SIELA IR GAMTOS ELEMENTAI(2)Ugnis
rugsėjo 30, 2011 mitologija, PASAULĖŽIŪRA
Beresnevičius G. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys:
SIELA IR UGNIS
Minėtoje N. Vėliaus studijoje konstatuojama, kad velnias lietuvių tautosakoje taip pat siejamas su ugnimi, tiesa, rečiau nei su vandeniu[20]. Siela ar vėlė taip pat pasirodo greta ugnies ar ugnyje, tad lietuviai tikėjo, kad „ugnin negalima spjauti ir nešvariu vandeniu užlieti, nes ugnyje dūšelės kenčia“ (BLMM 40N.222plg. N. 223 – 224,226).
Aukojimas Ugniai
Dažnai sakoma, kad mirusiųjų vėlės atgailauja krosnyje (BMIL 104 – 106). Tikėjimai, mirusiuosius siejantys su krosnimi, pakankamai seni. Iš archeologijos žinomaspaprotys mirusiųjų galvas (kaukoles) laidoti atskirai, kartais pakasant jas po židiniu, primintų lietuvių sakmėse minimas riedančias galvas (kaukoles): jos kartais pačios keliauja arčiau ugnies (BDŽ 81 N.105); kartais tapatinamos su pačiu mirusiuoju (BDŽ 48 N. 58).
Tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną, pakūrus krosnį, su dūmais lekia į dangų (BMIL 42 N. 364). Pastarasis tikėjimas primena Žilbero de Lenua paminėtą kuršių būrimą, kai pagal laidotuvių laužo dūmų kryptį sprendžiama, kur iškeliauja siela[21], bet lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį[22]. Čia tikriausiai susiduriamasu sena indoeuropietiškatradicija – taip indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį[23]. Toks ugnies hierofanijoje apsireiškiančio „sielos vedlio“fenomenas netgi terminologiškai atsikartoja mirusiųjų deginimo paprotį grindžiančiame Sovijaus mite – čia baltų bei ugrofinų genčių mirusiuosius į pomirtinį pasaulį vedantis asmuo taipogi vadinamas „sielų vedliu“[24].
Mirusiojo sudeginimas matomas jau rekonstruojamame indoeuropietiškame laidojimo rituale[25], o mirusiųjų deginimo deginimo paprotį baltų kraštuose šaltiniai mini jau nuo IX a. Vulfstanas teigia, jog aisčių gentyse įprasta deginti mirusiuosius[26], Henrikas Latvis mini žuvusių kuršių deginimo apeigas 1210 m. (LPG 33), Baltramiejus Anglas apie tai kalba 1240 m. [27], mirusiųjų deginimas minimas 1249 m. Vokiečių ordino taikos sutartyje su prūsais (LPG 41), eiliuotoje Livonijos kronikoje 1252 – 1254 m. (LPG 73 – 75). Petro Dusburgiečio kronikoje (LPG 88), NikolajausJeršino eiliuotoje prūsijos kronikoje (LPG 108 -110), Pilypo de Mezjero kronikoje 1364 m. [28], Hermano Vartbergės bei Vygando kronikose , mininčiose ir prie Veliuonos kritusio kunigaikščio sudeginimą 1352 m., Algirdo – 1377 m. ir Kęstučio – 1382 m. (LPG 122 124), o taip pat Jono Dlugošo (LPG 141 – 41 – 142), Laurencijaus Blumenau (LPG 174) kronikose ir kituose vėlesniuose šaltiniuose bei kompiliacijose.
Mirusiųjų deginimo papročio pagrindimo versiją, be jau minėto Sovijaus mito, pateikia Lietuvos metraščių legendinė dalis, kurioje pasakojama apie Lietuvos didžiojo kunigaiščio Šventaragio sudeginimą Neries ir Vilnios santakoje (ПСРЛ XVII 235, 251, 305, 366 – 367, 493 – 494), bei ją pratęsianti M. Strijkovskio kronika[29], taip pat – A. Vijūkas – Kojelavičius[30].
Ugnies funkcija laidotuvių rituale gali būti aiškinama kiek kitaip. Tyrinėtojai pabrėžia apvalomąją ugnies reikšmę[31] – šią interpretaciją atitiktų lietuvių tikėjimas, kad ugnis yra labai švari, su ugnimi ir dūšias čysčiuj valo“ (BLMM 40 N. 225, plg. 41 N. 227). Antra vertus, kaip jau pastebėta aukščiau, ugnis galėjo būti įsivaizduojama mirusiojo palydovu pomirtinėje kelionėje arba tą kelionę apskritai įgalinančiu dalyku. Be to, ugnis sunaikinanti kūną laidotuvių lauže, tuo pačiu išlaisvina sielą, ir ši, nesaistoma kūno, gali lengvai iškeliauti į pomirtinį pasaulį. Greičiausiai nė viena iš šių svarbių funkcijų laidotuvių ritualuose bei su jais susijusiuose tikėjimuose nebuvo ignoruojama.
Kol kas galima pastebėti, kad lietuvių pasaulėžiūroje įžvelgiami du pomirtinį sielos likimą nusakančių vaizdinių sluoksniai: viename tariama, kad siela po mirties turinti pereiti vandenį, kitame – ugnį. Reikia manyti, kad šiedu sluoksniai atitinka du – „vandeninį“ bei „ugninį“ laidojimo ritualus ir tuo pačiu liudija kažkokį archainėje religinėje tradicijoje įvykusį lūžį, kurio metu nuo „vandeninio“ ritualo pereita prie laidojimo ugnyje. Ši chronologinė seka jokiu būdu nepanaikina biritualizmo galimybės, atitinkamai susiklosčius sąlygoms, o pats „chronologiškumo“ įspūdis, galbūt, aiškintinas ir kaip dviejų religinių – kultūrinių tradicijų susidūrimo rezultatas.
Įtikėtina, kad tose baltų gentyse ar jų grupėse, kur vyraudavo chtoninė religija, įsigalėdavo „vandeninis “ laidojimas, o ten, kur vyraudavo dangiškoji religija, laidota ugnyje. Religijų istorijoje, suprantama, abi šios intencijos galėjo liestis; be to, neužmirština, kas su chtoniškąja religija sietinas „vandeninis“ laidojimas galėjo priklausyti labiau su chtoniškąja erdve susijusių valstiečių laidojimo tradicijai ir pan.
LITERATŪRA
20. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis… P. 63-66;
21. Apie šį liudijimą smulkiau žr. žemiau poskyryje „Pražuva“.
22. Smulkiau žr.: Beresnevičiaus G. Senovės lietuvių sielos sampratos metmenys: sielos struktūra//Lituanistika. – 1990. – Nr.2.-P.87 -96; P. 87-88.
23. Lanczkowski G. Die heilige reise. – Freiburg, Basel, Wien, 1982.-S.18.
24. Žr. B.Savukyno ir J. Tumelio vertimą, cit. iš: Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius//Kultūros barai. – 1988. – Nr.1. – P.56-59;58;T.1. – S.127-129 bei LPG S. 57-59.
25. Ivanov V.V. Rekonstrukcija struktury simvoliki i semantiki indoevropeiskogo pogrebalnogo obriada//Isledovanija v ob. P.5-11. – Rusų k.
26. Cit. iš Toporov V. N. Konyja sostezanija na pochoronach// Isliedovanija v oblasti…P.12-47;P.15.-Rusų k.
27. Cit. iš: Vėliaus N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius…P. 57.
28. Cit. iš : Nikžentaitis S. Gediminas. – V.,1989. -P.101 – 103
29. Kronika Polska. Litewska, Žmódska i wszystkej Rusi M. Strijkowskiego. – W.,1846. T. 1. – S. 308-311.
30. Vijūkas Kojelavičius A. Lietuvos istorija. – K., 1989. – P. 129-130.
31. Gierlach B. Sanktuaria slowianskie. – W., 1980. – S. 27.
SUTRUMPINIMAI:
BDŽ – Balys J. Dvasios ir žmonės. Liaudies sakmės//Lietuvių tautosakos lobynas. I. -Bloomington, Ind., 1951.
BLMM – Balys J. Liaudies magija ir medicina//Lietuvių tautosakos lobynas II.- Bloomington, Ind., 1951.
BLV – Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių.- Chicago, 1903.
BMIL – Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. – Silver Spring, 1981.
KLPK -kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimų katalogas. -V.,1973.
LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1986. – T.XIV.
LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys lietuvos MA Lietuvių literatūros institute.
LPG – Mannhardt W.Letto – preussische Gőtterlehre. – Riga, 1936.
LPK – Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas//Tautosakos darbai. – K., 1936 – T.2.
LTR – Lietuvos MA Lietuvių literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
SŠLS – Slančiauskas M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. V.,1975.
PSRL XVII – Polnoe sobranije ruskich letopiscei. – C.-P., 1907. – T.XVII. – Rusų k.
Paruošta pagal „Liaudies kultūra“ 1993m.
Laukite tęsinio apie sielos santykį su oru, žeme.
© 2011, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
