esantis Kryžių kalnas, kaip išskirtinės vertės ir reikšmės kompleksas, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvai, o ne bažnyčiai, todėl turėtų būti išsaugota sakralinė šios vietos erdvė ir apgintas viešasis interesas.

Pritarė koncepcijai

Šiaulių rajono savivaldybės taryba praėjusią savaitę pritarė koncepcijai, kuri numato, kad šalia Lietuvos gyventojų ir užsienio turistų itin lankomo Kryžių kalno turėtų būti pastatyti nedideli maldos namai, todėl bus koreguojamas Kryžių kalno detalusis planas.

Ministro pritarimas

Pasak kultūros ministro Arūno Gelūno Maldos namų statyba visuomenėje sukėlė daug diskusijų, tad ir jis pareiškė pritariantis bažnyčios Popiežiaus Jono Pauliaus II garbei pastatyti maldos namus prie Kryžių kalno Šiaulių rajone. Praėjusią savaitę šios teritorijos detalusis planas pristatytas Kultūros ministerijoje. Mat prie Kryžių kalno ketinama statyti nedidelę, Jono Pauliaus II vardu pavadintą bažnyčią. Joje numatyta talpinti iki 100 žmonių, o aukštis neviršytų aštuonių metrų, dalį pastato numatoma įleisti į žemę.

Projekto autoriai teigia

Teigia, kad pastatas neužgoš Kryžių kalno. Be to, maldos namų statyba numatyta Vyriausybės patvirtintoje Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007-2013 metų programoje, o bažnyčią planuojama statyti ne kultūros paminklo teritorijoje, o jo vizualinės apsaugos zonoje, pakankamai dideliu atstumu (320-340 metrų) prieš šį istorinį piliakalnį, šalia jau pastatyto komplekso – turistų informacinio centro.

Jurgaičių ar Domantų piliakalnis tapo krikščioniškos pagonybės citadele

Kryžių kalnas yra ne kas kita, o Jurgaičių ar Domantų piliakalnis, kuris yra Meškuičių seniūnijoje, kairiajame Kulpės upelio krante. Kryžius žmonės pradėjo statyti XIX amžiaus viduryje.

Senais laikais (XI–XIV a.) šioje kalvoje stovėjusi medinė pilis, padėjusi ginti Šiaulių žemės šiaurės rytų kraštą nuo Livonijos kariuomenės. Ant Jurgaičių bei Domantų piliakalnio stovėjusią pilį drauge su dar keliomis medinėmis pilimis veikiausiai sunaikino Livonijos magistro Gosvino kariuomenė 1348 metais. Kronikose sunaikinta pilis vadinama „Kulen“, „Kula“ pilimi. Šis pavadinimas sietinas su netoliese tekančiu Kulpės upeliu. Sudeginta pilis vėliau neatstatyta, matyt, todėl, kad tokias pilis priešai gana lengvai užimdavo, nereikėdavo nė didesnių mūšių ar apgulčių, pakakdavo medinį statinį padegti. Medinė pilis buvo gynybinis įrenginys, o piliakalnio papėdėje būta gyvenvietės. Dalis buvusios gyvenvietės ploto šiek tiek tyrinėta prieš atvykstant popiežiui Jonui Pauliui II. Dešiniajame Kulpės krante – Jurgaičių (Domantų) kapinynas. Jis aptiktas 1972 m. „Raudonosios vėliavos“ kolūkiui ėmus kasti smėlį statyboms.

Etnografai, kraštotyrininkai užrašė nemaža liaudies pasakojimų, siekiančių net tuos laikus, kai šioje vietovėje stovėta pilies. Brūnavietis „Viltyje“ 1911 m. aprašė tose vietose gyvenusio senelio Juozo Lukošaičio pasakojimus apie ties Pilies kalnu vykusias kovas su „geležiniais“ žmonėmis. Gynėjai, neįveikę „geležinių“, ant kalno sukritę ugnin ir susideginę. Anot senelio, vien vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, buvę keturi tūkstančiai.

Liaudies pasakojimus rinkęs Balys Buračas užrašė, ką girdėjęs iš vietinio šimtamečio senelio, o šis papasakojo tai, ką buvo girdėjęs iš seno savo tėvo dar vaikas būdamas. Jo tėvas girdėjęs iš senelio tokią istoriją: „Prieš daug šimtų metų, kada dar čia nebuvo nei Šiaulių, nei Meškuičių, šio kalno taip pat nebuvę. Toje vietoje, kur dabar kalnas, buvo smarkus mūšis. Kovoje žuvo daug kareivių. Žuvusius garbingai palaidoję, toj vietoje gyvieji rieškutėmis ir saujomis supylę šį kalną. Kalnas ir dabar didelis, o senovėj buvęs dar didesnis. Kalną pylę tris dienas ir tris naktis“ (Balys Buračas. Pilies kryžių kalnas // Trimitas. 1930 m. Nr. 24).

Wojtyłos-Vaidilos likimo vingis

Kažkas suskaičiavo, kad šiuo metu ant piliakalnio yra milijonai kryžių, atvežtų ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš užsienio. Daugiau kaip 50 Kryžių kalne stovinčių kryžių dėl savo meninės vertės įtraukti į kultūros vertybių registrą. Krikščionių pasaulyje šį kalną išgarsino 1993-iaisiais čia apsilankęs popiežius Jonas Paulius II, sudaręs piligrimams precedentą lankyti krikščionims šventą vietą. Tikrasis vardas Karol Józef Wojtyła, buvo antras buvusio Lenkijos kariuomenės seržanto ir iš Lietuvos kilusios jo žmonos sūnus. 1942 m. K. J. Voityla nusprendė tapti kunigu ir slapta pradėjo ruoštis įšventinimui, kadangi šalis tuo metu buvo okupuota nacių;

Wojtyła neatsitiktinai skamba kaip Vaidila, toks popiežiaus gyvenimo likimo vingis grįžti prie savo protėvių žemės atvedė prie piliakalnio, kuriame guli mūsų senojo tikėjimo didvyrių kaulai. Tik kyla klausimas kam reiktų statyti atminimo memorialą – popiežiui ar mūsų didvyriams?

O gal vietoj kryžių geriausiai tiktų Amžinosios ugnies Aukuras susideginusiems Didvyriams, gynusiems savo Žemę ir laisvę?

© 2011, viršaitis. All rights reserved.