„Perkūnas trenkia tik neapdairų žmogų…“.
rugpjūčio 22, 2011 Amatai, Baltų bendruomenės, Kūrėjai ir kūryba
Už Telšių, girių apsuptuose Ryškėnuose stūgso Adolfo Gedvilo iš ąžuolo ir akmens suręstas dvaras. Kito tokio pasauly nerasi, nes suprojektuotas pagal tautodailininko fantaziją ir užmojį – taip, neva, kadaise atrodęs legendinio Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaras. Po žinyčią, alkierių, skliautuotą puotų menę, mergų kamarą ir slaptą požemio rūsį šiandie klajoja ne šmėklos, o pašėlusiai gyvybingi, darbštūs ir svetingi žmonės.
Žirgais parvežta ugnis nuo Šatrijos kalno
Prieš dešimtį metų būrelis žemaičių, pasiryžusių atgaivinti prigimtinį savo tikėjimą – pagarbinti deivę Gabiją – susirinko ant Plinijos kalno : čia net 30 metų po oficialaus krikščionybės įvedimo dar gyvavo pagonių šventykla. Kitais metais ramuviečių pašventinta ugnis buvo įkurta Šatrijos kalno viršūnėje, o iš ten žirgais nugabenta į Žemaitijos karaliaus Ringaudo dvaro židinį, kitaip tariant, į Magdutės ir Adolfo Gedvilų namus. Apeigas ant Šatrijos kalno anuomet stebėjo minios žmonių, etnologai ir rašytojai iš Ispanijos, Taivanio ir Anglijos, panorę susipažinti su unikalia baltų pasaulėjauta.
Nuožmūs vyrai su galingomis kuokomis
Dvare virė gyvenimas, aidėjo naujų statybų dundesys, tad kambarius, kur stūgso šeimininko padirbinti rokoko stilių primenantys krėslai, autentiškais drožiniais ornamentuotos lovos bei sietynai, aprodė devyndarbė dvarininkienė Magdutė. Čia užaugo septynetas Gedvilų vaikų.
O mus lydėjęs istorikas Antanas Kakanauskas papasakojo, jog devynetas baltų genčių sąjungų turėjo skirtingas dievų garbinimo apeigas. Baltai ilgai nesuteikė žmogiškų bruožų savo dievams: garbino konkretų akmenį, aukojo jam šerno koją, kad šį sumedžiotų, deivė Laima buvusi lyg moteris, lyg gegutė, Gabija – lyg moteris, lyg ugnis. Net kiekvienas kaimas galėjo turėti atskirą dievą, kuriam galėjo prisiekt ir koks kelmas jiems galėjo būti didžiausias dievas. Štai tibetiečiai turi stebuklingą akmenį čiptomanį, kuris sutaiko su priešu, gali išgydyt – gi žemaičių akmuo turi tokių pat galių !
„Kronininkai mini, jog XII a., Kęstučio valdymo laikais, kryžiuočiai surengė 72 antpuolius, žemaičiai į kryžeivų žemes – 45. Reikia manyti, kad Žemaitijos vyrų nebūdavo kaimuose – vis ant žirgo, ir visi jie žūdavo, tad jų moterys negalėjo būti ištikimos, kitaip būtų išnykę žemaičiai, – juokiasi Antanas. – Šarvus ir ginklus kariai pasiimdavo iš nukautų priešų, tiesa, ties Plinijos piliakalniu archeologai aptiko geležies lydymo krosnelių; žemaičiai iš balų rūdos pasidarydavo kardų, ėjusių iš kartos į kartą. Bet pagrindinis ginklas buvo galinga ąžuolinė buožė. Matyt, išties žemaičiai buvo geru sprindžiu aukštesni už Vakarų Europos riterius, stambesni ir stiprūs, jai pajėgdavo užplumpinti šarvuotus karius. Kronininkai taip apibudina žemaičius: „Vyrai didelėm mėlynom nosimis, raudonomis akimis, išgėrę mušasi ir gali net užmušti“. Ir gal ne rusai, o žemaičiai išrado degtinę, nes minimas stiprus ruginis gėrimas. Savo priešus žemaičiai degino, tačiau tais laisvės ir jėgos kulto laikais vyravo panieka mirčiai. Sužeistas karys laikė garbe pasiaukoti dievams, o bajorai ir laisvi kariai ginčus spręsdavo kardais kaip senovės romėnai“, – pasakojo Antanas. Vidur gūdžių girių pilėnai išplėšdavo „šmotelį“ žemės, šiaip maitino miškas, tad nenuostabu, jog iš medžioklės vaikams parbogindavo lokiuką ar briedžiuką. Na, o žalčiai būdavę šventi, vaidilos ir žyniai taip pat buvo auginami šventaisiais, ir jie kartu su kunigaikščiais engė valstiečius, tik šie buvo ginkluoti kirviais ir kuokomis.
Gyvatos žinyčioj pakilęs dvasia
Ryškėnų dvaras primena Babelio bokštą, nes nuolat statomas, kinta. – “ Pradėjau statyti keturiskart vertesnį rūmą nei šis, bet išseko sveikata, pinigai, o ir valstybės įstatymai – tabu. Traumos triūsiant kalvėje susilpnino regą. Palikau prie didelio savo projektų kapinyno „, – sako ramuviečių kunigaikščiu vadinamas Gedvilas.
Tik keturias klases baigęs žmogus pats nubraižė būsimo dvaro eskizą, pagal kurį architektai jį ir suprojektavo. Jis ir kalvis, ir dailidė, ir stiklius – visus amatus įveikė. Dar būdamas aštuonerių metų, Adolfas „aptarnaudavo“ savo gimtą Ruišėnų kaimą: taisė žmonėms batus, drožė plasnojančius žaislinius paukščius, kūrė „perpetum mobile“ bei visokius „dročius“. O moterys iš jo pirkdavo tarkas, „ceravojamas“ adatas ir bulvių skutukus. Adolfo tėvas buvo klaiškas siuvėjas: siuvo smetoninės Lietuvos karininkams uniformas; tokias, kad bet kokius triukus ant žirgo atliekant, kelnės neplyšo. Išmoko tautodailininkas Adolfas ir akordeonu groti, bet kapelai žmona uždėjo veto. Skobti smuikus atsisakė, nes nemokėsiąs sustyguoti, o štai kanklių vaidiloms dar padarysiąs. Savo kaimynus prisimena ne tiek iš vardų, kiek iš jų žemaitiškų „paskaninimo“ žodelių: sudarysiąs priežodžių žodynėlį. Norėtų skobti senovės baltų dievų skulptūras; dabar jie žvelgia iš Gedvilo sukurtų vitražų.
Meistras stebisi, kad krikščionys su šventaisiais sudaro sandorius, aukoja pingus bažnyčiai, o paskui vėl nusideda. Pagonys dievams iš dėkingumo aukodavę auką, o kai valstybei iškildavo grėsmė, berods ir kažkuriam kunigaikščiui tekę paaukoti dukrą. O tas Perkūnas ne toks baisus: trenkdavęs tik neapdairų žmogų…
– Suprantu viena: kuo daugiau vystosi mokslas ir technika, tuo daugiau mes suardom savo terpę, savo būstą ir būtį. Koks pražūtingas fanatizmas yra inžinerinė genetika! Mes esame gamtos dalelė, ir tas, kuris jaučiasi gamtos valdovu, prieš mirtį pasijus bejėgis… Žmogus gyvena žemėj, kad papildytų civilizacijos tobulėjimo grandinę, bet mes einam į bedugnę… Aš kaip katekizmą skaitau Saudargo knygą, kurioje rašoma, jog daug visokių dievų būta, bet reikia atmesti visus žmogdievius: faraonus, Kristų ir Antikristą. Visatos dievas – tai dėsningumo dievas. Man nekyla ranka nukirst perspektyvų medį – mano dvaras pastatytas iš melioracijos žūčiai pasmerktų medžių, kurie buvo tokie stambūs, kad net nemokėjo sukapot, norėjo tiesiog užkasti. Aš išmokau susmulkinti šią medieną ir pasidariau sau parketą, laiptus ir duris.
Akmeniui skauda, kai skauda man – jis širdžiai mielas, kai yra mano namo kampas, pakelės ženklas, koplytėlės pamatas. Kai akmuo man pasidarė gražus, pamačiau skirtumą tarp jų, tik nebenorėjau lenktyniaut su Orvidu. Kiekvienas daiktas turi aurą. Po ąžuolu atgauni jėgas, o prie ievos ar drebulės gali jas prarast: kad tai žinotum, nereikia mokslo, – kalba meistras. Jaunystėje didžiavosi lenvai galįs paskersti gyvulį, dabar nė vištos „nežudytų“. Juokauja turįs „šuns kraują“: pasiutusiai greit gyja įnagių padarytos žaizdos. – „Žiūrėk, tūkstančiai žaizdelių ant mano rankų kryžiuojasi; chirurgas būtų mėnesį su kabukais gydęs, o aš savais būdais greit išsigydau. Sykį peilis per kelis centimetrus į pilvą įsmigo: žmona šaukia, kad grobai išlįs, o aš pats „išsilaižiau“. Adolfas Gedvilas didesnę savo kūrinijos dalį susapnavo; prabudus nakčia idėja išsikristalizuoja, prieš akis atsiveria visas pastatas su interjero detalėmis. – „Rytą fantazmus supaprastini ir puoli dirbti anksčiau nei praustis ar pusryčiaut. Iškart dariau kelis baldų komplektukus, o ne dirbu vieną lovą. Tarp Šatrijos, Luokės, gimtųjų Ruišėnų, Telšių ir Ryškėnų esu palikęs pėdsakus savo darbų“.
© 2011, viršaitis. All rights reserved.