Baltų žinyčios vartai

0

Maironis. „Tautos pabėgėliams“

viršaitis rugsėjo 26, 2011 Kūrėjai ir kūryba

Maironio (1862-1932) kūryba stebėtinai pranašinga. Skaitant jo poezijos kūrinius, supranti, kad dar būdamas paauglys jis matytą aplinką skaudžiai išgyveno, savo jausmus sudėdamas į eiles. Mačiuliai jo tėvai vaiko nelepino, bet savo darbštumu sugebėjo tapti neblogais ūkininkais. Jo tėvas Aleksandras pabrėžtinai gyveno, kaip nuo seno kaime lietuviams priimta. Jeigu puikavosi, tai tik prieš apylinkės dvarponius, kurių puošnus garderobas ir kitos tuštybės prarydavo ūkiui stingančias lėšas.

Šviesus tėvo protas sugebėjo įvertinti mokslo, lietuviškos knygos svarbą. Paaugantys vaikai jau žinojo, kokia brangi yra sava kalba ir raštas, suprato, kad tai caro valdžios uždrausti, o sulenkėjusių dvarininkų paniekinti dalykai. Maironiui tėvai pasakojo ir apie 1863 metų sukilimą.

Besimokydamas Kauno gimnazijoje (1873-1883), lietuvių valstiečių vaikas buvo patekęs į stiprią carinio režimo ir rusifikacijos bei polonizuoto miesto atmosferą. Maironis stojo į klerikalinės krypties lietuvių nacionalinio judėjimo vagą, nuėjo sudėtingą ir prieštaringą ideologinį kelią. Jame aiškiai jaučiamas poeto taurumas ir patriotizmas, bažnytinės ideologijos šešėliai. Sielos skausmas tapo kunigo-poeto asmenine drama. Neįtikėtinai skaitant Maironio kūrybą – ir ypač lyriką – idėjinis turinys praėjus 100 metų aktualus ir šių dienų įvykiams. Siūlome vieną iš poeto eilėraščių.

TAUTOS PABĖGĖLIAMS

„Oičizna“ jums kvepia, ne žemė-tėvynė,
Maitinanti storus pilvus,
Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,
Begarbinant lenkų dievus.

Tradicijų savo nuo vakar dienos,
Kultūros skelbikai užkimę!
Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!
Prabočių ainiai išsigimę!

Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,
Tylėjau tačiau kaip naktis!..
O išgamos! Pirštinę štai geležinę
Dabar jums metu į akis!

Žinau, nesuprasite jūs skausmo giesmės,
Jūs kūnai be dvasios, be žado!
Be atbalsio žodžiai pro ausį skambės,
Širdies neberas, kaip nerado.

Bet argi tylėsiu, kad prisikėlimo
Giesmė sopulinga netiks?
Miegoste? Tegul gi dėmė prakeikimo
Ant jūsų per amžius paliks!

Tėvų-didžiavyrių vaikai svetimi,
Lyg kryžkeliais gimę dėl juoko!
Kur motina jūsų? Nuraudus pati
Nedrįs besisavinant apuoko.

Kur jūsų tėvynė? Ne Vilnius? Warszawa?
Žinau ir suprantu dėl ko:
Tam balet, teatry, tam Corso zabawa!
O ko dar sulaukste ryto!

Ten dukters po pensijas mokos sklandžiai
Rojalį daužyti ir šokti,
Kalbėti prancūziškai, juoktis gražiai…
Ir ko ten negali išmokti!..

Lietuviškai, rods, neišmoks prakalbėti
Ar austi, ar braukti rasas,
Ar prosenių žemę, jos būdą mylėti,
Bet… užduotį savo supras:

Per pokylius kaip karalienės žibės,
Barzdos nebijos net ir popo;
Sau vyrą sugaus ir garsiai ištekės,
Ir siūdinsis lopą ant lopo.

Užstatę į banką tėvų palikimą,
Puotaus kaip kiti per naktis;
Užkinkęs pratėgminiais per įpratimą,
Vežėjas bepauškins dar vis.

Kai grašio prie dūšios nebliks jau visai,
Kai niekas neskolins ant galo,
Tada bus nuskundžiami sunkūs laikai!..
Ir spiesis prie svetimo stalo.

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu:
Nuo Volgos mužikai ateis;
Už banko skolas, be derybų draugingų,
Nuo žemės nustums jus pečiais.

Tada „abrusėnija“ kaltinta bus,
Ne jūs, savo dvarą užstatę;
Paskui net kalmukų pamėgste ratus,
„Krakiškius chomontus“ pametę.

Juk štai jau ne vienas persiveža pačią
Nuo Tulos ar Viazmos namo;
Maišyti jų sūnūs po Lietuvą plačią
Tradicijoms girsis rytõ.

O gal ir sveikiau bus tėvynei tada:
Bent aiškūs tai bus jau maskoliai;
Suprasme, kodėl tai kalba jų kita
Ir kas tie vadinami „broliai“!

Suprasme, kodėl jie be Dievo gyvena,
Bažnyčiose bijo maldos,
Kodėl jie paniekino pavardę seną
Dėl blizgančios lenkų mados.

Kodėl tai, pamėgę intrigas tamsoj,
Pakampiais „danosus“, šmeižimą,
Jie skriaudžia mums vardą Europoj visoj,
Pasiekę net tolimą Rymą.

O gal ta nauja karta atėjūnų
Taip mūsų kaip lenkai neskriaus;
Gal vietą užėmę sūnų-palaidūnų,
Bent vylium prieš mus nekariaus.

Gal metais jie naują tėvynę pamėgs,
Kaip josios vaikai susipratę,
Ir siaust pinigų į Paryžių nelėks,
Miškus į lombardą užstatę.

Gal jie nesakys, kad vilties atgimimo
Nebėra iš mūsų tautos;
Nekrūpčios kaip pragaro pasišventimo,
Ir saulė ant jų neraudos.

Žinau, nesuprasite jūs skausmo giesmės,
Apsvaigę nuo lenkiško tvaiko:
Sudieu gi tada, jūs vardai be garbės!
Šešėliai, užklydę lig laiko!..

Maironis, „Lyrika“. Maironio raštų I t.

Paruošė baltai.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.