2

Atgimsta dar viena Lietuvos ir Biržų krašto legenda – husarai

lapkričio 19, 2010 Istorija, KARYBA

Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atgimė dar viena Lietuvos istorijos ir Biržų kunigaikštystės legenda. Muziejaus užsakymu pagaminti šarvuoto XVII a. raitelio, dar vadinto sparnuotuoju „husar“, šarvų komplektas, du kardai, du šalmai bei kalavijas. Eilės dar laukia neatskiriami husarų atributai – ilga ietis su vėliavėle, natūralaus kailio apsiaustas ir iš kovinės kuokos kilęs plunksnuotis – ne tik ginklas, bet ir valdžios simbolis. Visa tai kainuos nevisus 20 tūkstančių litų.


Husarai

Husarai buvo neatskiriama kunigaikščių Radvilų kariuomenės dalis. Jie ne tik dalyvavo etmonų Radvilų kariuomenės mūšiuose. 400 Radvilų dvaro husarų vėliava su rotmistru priešakyje lydėjo į paskutinę kelionę Kristupą II Radvilą, o du husarai pavaizduoti ant 1645 metų Biržų kunigaikštystės žemėlapio. O dabar pagal autentiškus pavyzdžius pagamintus šarvus ir husaro ginklus bus galima pamatyti muziejuje. Ir net pasimatuoti šalmą, palaikyti husaro kardą arba su jais nusifotografuoti. Kodėl pasirinkti būtent husarai?

… Kai keli tūkstančiai sparnuotųjų husarų 1683 m. atakavo Vieną apsiautusią šimtatūkstantinę turkų osmanų armiją, Vengrijos, Austrijos, Vokietijos ir kitų Europos kariuomenių kariai sustabdė kovos veiksmus, kad galėtų pasigėrėti nuostabiu reginiu. Blizgančiais šarvais, už nugaros pritvirtintais sparnais, vėjyje plazdančiais laukinių žvėrių kailių apsiaustais ir 5 metrų ilgio ietimis su vėliavomis pasipuošusi sparnuotųjų husarų kavalerija Europai padarė tokį įspūdį, kad XVIII amžiuje husarų pulkus sukūrė Prūsija, netrukus – Austrija, Prancūzija ir Rusija.

Tačiau tai jau buvo kiek kitokie husarai, žinomi iš paveikslų, istorinių kino filmų ir pasakojimų apie Napoleono karus – lengvoji kavalerija, naudojama tolimiems reidams į priešo užnugarį, greitiems manevrams ar smūgiams iš flangų. Husarų pulkuose tarnaudavo tik geriausieji ir drąsiausieji, savo gyvybę mažiau už garbę vertinę kariai. Ne veltui Napoleono maršalas Miuratas yra pasakęs: „Husaras, išgyvenęs iki 25 metų, yra mėšlas, o ne husaras“.

Legendiniai kariai

Šių husarų pirmtakai – geriausia pasaulyje kavalerija, legendiniai Lietuvos sparnuotieji husarai. „Tai buvo to laikotarpio universalūs kariai, padėję laimėti daug istoriškai svarbių mūšių – 1514 m. Oršos prieš rusus, 1605 m. Salaspilio (Kirchholmo) prieš švedus“, – sako vienas įžymiausių Lietuvos karybos ekspertų A. Pociūnas (jį biržiečiai matė apsirengusį XVIII a. raitosios Lietuvos gvardijos uniforma ir „šturmuojantį“ Biržų tvirtovę).

Husaras Aleksandras Orlovskis

Yra dvi žodžio „husaras“ kilmės versijos. Pirmoji versija kaip atsakymą pateikia vengrų kalbos sudurtinį žodį „huszar“ („husz“ – dvidešimt) – nuo dvidešimties dvarininkų į kariuomenę būdavo išruošiamas vienas šarvuotas ir ginkluotas raitelis. Pagal kitą versiją, žodis „husar“ kilo iš lotyniško „cursus“ – reidas, antpuolis. Panašiai atsirado ir jam giminiškas žodis „korsaras“ arba piratas. Vengrus užkariavus turkams, dalis jų pasitraukė į Lietuvą ir Lenkiją, kad toliau tęstų kovą su osmanais. Narsuolius vengrų husarus ėmė mėgdžioti ir lenkai bei lietuviai. Sujungę rytiečių kariams būdingą veržlumą bei Vakarų pasaulio sunkiai ginkluotų riterių kovos būdus ir drausmę rikiuotėje, husarai virto efektyviausia tų laikų kavalerija.

Amžininkai rašė, kad tai buvo nuostabiausi raiteliai pasaulyje: žvilgantis šarvų metalas, nugaroje apdengtas meškos, leopardo ar tigro kailiu, vėliavos, sparnai ir ugningi žirgai sudarė įspūdingą, baimę keliantį reginį. Sparnuotųjų husarų šarvai buvo tokie stiprūs, kad atlaikydavo muškietos šūvį iš 50 žingsnių – tai liudija gausūs muziejuose saugomi husarų šarvai, kuriuose likę po keletą kulkų paliktų įdubimų. Husarų šarvai būdavo puošiami įvairiais simboliais. Kairėje pusėje buvo nuo priešų kardų ar kulkų širdį saugojęs Mergelės Marijos atvaizdas. Lietuvos sparnuotieji husarai ant šarvų vaizduodavo Aušros Vartų Mariją. Dešinėje šarvų pusėje arba ties kirasos viduriu dėdavo riterio (tamplierių) kryžių. Husarų ginkluotę sudarė 5 m ilgio ietis, daugiau kaip metro ilgio kovos kalavijas, skirtas priešininko galvos šalmui perdurti ir artimai kovai skirtas lenktas kardas, vadintas „šoble“ (szabla, sablia).

Sparnuotasis husaras nugaroje prie šarvų turėjo sparnus iš erelio, gulbės ar laukinės žąsies plunksnų. Paprotys prie nugaros tvirtinti sparnus atėjo iš Azijos. Šalia puošiamosios ar ritualinės (sparnai turėjo raiteliui suteikti greitį, kokiu skrido paukščiai pavėjui) funkcijos už husaro nugaros esantys sparnai turėjo ir ginamosios naudos, nes trukdė priešininkui užmesti kilpą ir nutraukti raitelį nuo žirgo. Be to, vėjyje švilpiantys sparnai priešininkų raiteliams varydavo baimę, žirgai išsigandę ardydavo rikiuotę.

Husarai buvo vertingiausi Lietuvos kariuomenės daliniai. 1567 m. tarp 4800 Lietuvos didikų parengtų raitelių buvo 2000 husarų, kurie naudoti kaip smogiamoji kavalerija.

Baisiausia tų laikų kariuomenė

„Sėlos“ muziejuje atgaivinama XVII a. Lietuvos karo legenda – husaro šarvai ir ginkluotė.

Svetimšalių dėmesį patraukdavo husarų ginklai, spindintys lyg veidrodis poliruoti šarvai, leopardų kailių apsiaustai, dviejų metrų už nugaros tvirtinami sparnai, o labiausiai – nepaprastai efektyvūs kovos būdai. Štai, Cėsių mūšyje 700 lietuvių kariuomenės pulkas, kuriame buvo 350 husarų, sumušė 3 tūkstančius švedų. Garsiajame Kircholmo (Salaspilio) mūšyje Karolio Chodkevičiaus vadovaujami 3 tūkstančiai lietuvių, iš kurių pagrindine smogiamąja jėga buvo tūkstantis husarų, sutriuškino 11 tūkstančių švedų, tuo metu laikytų stipriausia Europos kariuomene. Dar po penkerių metų Klušino mūšyje 5500 husarų sutrypė net 35 tūkstančių Rusijos kariuomenę. Kiekvienam husarui teko daugiau kaip po šešis priešus…

Kaip negausiems husarams pavykdavo pralaužti tankią pėstininkų gynybą? Įsivaizduokime: prieš husarus stovi į gretas suglaudusių, mūšiui pasiruošusių švedų pėstininkų pulkai, dengiami artilerijos. Pirmosios trys eilės ginkluotos muškietomis su jau paruoštais dagčiais. Juos saugo trys arba penkios eilės trimetrines ietis atstačiusių ietininkų. Kaip raiteliai gali pralaužti tokią ietimis pasišiaušusią ir mirtiną ugnį siunčiančią sieną?

Husarai rado būdą triuškinti šaunamaisiais ginklais ir ietimis ginkluotus pėstininkų pulkus. Muškietos kulka lėkdavo tik apie 100– 150 metrų. Husaro šarvus pramušti ji galėjo vos nuo 50–20 metrų. Muškietininkas galėdavo atlikti vos vieną šūvį per minutę. Vadinasi, jam tenka laukti, kol atakuojantys husarai prijos visiškai arti ir pasinaudoti ta likusia puse sekundės. Paprastai pėstininkų nervai neišlaikydavo ir salvė nugriaudėdavo dar husarams nepriartėjus. Tada šie suglausdavo gretas „šonas prie šono“ ir likus 50 metrų iki priešo paleisdavo žirgus šuoliais. Pasinaudodami, kad husarų ietis dviem metrais ilgesnės nei pėstininkų, o muškietininkai neturi laiko užtaisyti savo ginklų, šarvuoti raiteliai lavina pralauždavo pėstininkų gretas. O tada jau kardais juos išblaškydavo ir iškapodavo galutinai…

Tik XVII a. viduryje, kai švedai ėmė rikiuoti ne 3, o 6 muškietininkų eiles, ir muškietos tapo galingesnės, husarai nustojo būti galingiausia Europos kavalerija. Tačiau legenda apie sparnuotuosius husarus išliko per amžius. Kaip ir švedų karių kontraktai, kuriuose atskiru punktu būdavo įrašoma, jog prieš husarus į atvirą mūšio lauką jie neis.

Husarai ne Prezidentūroje… o Biržuose

Lenkijoje yra ištisas mokslas, vadinamas „husaria“. Mokslininkai nagrinėja husarų kovos taktiką ir šarvų bei ginkluotės efektyvumą. Karo istorijos klubai kala husarų šarvus, ginkluojasi „šoblėmis“ ir ietimis bei imituoja tų laikų kovos būdus. Husarų pulkai ar vėliavos tampa bet kokio renginio puošmena.

Ruošiantis Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui Lietuvos Karo muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams kilo idėja atgaivinti šlovingiausių Lietuvos karių Garbės sargybą. Buvo pagaminti XIV amžiaus kunigaikščio Kęstučio laikų kareivių šarvai, skydai ir ginkluotė. Šiais kariais susižavėjusi puiki karo istorijos žinovė Anglijos karalienė Elžbieta net paprašė, kad kariai būtų išrikiuoti dar ir kitą dieną.

Idėjos autoriai norėjo pagaminti ne tik pagoniškosios Lietuvos karių ginkluotę, bet ir sukurti dešimties legendinių XVII a. Lietuvos sparnuotųjų husarų kuopą. Apie jų šarvus, ginklus, vėliavas bei drabužius buvo surinkta išsami istorinė medžiaga, tačiau ekonominė krizė privertė atsisakyti šios idėjos.

Tačiau Biržų muziejininkai pasinaudojo proga… ir perėmė projektą iš Krašto apsaugos ministerijos. Husarai ne saugos Prezidentūrą, o puoš „Sėlos“ muziejų. Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė „Biržiečių žodžiui“ pasakojo, kad iš projekto vadovo majoro Nerijaus Stankevičiaus sužinoję apie pristabdytą finansavimą iš karto susižavėjo idėja įsigyti husaro šarvus ir ginkluotę. Tuo labiau, kad visa būtina istorinė medžiaga buvo surinkta, eskizai padaryti.

Finansavimą pavyko gauti iš programos „Tradicinis amatų tinklas kaip priemonė gerinti Lietuvos ir Latvijos pasienio patrauklumą“, bendrai finansuojamą iš Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos 2007–2013 m. Pilnai husaro šarvuotei ir ginkluotei iš šios programos skirta 20 tūkstančių litų.

Kopijos virsta tikra ginkluote

Šarvus ir ginklus kalti apsiėmė ne šiaip kalviai ginklininkai, o tikra Lietuvos legenda, klubo „Antikos karys“ vadovas, VI pasaulio peilių svaidymo čempionato absoliutus nugalėtojas ir netgi Gineso knygos rekordininkas Jurijus Bykovas ir jo pagalbininkas Igoris Ščaveliovas. Jie jau yra nukalę ne vieną viduramžišką šarvą, kalaviją, kirvį ar kardą, be to, patys dalyvauja riterių kovų turnyruose. Meistrai patys atvažiavo į Biržus, studijavo fonduose ir ekspozicijose saugomus to laikotarpio ginklus, šarvus, ypač susidomėjo muziejuje eksponuojamu unikaliu 1645 metų Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapiu, kuriame nupiešti net du kunigaikščių Radvilų husarai.

Meistrai, apžiūrėję autentiškus ginklų fragmentus, nebijojo koreguoti eskizų – taip pasikeitė 150 cm ilgio duriamojo kalavijo „koncerz“ rankena. Meistrai ją pagamino tokią, kokia saugoma Biržų muziejuje. Šarvai muziejui kainavo 6100 litų, kartu su ginklais – 15600 litų. Kad komplektas būtų pilnas, dar laukiama kailio apsiausto, kovinės kuokos – plunksnuočio, ir būtino husarų atributo – ilgos tuščiavidurės ieties.

Iš viso meistrams teko pagaminti 12 šarvuotės detalių bei ginklų: du lenktus metro ilgio kardus, duriamąjį pusantro metro ilgi kalaviją, du šalmus, krūtinės ir nugaros šarvus, šarvinę apykaklę, du antpečius, abiejų rankų dilbių šarvus Tiek ginklai, tiek šarvai pagaminti stengiantis maksimaliai išsaugoti jų autentiką. Nesinori jų vadinti kopijomis – tai tikri ginklai ir tikri šarvai. Tik kad mūšiai, kuriuose jie būdavo naudojami, baigėsi prieš 400 metų…

Kaip kovoti spaudžiamam 20 kg svorio?

O kaip reikėjo jaustis šarvuotam husarui, maloniai sutikus muziejaus darbuotojams, teko išbandyti šių eilučių autoriui. Tiesa, pačiam šarvų užsidėti niekaip nepavyktų, teko prašyti, kad muziejininkai šarvus uždėtų ir užraišiotų bei priveržtų daugybe odinių dirželių.

Iš pradžių teko uždėti spindinčius lyg veidrodis 3–5 mm storio poliruoto plieno krūtinės ir nugaros šarvus. Taip kūną užgulė pirmieji 10 kg svorio. Nuo smūgių krūtinę ir kaklą sauganti šarvinė apykaklė pridėjo dar kilogramą, kario rankas saugantys antpečiai bei riešų šarvai – dar 3 kg. Beliko užsidėti 2 kg sveriantį šalmą ir slegiamas 16–17 kg svorio tapau panašesnis į geležimi žvangantį, bet nejudrų robotą. Pastovėjus su šarvais keliolika minučių jau mušė prakaitas, o kaip kariai su jais išbūdavo visą dieną, ir dar patirdavo išskirtinius fizinius krūvius kovodami ar žygiuodami marše?

XXI amžiaus šarvais aprengtam žmogui atrodo neįmanoma net mojuoti kardu. Apie kilogramą sveriantis, nors ir puikiai išbalansuotas kardas svarino ranką ir nė minties nebuvo, kad juo būtų įmanoma fechtuoti. Tada ir supratau, kad filmuose rodomos vos ne pusdienį trunkančios dvikovos – išmonė. Kardu gali atlikti tik keletą smūgių ir arba tu pataikysi į priešininką, arba pats praleisi lemtingą smūgį. Paėmęs į ranką pusantro metro kalaviją, supratau, kodėl juo dažniau naudodavosi… kaip ieties pakaitalu. Keturbriaunė, į galą smailėjanti geležtė tiko durti arba smeigti į ant žemės gulintį priešininką, bet fechtuoti ranką svarinančiu beveik pusantro kilogramo ginklu sunku.

Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius sakė, jog husaro šarvai ir ginklai bus ne tik eksponatas. Šarvuotas ir ginkluotas riteris papildys istorinių „Sėlos“ personažų galeriją, tad per iškilmingus renginius Rūmų Poną ir jo Ponią bei XVII amžiaus sukniomis vilkinčias damas lydės ir ginkluotas karys. Turistai ir muziejaus lankytojai taip pat turės progą pasijusti XVII amžiaus kariais. Jie galės pasimatuoti ir nusifotografuoti su koviniu šalmu, muziejaus lankytojams skirtas ir vienas iš kardų su makštimi. Tiesa, muziejaus darbuotojai baiminasi, kaip šį ginklą patikėti smalsiems vaikams – berniukai juk būtinai norės pamojuoti, o juk tai tikras kovinis ginklas…

Dalius MIKELIONIS

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. Jonas sako:

    Norėjau paklausti: Lietuvos husarai nešiodavo sparnus?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.