Baltų žinyčios vartai

0

Gaideliai giedojo…

viršaitis rugsėjo 15, 2011 Istorija, Lietuvių kalba, PASAULĖŽIŪRA

Libertas Klimka/lrt.lt

Praeitą savaitgalį maloniai viešėjau kaime, pasidžiaugdamas pirmaisiais rudens ženklais gamtoje. O čia dar ir mėnulio pilnatis šviečia… Tikriausiai ta pilnatis bus patrumpinusi man miegą. Nagi gaidelis, jos apgautas, labai anksti pradėjo aušrą skelbti. Ir darė tai uoliai, bemaž nesustodamas. Taigi galėjau prisiminti viską, ką buvau girdėjęs etniško apie šį kaimo žadintuvą.

Štai Lauryno Ivinskio kalendoriuje, skirtame 1856-iems metams, įrašyta tokia patarlė: „Gaidžiai giest, pinučiai matyt, ragaišiai kvepia, kaimas netoli“. Išties kaimą ar sodžių iš tolo galima girdėti gaidžių giedojimu. Gaidys tebėra dažnas ir mūsų   kalboje. Daug kaimų, vienkiemių pavadinimų ir vietovardžių yra   kilę iš žodžio „gaidys“: Gaideliškės, Gaidiškės, Gaidžiokalnis, Gaidžupis ir t.t..

Žodis turi keletą reikšmių, pateiktų žodynuose: pirmoji – žinoma, paukštis; antroji – priešgina peštukas, toliau – vėtrungė, šautuvo dalis, ledo suskilinėjimas įtrenktoje vietoje; akmenėliai, metami taip, kad šokinėtų vandens paviršiumi. Gaidžiais gali būti kalakutai ir tetervinai. Ir menką žmogelį taip paniekinamai pavadina, – šią reikšmę įsikando kalėjimų kontingentas.

Gaideliu vadinamas grybas, gėlė, kupstas, du sustatyti javų pėdai. O dar ir naujiena arba gandas: sakoma – „su karštu gaideliu aplėkti kaimynus“. Išgąsdina „raudonas gaidys“ – gaisras. „Gaidį pagauti“ – tai gėdingai nepataikyti dainuojant.

XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas rašo, kad lietuviai gaidžius aukodavę savo dievų palankumui įgyti. Pirmosios Lietuvos istorijos autorius Motiejus Stryjkovskis, pasakodamas apie lietuvių ir žemaičių mitologiją, sako, kad aukščiausiajam dievui Prakorimui būdavo aukojami balti gerai nupenėti gaidžiai, o artojų globėjui Žemininkui – juodi, karo ir žirgų dievybei Karoriui – margi. Kitiems dievams pakakdavo vištelių aukos.

Žemaičiai, kaip liudija XVI a. rašytojas Jonas Lasickis, gaidžius aukodavo vyšnių sode dievui Kirniui. XVII a. dar tebebuvo įprasta aukoti namų dievams ar čia pat gyvenantiems žalčiams; šeimos moterys aukodavo vištą, vyrai – gaidį. Mėsytę, žinoma, suvalgydavo patys, dievams – kauleliai. Vienas iš namų dievų, saugantis nuo gaisro, buvo vardu Dimstapatis; tai jo garbei kaulus sumesdavo į židinį.

Vėlyvą rudenį iškūlus javus, juodo gaidžio auka būdavo pagerbiamas kluono ar jaujos dievas Gabjaujis. Jei ūkyje neturėtų juodo gaidžio, tai apeigai gali užmušti ir kitokios spalvos, tačiau jokiais būdais ne raudonos. Išvirtą gaidį suvalgydavo šeimos vyrai su samdiniais, užgerdami alumi.

Latvių dainos ketureilyje skamba tokie žodžiai:

Martynui gaidį kirtau devynskiauterį –

Lai lekia mano žirgas devyniais keliais.

Taigi kai ūkininkai pabaigdavo laukų darbus ir arklius uždarydavo žiemai į tvartus, pamalonindavo juos avižomis, į kurias nulašindavo juodo gaidžio kraujo. Kad sveiki arkleliai peržiem išbūtų. O kai lauko darbų nebelieka, ir keltis anksti nereikia, tad kam tas gaidys…

Bet lietuviškame kaime esama ir nepaprastų, stebuklingų padarų. Tai aitvarai; kai žmogaus būste – atrodo kaip juodas gaidys; išlėks laukan – oru skrenda kaip ugninis pagaikštis, panašus į žaltį. Iš čia tikriausiai ir tos paminėtos mitinės sąsajos.

Aitvaras savo šeimininkui, pas kurį gyvena ant aukšto, neša turtus: grūdus, varškę ir net pinigus. Negerai, kad visa tai nugvelbia iš kaimynų. Naują klėtį statant, tenka imtis apsaugos priemonių, – sako, padeda varinis daiktas, užkastas ties laipteliais.

Aitvaras įnoringas, kasdien turi būti pamaloninamas skania kiaušiniene. Įskaudintas ar įžeistas gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš septynmečio juodo gaidžio kiaušinio, išnešiojus jį po pažaščia septynias savaites.

Galima ir prisivilioti su grauduline žvake, įžiebta ąsotyje ant aukšto. Gal ir namo skydo langelis toks būdavo dailus daromas, kad aitvarui patiktų?

Bet paprasčiausias būdas jam įsigyti – nusipirkti Rygos turguje tokį juodą akmenį, iš kurio namuose ir išskyla aitvariukas. Vienam ūkininkui taip atsitikę: važiavo šlapią rudenį laukais, girdi – kažkas gailiai ciepsi po kriauše. Rado ten gaiduką, kuris išaugo į labai ištikimą aitvarą.

Ši sakmių būtybė tarsi siūlo žmogui rinktis: ar doru ir atkakliu darbu prasigyventi,   įgyti turto, ar kliautis nepatikimu aitvaru, iš kitų gėrybes vagiančiu…

Tiek tos mitologijos, o gaidys ūkyje tiesiog būtinas. Pirmiausia – tai laikrodis: pirmieji gaidžiai apie trečią nakties, antrieji ir tretieji – kas pusvalandį. Patarlės sako: „Pirmi gaidžiai velnią baido“, „Kai gaidžiai užgiedos – velniai išlakios“, todėl „Neapkenčia, kaip velnias gaidžiagystės“.

Dienos pailgėjimas metų pradžioje taip pat gaidžiu matuojamas: „Nuo Trijų Karalių diena pribūsta per gaidžio žingsnį“. Sakoma: „Gieda kaip gaidys prieš oro permainą“. Išties jis gerai tai nuspėja: gieda priešpiet – greit lis; gieda popiet – lietus netrukus liausis; gieda ant prieklėčio ar krūmuose – prieš lietų, gieda ant tvoros – bus giedra.

Ir keletas kalbos puošmenų – frazeologizmų „su gaidžiu“: „gaidį pavedžiojo po pusnį“ – reiškia menkas darbininkas; „gaidį pjauna devyniese“ – menkai tedirba; „gaidžius sverti“ –   snūduriuoti; „kaip gaidžio ašara“ – mažai; „gaidžio amžius“ – senatvė.

Pasišaipant iš kokio jaunikaičio, pasakoma: „Gal gaidžio brolis, kad devynias mergas vaikais?“ O iš vedusio: „Gaidys devynias pačias sukamandavoja, o tu vienos neapgali“. Atsakys: „Bepigu gaidžiui, kad netur uošvienės…“

Taigi apskritai: „Gaidys šaukia kakaryko – lesa grūdus ne už dyka“. Nebepykstu, kad neleido ilgiau pamiegoti, – rudenėjančios gamtos rytas buvo nuostabus…

Komentaras transliuotas per Lietuvos radiją.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.