Baltų žinyčios vartai

Iš tiesų kylant klausimas – kokia yra ta mūsų kalba? Vieni sako, kad viskas žlunga, mums labai bloga, čia iš vienos sąjungos patekome į kitą, kaip anoji kalba nyko, taip šitoji tęsia nykimą, kiti sako – kaip gerai, tuoj jokių kitų kalbų nereikės, visi išmoksime anglų. Arba konstatuoja, kad Europos Sąjungoje (ES) esančios kalbos yra lygiavertės, kartais – ir lygiateisios, tačiau mes puikiai žinome: jeigu jos lygiavertės ir lygiateisės, jos atliks tą pačią funkciją, kas buvo padaryta Babilone statant bokštą. Visada tarp lygių atsiras lygesnių. Ir ta lygesnė tikrai bus ne lietuvių kalba. Kaip ten bebūtų, ar ta lietuvių kalba bus lygesnė tarp lygių, ar mažiau lygi, jos padėtis nuo to gali labai priklausyti, o gali ir labai nepriklausyti. Ir va tai padėčiai apibūdinti galime susirasti tam tikrų kriterijų. Tai pirmiausia kalbinė įvairovė. Ir ne šiaip sau, savo skaidrėje parašiau dar ir biologinę įvairovę. Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo daugiau pastebiu, kad randasi paralelių tarp kalbos mokslų ir biologinių mokslų, net visai neseniai žurnale „Nature“ mačiau grynai kalbinį straipsnį. Tai iš tų biologinių mokslų aišku, kad ekosistema gali egzistuoti, kai yra įvairovė. Monosistema neegzistuoja. Greičiausiai ir su kalbomis yra lygiai tas pats. Santykiai galbūt ten yra kitokie, procesai, aišku, yra kitokie, bet bendroji tendencija, be jokių abejonių, – kad kalbos gerai egzistuoja tada, kai kalbos egzistuoja tam tikroje kalbinėje įvairovėje.

Ačiū Dievui, Lietuvoje tos kalbinės įvairovės niekada netrūko – tiek viduje, tiek ir kaimynų apsuptyje. Normali kalbos būsena būna tada, kai kalba atlieka visas funkcija. Tų funkcijų mokslininkų yra išrandama labai daug. Savo skaidrėse paminėjau kelias: komunikacinė, kognityvinė, estetinė, reprezentacinė. Be jokių abejonių, kalba visuomenėje turi tarnauti pirmiausia susižinojimui, kognityvinė funkcija – pažinimui. Psichologų ištyrinėta, kad informaciją, kurią žmogus augdamas pirmuosius penkerius metus gauna per kalbą, jei tą informaciją reikėtų surinkti ne per kalbą, o visais kitais pojūčiais, kuriuos žmogus turi, tai truktų iki dvidešimt kelerių metų. Tai šitos kognityvinės funkcijos efektyvumas didžiulis. Jos netekimas yra žmogaus mirtis. Pasakos apie Mauglį yra tik pasakos. Vilko išaugintas vaikas yra vilkas, ne vaikas, žmogus jis negali būti. Patekęs į žmogišką aplinką jis žūva. Estetinė funkcija, kaip puikiai suvokiate, – grožinė kūryba, menas, romanai, eilėraščiai ir visa kita – tai irgi normali kalbos funkcionavimo aplinkybė. Ir reprezentacinė funkcija – mes ne šiaip kalbame, o ir save parodyti norime. Gal galime jų ir daugiau atrasti, bet kaip matome, kalba normaliai egzistuoja tada, kada ji atlieka daug funkcijų.

Kalboje taip pat turi derėti ir visi funkciniai stiliai. Jie turi būti plėtojami. Jų irgi galima nustatyti įvairių, bet mes puikiai suvokiame, kad mokslinis tekstas yra vienoks, o jeigu tą pačią mokslinę informaciją reikia pateikti – tarkim susirinko kokia nors statybininkų brigada, kuriai reikia išaiškinti kokią nors naują atrastą nanotechnologiją, tai, aišku, aš telksiuosi visai kitą kalbos stilių, negu kalbėdamas su kolegomis inžinieriais. Toliau – buitinis stilius. Tai yra kasdienės kalbos stilius irgi turi būti, beje, jis ir nykstant kalbai, nyksta paskutinis, nes būtent kalba pasitraukia į buitį. Taigi funkcinių stilių įvairovė yra reikalinga. Kalbos egzistavimas įvairiose gyvenimo srityse taip pat yra svarbus. Labai svarbu, kad ji būtų būtent nuo to kasdienio gyvenimo iki mokslo, mokymo, valdymo, kariuomenės, spaudos, meno – žodžiu, gyvenime mus supa daug įvairiausių veiklos sričių, ir jeigu tose srityse mes verčiamės kalba, vadinasi, ta kalba funkcionuoja normaliai.

Klausimas – jeigu šalia atsiranda kitos kalbos? Mūsų, bent Vidurio Europos, aplinkybėmis tai irgi yra visiškai normali padėtis.

Visi visuomenės sluoksniai – irgi atskiras dalykas. Mano išvardintos kalbos funkcijos, kalbos stiliai, gyvenimo sritys, visuomenės sluoksniai, aišku, yra susiję dalykai, tačiau puikiai žinome, kad lietuvių bajorija labai anksti atsisakė lietuvių kalbos. Lietuvis tol būdavo lietuvis, kol pasidarydavo -evič. Kai tik -evič pasidarydavo, jis tik lenkiškai tešnekėdavo. O jeigu jam reikėdavo studijuoti, jis tai darydavo lotyniškai.

Taigi šiandien mes matome, kad kalba egzistuoja normaliai, kai ją vartoja tiek elitas, tiek masės; tiek darbininkas, tiek vadovas; tiek kaime, tiek mieste. Taigi, kaip tą visuomenę mes besisluoksniuotume, kalbos funkcionavimo klausimas yra svarbus. Yra paradoksų, pavyzdžiui, XIX a. Rusijoje, Maskvoje arba Peterburge, gyvenantys bajorai su savo giminaičiais iš kaimo susikalbėti dažnai negalėdavo, todėl, kad jie užaugdavo absoliučiai prancūzakalbėje aplinkoje. O kaimo bajoraitis – prisiminkime Oblomovą (I.A.Gončarovo romano „Oblomovas„ veikėjas – red. past.) – dažnai ir neišmokdavo tos prancūzų kalbos taip, kaip derėdavo išmokti. Ir štai jums elitas, išsiskyręs būtent per kalbinį lygmenį. Lygiai taip pat, kaip lietuviai bajorai, lietuviškas dvaras – irgi lenkiški.

Taigi būna įvairių aplinkybių. Neduok, Dieve, kad „Mažeikių nafta“ taptų lenkiška ir staiga visi ten imtų kalbėti lenkiškai – įvairiais būdais: gal darbininkai atvežami, gal tie patys išmokomi ir pan. Jau iškart matome sluoksnį, kuris iškrenta iš konteksto.

Ir, žinoma, labai svarbus dalykas normaliai kalbai – ypač jos aukštesniais raidos etapais – tai teisinis reguliavimas: Konstitucija, valstybinės kalbos pripažinimas, įvairūs priimti įstatymai ir t.t. Taigi normali kalbos būsena yra tokia, kokia yra, ir joje kalba egzistuoja (nenoriu sakyti žodžio „atsiranda“, nes čia gali nukrypti į svarstymą). O iš tikrųjų – ar Dievas davė, ar beždžionės pirma prabilo, tai čia dar reikėtų labai svarstyti ir atskirai apie tai kalbėti, bet apskritai kalba gyvena, o kas gyvena, kinta, anksčiau ar vėliau miršta – tai irgi yra normali kalbos būsena. Tai mums reikia konstatuoti.

Kas yra ekstremali kalbos būsena? Tai yra sąlygos, dėl kurių kalba staiga pajunta grėsmę, galime ir patvirtinti, kad ta grėsmė pradeda rastis. Taigi ekstremalioje būsenoje kalba irgi atsiduria keliais atvejais, apie kuriuos irgi galima atskirai pakalbėti. Tai pirmiausia fizinis pavojus. Mes puikiai žinome – prūsai išnyko fiziškai, kartu su jais – ir kalba. Tai visiškai natūralu. Ir baisiausia ne tai, kad jie išnyko fiziškai kaip nors nukariauti, greičiausiai tai padarė maras, po kurio prūsų iš esmės neliko. Yra hipotezių, kad ir Vilniaus krašte, iš tiesų kai kas sako, lietuviai nutautinti. Gali būti, bet gali taip ir nebūti. Visai neseniai apsilankiau senamiesčio bažnyčios rūsiuose, kur guli krūvos kaulų – manoma, kad ten irgi gali būti maro aukos ir suguldyti iki to maro buvę vilniečiai, galbūt kalbėję lietuviškai. Po to, kai šitas plotas apie Vilnių ištuštėjo, atsikėlė kiti Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai, kurie nebūtinai kalbėjo lietuviškai. Taigi, kalbai pavojų, žinoma, kelia fiziniai dalykai, bet apie tai šnekėti atskirai nėra jokios prasmės, nes tai dažniausiai nuo mūsų niekuo nepriklausantys dalykai – karas, maras, okupacijos, asimiliacijos ir panašūs dalykai.

Daug svarbiau yra socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Va čia prasideda didelės problemos. Jeigu man nėra b galimybių aigti mokyklą lietuvių gimtąja kalba, bet aš to labai trokštu, natūralu, kad aš stumiu savo kalbą truputį į šoną ir pradedu teikti prioritetus tai kalbai, kuria galiu pasiekti išsilavinimą. Lygiai taip pat įsidarbinimo klausimas. Daug kas iš jūsų galbūt svajoja įsidarbinti ES struktūrose. Sąlyga bus aiški ir be jokių kalbų viena – iš pradžių anglų, po to – prancūzų, po to – vokiečių kalbos. Džiaugsis, kad lietuvių mokate, bet čia jau iš karto mes matome funkcionavimo sferas. Jos siaurėja. Gyvenamoji apsuptis – gali taip nutikti, kad jūs, būdami vienos kalbos atstovas, atsiduriate kompaktiškai gyvenamoje kitoje vietoje, ir sąlygos atsirasti kitai kalbai puikios. Jūs apsigyvenote, tarkime, Visagine. Aišku, kad dėl jūsų principų, jūsų nuostatos, jūsų ryšių – telefonų, internetų – nėra tikimybės, kad jūs atsisakysite kalbos ar kas nors su ja nutiks, tačiau jūsų vaikai išbėga žaisti į kiemą – 90 proc. tikimybė, kad jie tai darys rusiškai.

Ir va klausimas – ar stumiasi kalba? Taip, stumiasi. Vaikai viską labai greitai perima, jiems jokių problemų dėl to nekyla. Skirti grynai socialinius veiksnius nuo kultūrinių – irgi vargu ar tai yra išgryninta, bet jie yra labai susiję ir, be jokių abejonių, juos taip pat galime įvardinti. Prestižo klausimas, pavyzdžiui, atsiranda tokia situacija, kai labai prestižiška kalbėti tam tikra kalba. Taip, mes tada metame visas jėgas įgyti tos kalbos įgūdžių, o kalba, kuriai prastėja sąlygos, traukiasi, ir mes nuo to niekur negalime pabėgti. Įvairios tautinės ambicijos, istorinė atmintis, raštingumas ir pan.

Va dabar randasi manančių, kad gali atgaivinti prūsų klabą. Iš pirmo žvilgsnio pasakyčiau, kad tai – anekdotas, bet, kita vertus, mes puikiai prisimename ir matome, kas darosi Izraelyje – jie sugebėjo atgaivinti kalbą ir kalba ta kalba, kuri iš esmės buvo smarkiai apnykusi. Visi šie veiksniai – raštingumas, istorinė atmintis, prestižas, tautinės ambicijos ir panašūs kultūriniai veiksniai – irgi gali turėti arba sudaryti kalbai tokias sąlygas, kad ji ims trauktis, užleisti vietą kitoms kalboms. Žinoma, reikia atkreipti dėmesį, kad visi tie veiksniai veikia kompleksiškai, vienu metu, skirtingomis sąlygomis, ir rezultatas kiekvienu atveju gali būti vis kitoks ir sunkiai prognozuojamas. Taigi kalba gali būti normalioje arba ekstremalioje būsenoje, ir galime pasvarstyti, o kaip iš tikrųjų dabar yra su lietuvių kalba. Iš to, ką aš jau kalbėjau, tai galime pamatyti, kad lietuvių kalbos būsena šiandien pagal visus parametrus šiandien yra labai normali.

Argi išnyko kokia nors kalbinė įvairovė? Ji dar padidėjo. Argi mūsų kalba neatlieka kurios nors funkcijos? Ar nekuriamas ja menas? Amžiną atilsį Kubilius maždaug 1999 metais rašė, kad paskutinių dešimties metų lietuvių prozos pagrindinis žodis – „šūdas“. Žinoma, mes galime kalbėti apie to meno kokybę. Tai yra kitas klausimas. Ir čia aš nesu pakankamai kompetentingas, bet, kita vertus, meno kokybės vertinimo klausimai visada yra subjektyvūs ir visada galima svarstyti apie tą patį dalyką – kad tai yra gerai ar blogai. Bet kokiu atveju pripažįsta, kad tos kalbos funkcijos arba stiliai yra visi. Žinoma, problema gali būti. Kodėl, pavyzdžiui, kompiuterinio vertimo programos anglų-rusų tam tikrose vietose veikia tiesiog idealiai? Turiu galvoje administracinę, dalykinę kalbą. Todėl, kad tiek viena, tiek kita kalba savo, abidvi imperijos, administracinį stilių glūdino šimtus metų.

Šiandien galima piktintis, galima žavėtis, kad tie jų administracinio stiliaus – tiek anglų, tiek rusų kalbos – štampai, klišės – viskas yra kaip kariuomenėje: nugludinta, sutvarkyta, vienareikšmiška – bepigu kompiuteriui susigaudyti: atitikmenis davei, ir jis puikiai verčia. Lietuvių kalbos administracinis stilius iš esmės atsiranda tiktai nuo XX a. 2–3 dešimtmečio. 100 metų nėra, todėl ten galime rasti visokiausių laisvybių, o kai mūsų redaktoriai paima tekstą ir pradeda daryti jį gražesnį, tai nieko gero – administracinis tekstas neturi būti gražesnis, administracinis tekstas turi būti aiškesnis, vienareikšmiškesnis, gražumas – septintoje eilėje. Bet kai pradeda jį daryti aiškesnį, tai lyginant ES terminiją su lietuvių terminija, pradeda aiškėti, kad tai visiškas jovalas. Todėl, kad būtent, man atrodo, mūsų tas administracinis stilius nėra išplėtotas, nėra jis tiek išaugęs, kiek galėjo išaugti per 300, 400 ar 500 metų. tačiau istoriją žinome – Lietuva tokių galimybių niekada neturėjo.

Paminėjau mūsų elitą – nutautusį, paminėjau net ne mūsų, bet elitą. Mindaugas gal lietuviškai mokėjo, Vytautas irgi gal mokėjo lietuviškai, bet jau visi kiti po jo – greičiausiai ne. Reikėtų čia prof. Bumblausko klausti, bet man atrodo, ten jau lietuvių kalbai nelieka vietos. Lietuvių kalba šiandien yra sureguliuota – pradedant Konstitucijos 14 straipsniu: „Lietuviu kalba yra valstybinė kalba“, baigiant kalbos inspekcijos naudojamus administracinio kodekso straipsnius, kuriais imamasi priemonių prieš kalbos darkytojus. Taigi teisinis reguliavimas vyksta.

Kaip manome, kokioje būklėje lietuvių kalba? Geriausioje, kokia tik gali būti per istorinį pjūvį. T.y. jeigu žiūrėtume į šituos parametrus, imtume XVI a., XVII a., XVIII a., XIX a., pamatytume, kad vieno, antro, trečio parametro Lietuva neturi. Ir pastaraisiais metais labai eskaluojama mintis, kad tarpukario ir sovietmečio lietuvių kalbos padėtis buvo geresnė negu dabar, irgi yra absoliuti netiesa.

Prieš karą jokios cenzūros nebuvo, norminimas rimtas tik prasidėjęs, tai vien tai rodo, kad šiandien kalba lyg ir geresnėje pozicijoje, bet, tarkime, iki kokio trečio dešimtmečio vidurio Lietuvos kariuomenė lietuviškai nekalbėjo, nes po visų tų marų, karų, revoliucijos Lietuvos karininkai buvo tie karininkai, kurie buvo baigę rusiškas karines mokyklas. Vėliau atsiranda lietuviškos karinės mokyklos – ten labai subtilūs dalykai, kuriuos reikėtų dar tirti. Lygiai taip negalime sakyti, kad buvo puiki padėtis, nepaisant to, kad visų trijų prieškarinių konstitucijų įrašyta, jog lietuvių kalba – valstybinė kalba. Kalbos norminimo ir tvarkymo darbai buvo tik pradžia. Tai yra Jablonskio gramatikėlės, kurios vienomis ar kitomis formomis atsiduria mokykloje, ir jau auga karta, kuri vėl atsidūrė miškuose, kuri jau buvo su lyg sutvarkyta lietuvių kalba. Bet iš tikrųjų tai buvo tik darbų pradžia. Darbų pradžios laikyti normalia būsena vargu ar galima. Ir skaudžiausia, bent jau man asmeniškai, kai mano profesūra man aiškina, kad lietuvių kalbos aukso amžius buvo 50 metų iki nepriklausomybės – iki 1990 metų. Tai yra netiesa. Galbūt kalbos mokslo arba kalbos tyrimų plėtra buvo labai didelė, kaip niekad išplėtota. Ir tai išaugusi iš nulio, nes karas išvijo daug talentingų mūsų tyrėjų iš Lietuvos.

Štai mano kolegos puikiai prisimena, kaip mes gyvenome puikioje, dvigubų standartų visuomenėje. Na, ir kas kad knygos buvo suredaguotos puikiai – tada, sovietmečiu, tokių knygų, kokios dabar išeina nesutvarkytos, tikrai nebuvo. Lygiai taip pat kvalifikuotų redaktorių sovietmečiu irgi buvo prigaminta daug daugiau negu dabar. Kalbos komisija susitvarkė, pradėjo veikti kalbos reguliavimo įstatymo nutarimai, privalomi visiems, atkreipkite dėmesį – redaktoriams. T.y. fasadinė pusė iš tikrųjų buvo geresnė, bet ar kalbos gyvasčiai fasadinė pusė yra svarbiausia? Reali, kita pusė, buvo visai kitokia. Tai buvo reali dvikalbystė, tai buvo kalba, išstumta iš visuomenės tam tikrų gyvenimo sričių, pavyzdžiui, disertacijas rašėme rusiškai, kitaip nebuvo galima, susirinkimai gamyklose, ypač Vilniuje vykdavo rusų kalba.

Fasadinė ir realioji pusė buvo labai skirtingos. Ta fasadinė pusė mums iš esmės leido turėti tą gausybę lietuviškų knygų, kurias mes dabar turime bibliotekose. Aišku, negali paneigti, ji buvo labai svarbi ir reikalinga –kelios kartos užaugo, mokykla sugebėjo atsilaikyti. Lietuvoje lietuviška mokykla visada buvo – ir per tą sovietmetį. Tai irgi yra svarbu, bet pasižiūrėkime į kalbos praktikos patarimus, kurie kas metai vis storėjo. Tai kodėl? Čia iš gero gyvenimo? Ne, tai buvo realios dvikalbystės sąlygos, ir ne bet kokios dvikalbystės – su aiškiu prestižo suteikimu vyresniojo brolio kalbai ir su aiškiu lietuvių kalbos ateities matymu, kad ją anksčiau ar vėliau pakeis rusų kalba. Kaip jie čia sakė, socialistinis turinys, nacionalinė forma ar pan. Tai iš tikrųjų kalbėti, kad sovietmečiu lietuvių kalbos padėtis buvo geresnė negu dabar, yra mažų mažiausiai nesąžininga, o realiai tai – melas. Ir nepaisant to, pripažindami, kad kalba vis dėlto turi plėtotis, kad kalba turi savo raidą, kažkurį kelią, kuria kryptimi eina, pripažindami, kad šiandien jos situacija yra geriausia per tam tikrą didelį istorinį laikotarpį, mes vistiek turime matyti ir stebėti, o kur ta kalba eina ir kaip ji eina, kad yra jos pokyčiuose ir nepokyčiuose svarbu, o kas yra nesvarbu, kokios yra grėsmės ir palankios aplinkybės. Ir va čia aš matau didžiausias problemas. Ar mes suvokiame, kas yra grėsmės, kas yra palankios aplinkybės ir ar apskritai mes atskiriame vieną nuo kito?

Labai lengva pražiopsoti tą situaciją. Labai dažnai kalbos arba bendruomenės, kurių kalboms iškyla pavojus, nemato to, tačiau kai pamato, būna jau per vėlu ir todėl apie grėsmes ir apie palankias aplinkybes nuolatos reikia kalbėti, kontroliuoti, žiūrėti. To, kad yra sukurtos tam tikros reguliavimo institucijos, nepakaks, iš principo negali pakakti. Todėl, kad kalba, kaip žmogaus kūrinys, egzistuoja kaip visos visuomenės kūrinys. Nėra mūsų kalba, kaip kažkas bando pasakyti, Jablonskio arba dar kieno nors kūrinys. Tai yra lygiai toks pats kūrinys santechniko Petro, vairuotojo Ivanovo ir, tarkime, redaktoriaus R.Valatkos. Visi mes prisidedame prie jos kūrimo. Klausimas – kokiu laipsniu? Aišku, kad žmogus, kuriam suteiktas šitas mikrofonas, aišku, kad žmogus, kuris labiau išsilavinęs, turi daugiau įtakos negu santechnikas Petras arba vairuotojas Ivanovas. Bet bet kokiu atveju vistiek tai yra mūsų kūryba. Ir va šiandien, ką mes su mūsų kalba darome, yra didžiulis klaustukas, abejonė, galbūt – pagraudenimas ir pan. Kitaip aš galbūt įsivaizduoju, kas gi laukia ir kas yra tos blogybės, kurios nulems tai, kad kalbai bus blogai, arba kas yra tie teigiami veiksniai, kurie padės plėtotis mūsų kalbai.

Šalia teigiamų ir neigiamų veiksnių visada yra neišvengiamybės. Tai yra objektyvi realybė, kuri nuo mūsų – norime mes to, ar nenorime, mylime mes savo kalbą, arba nelabai nemylime, mums trukdo gyventi – nepriklauso. Yra objektyvios visuomenės tam tikros tendencijos. Ir čia yra sąrašas teiginių, kuriuos mes konstatuojame ir nieko negalime padaryti: tarmės nyksta. Yra žmonių, kurie mane už šį pasakymą šiandien pasiryžę pasmaugti.

Tarmė yra – puikiai prisimenu, mane prof. Girdenis ir kiti mokė – yra, kai upė yra vienoje pusėje, kitoje pusėje – didelis miškas, trečioje pusėje – tokie laukai, kad tik suari iki galo ir neini toliau. Per savo gyvenimą moterėlė iš vis daugiau kaip 15 km nuo savo kaimo nebuvo niekada nutolusi, o artojas tik iki apskrities centro važiuodavo. Tad tarmės yra tada, kai yra atskirtis, kai yra uždarumas. Žinoma, yra puikių pavyzdžių, kai žmonės, šiandien atvykę iš Lietuvos pakraščių, Vilniuje pragyvenę, pradėstytojavę, arba, kaip tas dainavo: „Disertaciją ginas dzūkuodamas…“, visą gyvenimą pragyvenę jau Vilniuje, taip ir neišmokę bendrinės kalbos, kalba tarmiškai ir išmokę tokiomis sąlygomis savo vaikus tarmiškai kalbėti. Bet tai yra išimtys. Tai yra vienetai. Realiai, jeigu mes pasižiūrėsime – žemaitis ima aukštaitę ir atvirkščiai, apsigyvena abu Vilniuje, vaikus nuleidžia į mokyklą, kur bendrinė kalba. Kur ta tarmė? Pas dzūkelį nuvažiuojame, klausiame – tu savame kaime gyveni ir jokių įtakų neturi, o kodėl tu nekalbi savo kalba? Negražu. Gėda jam. Čia Dzūkija. Žemaitijoje kitaip. Žemaitis pasakys: ne, aš myliu savo kalbą, tarmę. Tačiau čia yra išorė. Pasižiūrėkite labai įdėmiai, kas parašyta, tarkime, 1966 metais išleistame Z.Zinkevičiaus dialektologijos vadovėlyje, kur medžiaga surinkta dar prieš 20 metų, ir paskaitykime, ką rašo dabartiniai tyrėjai. Skirtumų daug. Ir daug daugiau, negu norėtųsi. Vyksta maišymasis – iš vieno krašto į kitą, iš kaimo į miestą, kalbos erdvė, namai yra suardyti. Taigi mes norime to ar nenorime, tarmes, aš to neginčiju, kurios šiandien yra, reikia saugoti, jas ištirti, reikia jas būtinai užrašyti, kol dar galima tai padaryti, ir ypač dabar, pasinaudodami puikiomis techninėmis priemonėmis, nes ateis diena, kai viskas pasikeis ir apie tarmes kalbėsime kaip apie buvusį dalyką.

Kita aplinkybė – vėl neišvengiama – ta, kad lietuvis šiandien yra keliakalbis. Mokėjimas dviejų, trijų ar keturių kalbų yra gerai. Kuo daugiau kalbų išmoksti, tuo geriau, tačiau, nori to ar nenori, kompiuteris (t.y. galvoje – red. past.) vienas, ir programų skirtybių, kaip paprastame kompiuteryje – neaišku, kiek, kokios ten yra ir ar yra išvis. Daugelio kalbų išmokimas daro įtaką savai kalbai – be jokių abejonių. Todėl aš labai skeptiškai žiūriu į ankstyvąjį užsienio kalbų mokymą. Jokios bėdos nebūtų, jeigu mes užsiimtume ankstyvuoju kalbos mokymu pagal egzistuojančias, būtent specialiai tam sukurtas ankstyvojo kalbos mokymo metodikas. Jos yra tokios, kad iš tikrųjų galima mokyti nekenkiant gimtajai kalbai. Klausimas yra toks – kiek mes turime išteklių tam ir kiek mes turime tam paruoštų mokytojų? Mes nieko neturime.

Todėl ankstyvas kalbų mokymas, aš manau, yra žala lietuvių kalbai. Ir va todėl, jeigu mes prisimintume tuos romantinius laikus, kai lietuviško kaimo berneliai ir mergelės puoselėjo, kūrė ir džiaugėsi gražia lietuvių kalba, galime irgi konstatuoti įdomų tokį dalyką, kad kol buvo kuriama ta kalba, kol ji plėtojosi ten tomis aplinkybėmis, ji greičiausiai plėtojosi vienakalbėje aplinkoje, nes kam baudžiauninkui – tiek lenkui, tiek kam nors kitam – kita kalba? Yra tijūnas, kuris jam nurodė lietuviškai, ką reikia daryti. T.y. vėl susiduriame su elitu, kuris – tas pats tijūnas – čia truputį pritempta, žinoma – su vadovu, kuris yra keliakalbis, jis galėjo pakilti virš tos minios, bet grupė, bendruomenė, kuri buvo, iš esmės jie egzistavo vienos kalbos sąlygomis. Šitas šiandien išnyko. Ir niekada greičiausiai to nebebus. Mes vaikus mokome užsienio kalbų – kažkada mokė nuo penktos klasės, dabar – nuo antros, o stropūs tėveliai – nuo darželio. Tai yra neišvengiamybė, kuri lemia kalbos raidą.

Toliau – kita neišvengiamybė – išseko lietuvių kalbos gyvasties šaltinis. Jablonskis mus dar mokė – skaitėme tekstus, kad reikia vadovautis gimtojo kaimo ar kaimo žmonių, žmonių kalba. Ir aišku, ką jis turėjo galvoje – t.y. nesugadintą valstiečio kalbą. Kai puikiai prisimename, kiek tai tikra, kiek jau legendos. Kad jis ten sėdi ant vežimo ir važiuoja, valstietis ragina arklį tą didelį, o mažiuką vadina mokiniu. Tai jis, Jablonskis, perkelia tą žodį žmonėms ar parduotuvėje klausinėja degtukų, kai tuo metu toje parduotuvėleje buvo vien „švebeliai“ ar „sierčikai“. Tai buvo kitos aplinkybės. Šitos aplinkybės, iš kurių mes galėjome semtis, pasitraukė. Didžioji Lietuvos dalis – paskaičiuokime, kiek mokyklų yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, dar tarkime, Šiauliuose, Panevėžyje – pamatysime, kad turbūt trys ketvirtadaliai mokyklų yra ten. O jeigu dar skaičiais pažiūrėsime, tai didžioji dalis iš vis atsiduria nebe gimtosios kalbos terpėje. O mūsų miesto žmonės… Didelis klausimas – paprastas žmogus, va lekia per senamiestį, lenkišku-rusišku mišiniu, aišku, lietuviškai išmokęs – ar jis yra autoritetas, iš kurio mes galime semtis kalbos gyvasties? Vargu. Bet ta gyvastis, kurios mes buvome mokomi, kuri, beje, yra sudėta į žodynus, ji jau lyg ir nebeegzistuoja. Pirmoji konstatacija, kad ji nebeegzistuoja, yra gyvenimas po klevu – puikiai prisimename. Kada griovimas prasidėjo – dievai žino, kai kas sako, kad jis prasidėjo sovietmečiu, bet dar klausimas šiuo požiūriu – kaip pasitarnavo išėjimas į vienkiemius? Kalba yra bendruomenės produktas.

Toliau – lietuvių kalba pradėjo tarpti daug atviresnėje visuomenėje, negu ji buvo kada nors anksčiau. Tai irgi daro įtaką. Šiandien mes tarp savęs galime sutikti ne tik kitaip kalbančių, kitaip mąstančių, bet ir kitokios spalvos, kitokio tikėjimo ar visokių kitokių žmonių, su kuriais mes neišvengiamai turime bendrauti. Greitai ateis tokia diena, kai klasėje sėdės pusė mokinukų, kaip čia pasakyti – iš buvusio užsienio, kurių mama, tarkime, kalba turkiškai ar arabiškai. Nieko čia blogo, bet sėdės pusė mokinukų tokių, o pusė – lietuviukų. Ir va jie mokysis lietuvių kalbos – ne tik iš mokytojos, bet ir iš vienas iš kito. Ir ar čia nepasikeitusi aplinkybė? Iš esmės pasikeitusi.

Ir aišku dar viena labai svarbi aplinkybė – irgi neišvengiama – lietuvių kalba iš kaimiškos aplinkos išsiveržia ir užpildo visas iš esmės gyvenimo sritis. Kalba yra mūsų pasaulio, mūsų mąstymo atspindys, pasaulėvaizdis, pasaulio vaizdas, ir jeigu staiga tas pasaulis pasidaro kitoks, o jis iš tikrųjų pasidaro kitoks – kaip aš jau sakiau, jeigu aš kalbėjau apie bernelius, mergužėles, jeigu aš ariau dirvą, ryte vakare, audžiau, sėjau, kūlėme kartu kaime – tai yra viena, ir va staiga ta kalba – policijoje, kur šalia lietuvių – rusų, dar kažkokių kitokių. Staiga kariuomenėje: rikiuok!, kelk! gulk!, ramiai!, aukštyn!, šauk!, ugnis! – visiškai kita leksika. Staiga ta kalba – universitete. Jėzuitų įkurtas, lotyniškas buvo, vėliau prieškariu – lenkiškas. Lietuviškai prabyla 1945 metais.

Imkime Vytauto Didžiojo – dvidešimt kažkelintieji metai, bet tai tik tada prabyla lietuviškai ir apie visa tai reikia pradėti kalbėti ta valstietiška kalba. Žinoma, kad nėra taip paprasta. Mes tą kalbą turime pritaikyti, ir man atrodo, kad mums tai sekasi, mes ją pritaikėme, mokslas išplėtotas kaip reikiant. Ir aš negaliu pasakyti, kad fizikos vadovėlis, parašytas lietuviškai, yra prastesnis už kokį nors fizikos vadovėlį, parašyt1 angliškai – šiandien išplėtota. Yra problemų – mes fizikos terminiją turbūt jau 100 metų kuriame, kompiuterijos terminiją – 20 metų. Ir vieno, ir kito vadovėlio kokybe galime paabejoti. Bet bet kokiu atveju tai yra faktas, su kuriuo mes turime skaitytis.

Tačiau yra ir tikrųjų pavojų, su kuriais mes susiduriame. Tai, pirmiausia, yra mėginimas kalbą uždaryti į ankštą tautinio, istorinio ar panašaus išskirtinumo kiautą. Labai su tuo susijęs šūkis „Lietuva – lietuviams“, kurį jau neseniai girdėjome, apskritai – Baudžiamojo kodekso besišaukiantis šūkis, bet natūralu, kad tai yra ir su kalba susiję dalykai: kai lietuvis – tik lietuviškai kalbantis – taip mes stumiame žmones nuo lietuvių kalbos. Kalbėtojų gąsdinimas, menkinimas, baudimas. Labai blogai, kad šiandien yra situacijų, kai žmogus sako: „Labai atsiprašau kalbininkų, ne taip pasakiau…“ Kodėl jis taip sako? Tai reiškia, kad labai prastas darbas. Tai reiškia, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms jis pasakys „nafik“, sakys: „Aš geriau kalbėsiu angliškai“. Deja, tarp išsilavinusių, elito tautos žmonių tai yra dažnai jau faktas – ne tik regimybė, tikimybė. Juk išgirsti jaunuolį sakant, kad jam geriau darbą parašyti angliškai, negu lietuviškai. Tai yra rezultatas to mūsų auklėjimo: „Blogai kalbi, negerai…“ ir t.t.

Globalėjimo privalumai ir trūkumai, atkreipkite dėmesį, nepripažinimas ir nevertinimas irgi yra bėda ir tikras pavojus. Kompiuteriuose, internete lietuvių kalbos daugėja. Tai – gerai ar blogai? Labai blogai – nėra nosinių, nėra „paukščiukų“, apskritai nežinia kokia kalba – uždrauskim. Tai geriau, kad tokia kalba kalbės, ar kad jos visai nebus? „Mikrosoft“ lietuvina – vieną nesąmonę padaro, „Apple“ lietuvina – antrą nesąmonę padaro. Klausimas: ar geriau, kad jis su nesąmonėmis padaro, ar geriau, kad jis visai nieko nedarys? Čia labai rimtas klausimas. Ir tai yra labai rimtas pavojus, neteisingai žiūrint į šituos dalykus.

Smulkmenų absoliutinimas. Pasiruošę sugriauti – čia tradicija iš ponų Seime – apskritai visą Lietuvą, jeigu paaiškėja, pavyzdžiui, jei nosinės neparašys ar kokią nors pavardę užrašys vienaip ar kitaip – primenu, kad Lietuvių kalbos institutas yra pasakęs, jog pavardė yra ne kalbos sistemos dalis. Mes užsispyrę tas smulkmenas absoliutiname ir jas keliame į paviršių, taip, kad net stogai kilnojasi.

Kalbos kitimo nepripažinimas. Labai ilgai aš tvirtinau tokį teiginį: kai žmogus gyvena gyvenimą, jis kažką palieka po savęs, jis kažką pakeičia. Tačiau yra viena sritis, kaip aš manau, kurią, kaip radome, taip ir palikime. T.y. kalba. Mes gavome ją iš motinos – būkit malonūs, ką gavote, savo vaikams išaiškinkite. Deja, taip nėra. Aš gavau iš motinos, deja, mano „varžteliai“ nėra tokie identiški, kažkas pasikeitė, dar gyvenimas truputį kitoks. Kai savo vaikams aiškini – ten irgi yra kažkas pasikeitę ir t.t., ir t.t. Gal mano močiutė iš vis jokių kalbų nemokėjo, temokėjo žemaitiškai ar aukštaitiškai, gal mano motina mokėjo, tarkim, rusų kalbą, gal aš pats vaikui su angliškais priedais kažką paaiškinu, o mano vaikas išmoks dar, velniai žino, ką. Taigi kalba iš žmogaus į žmogų vis tiek kinta. To kitimo nepripažinimas irgi yra nesąmonė. „Du litu“ – aišku, kalboje buvo. Labai man patinka profesoriaus Vitkausko atradimas arba užrašytas sakinys – aš jį sutinku prieš 5–6 metus, ir jis džiaugiasi: „Buvau Dzūkijoje ir išgirdau labai gražų pasakymą: „Dvi bobi – vienas dantys“. Matyt, moteriškės apie amžių kalbasi. „Dvi bobi“ – dviskaita, lietuvių kaboj ji yra, yra tarmėse, bet „du litu“ vistiek nerašome. Krėvė rašė: „Du senu buvo Pagirių sodžiuje – Grainio liepa ir skerdžius Lapinas…“ Bet mes šiandien rašydami vargu ar parašysime „du senu“. Suvalkietis gal ir pasakys: „Mudu einava“, bet ir vėl tai bus vertinama kaip tarmybė, bet ne kaip bendrinės kalbos faktas. Per tam tikrą laikotarpį matome, kad keičiasi ta kalba, ir šiandien, pavyzdžiui, aš, kaip dėstytojas, nežinau, kaip išaiškinkit studentams, nors aš pats suvokiu, bet studentai nesupranta – kuo skiriasi veikiamoji nuo neveikiamosios rūšies? Elementariausias dalykas. „Active voice“ ir „passive voice“ jie supranta, lietuviškai – veikiamoji ir neveikiamoji rūšis – nesupranta, nors tu ką. Kuo skiriasi mobilus telefonas nuo mobiliojo telefono? Raudoni serbentai nuo raudonųjų serbentų – dar šituos ekstremalius atvejus suvokia. Ir tai yra pagrindas kažkokiam pokyčiui. Ar dabar mes čia visus išrikiuosime, sukalsime dvejetus, neprileisime prie universiteto, kol šito neiškals? Neiškals. Kas tada?

Ateitis yra dabartyje. Ateitis ir praeitis, aš labai abejoju, ar jos susisiekia. Ateitis su dabartimi yra susijusi, ir tai, ką mes darome dabar, tai atsilieps ateityje. O tai, kas kažką darė – nežinau. Drugelio efektu nelabai aš tikiu. Bet vis dėlto lemiamas kalbos išlaikymo, kalbos gyvavimo veiksnys yra žmogus, kuris kalba lietuviškai. Sąmoningai nesakau – lietuvis. Šiandien padėtis keičiasi. Ir tam žmogui mes galime iškelti tokius klausimus: ar jam patogi tokia kalba, ar svetima kalba jam bendrauti ne patogiau, ar jam graži lietuvių kalba, ar nejaučia moralinio diskomforto kalbėdamas lietuvių kalba, ar tenkina tuos poreikius, kuriuos turi tenkinti kalba – komunikacinį, estetinį ir visokį kitokį? Gal jam gražiau Shakespeare’as angliškai negu lietuviškai? Aš suprantu, kad poezijos išversti negalima – taip, kaip reikia ją išversti, tai yra perkūrimas. Bet jeigu mano gimtoji – lietuvių, aš vistiek niekada nesuvoksiu to tikrojo poezijos grožio – angliško, net jeigu ir mokėsiu kalbą. Va tai yra skirtis.

Tai ar tenkina poreikius, kuriuos turi tenkinti kalba? Ar nebijo jis kurti tos kalbos, konkrečiai – naujadarų, neatsiprašinėdamas kalbininkų? Ar kritiškai vertina inovacijas? Gink, Dieve, nenoriu pasakyti, kad viską, kas ateina iš aplinkui, turi imti ir priimti. Bet turime svarstyti. Neveltui turime „krepšinį“ ir „futbolą“. Absoliučiai tie patys reiškiniai. Du žaidimai, atėję vienu metu – vienam lietuviškas pavadinimas, kitam – angliškas. Kodėl? Tiesiog taip yra. Priėmėme kalbą, futbolininkus spirdžiais vadiname tik anekdotuose – nė vienas kalbininkas to nesiūlė, tai yra netiesa, bet iš tiesų tai yra iliustracija, kai įvairiems reiškiniams mes turime lietuviška žodį. Va čia turi kiekvienas turėti savo nuomonę, turėti savo sveiką nuovoką. Ką dabar daryti?

Prieš dešimt metų man studentas, išgirdęs, kad yra „spausdintuvas“, o ne „printeris“, sakydavo: „Nesąmonė, taip niekada nebus, „printeris“ visada buvo ir bus…“ Na, ir ką – praėjo dešimt metų, ir tik spausdintuvu jį vadina. Kompiuteris irgi buvo kompiuteris, nors aplinkinėse šalyse jis ne kompiuteriumi vadinamas. Jis įvairiai yra vadinamas, latviai jį kitaip vadina. Tai todėl mes į inovacijas irgi turime žiūrėti su protu, su kalbos nuojauta, nuovoka. Bet ar mes ją turime? Atsakymai į šituos klausimus ir lemia mūsų kalbos ateitį. Net jei viskas kalbai susiklostys geriausiai, kaip aiškinau, neišvengiami praradimai ir pokyčiai. Tačiau kai kas tai gali laikyti praradimais, kas – pokyčiais, kas – net atradimais, kaip buvo visai neseniai – prisimename, kad kai kas sakė, jog rusų kalba praturtins lietuvių kalbą – čia anekdotai, žinoma, bet realiai neišvengiamas yra gramatinės sistemos kitimas ir nesavos leksikos gausėjimas. Čia, mano galva, yra didžiulis praradimas – traukimasis iš tam tikrų gyvenimo sričių. Jeigu mokslo sritis yra tokia, kuria užsiima 14 mokslininkų visame pasaulyje, natūralu, kad jie greičiausiai kalbės anglų kalba. Netgi jeigu koks lietuvis jis bebūtų, šito mokslo tikriausiai jis lietuviškai neplėtos. Čia yra ekstremalus atvejis.

Klausimas – kiek mes galime pakęsti traukimąsi iš gyvenimo tam tikrų sričių? Manyčiau, mokyklos aukštosios, kurios baigiamuosius darbus leidžia rašyti angliškai, daro lietuvių kalbai „meškos paslaugą“.

Pasirinkti turime du kelius: atsiveriame pasauliui – čia kalbine prasme, beje, kūrybiškai ir protingai pritaikome kalbą prie pasikeitusio pasaulio, ir tada mes savo kalboje kai ką prarasime, kai ką atrasime. Visko bus. Antras kelias – užsidarome, uždraudžiame, pasmerkiame, įsikibę šventai laikomės XIX a. – garantija, viską prarasime. Kiekvienas laisvas pasirinkti.

*** Auditorijos klausimai:

– Kaip jums atrodytų, ar tas noras atgaivinti mokykloje, tarkime, žemaičių kalbą – yra tikslingas?

– Noras atgaivinti žemaičių kalbą mokyklose ir ne tik mokyklose, kaip mes žinome – savivaldybė yra priėmusi nutarimą, kad ji kalbės žemaitiškai ir pan. Į šitą klausimą reikia žiūrėti keleriopai, mano galva. Pirmiausia – patirtis pasaulyje. Pavyzdžiui, norvegai turi 6 pagrindines kalbas, iš kurių 2 – rašto kalbas. Ir jeigu nuvyksite į Norvegiją mokytis norvegų kalbos, dar gerai pamąstykite, kad nebūtų kaip tam Paganeliui iš Julio Verno romano, kuris išmoko portugalų vietoj ispanų. Tai taip gali nutikti, pasaulyje tai yra natūralu.

Buvo laikas, kai iš tikrųjų Lietuvoje buvo nežinia, kuri kalba gali tapti bendrine. Prisimenant XIX a. pirmosios pusės Žemaičių sąjūdį, kur buvo tiek nuveikta, šiandien tikrai visi galėjome kalbėti žemaitiškai, o suvalkiečiai – taip ir likti už Nemuno. Galėjo taip būti. Bet tai yra arba išorinės aplinkybės, arba istorinės, gyvenimas šiandieninis yra truputį kitoks. Pirmiausia mokykloje vaiką pratinti prie savo būvio, prie savo šaknų tiesiog yra privalus reikalas. Tai būtinai reikia daryti. Tačiau – ar su protu, ar pamišėliškai? Įsivaizduokime matematines formules – tangentai, kotangentai, diametras, skersmuo ir pan. – žemaitiškai „besirokuojant“. Čia yra problemiškas dalykas. Mes turime kurti. Antras dalykas labai svarbus, kai kalbame apie žemaičių kalbą, jos tokios nėra. Jeigu mes atsiverčiame to paties Z.Zinkevičiaus vadovėlį, mes matome – dūnininkai donininkai ir dounininkai. Tai pasakykite – kurie iš šių žemaičių yra tikri žemaičiai? Jeigu dounininkai susigalvos pasidaryti bendrinę kalbą, ką pasakys dūnininkai? Ar tie neįsižeis? Jeigu įsižeis, tai mes pasiruoškime, vėl kaip tie norvegai, turėti šešias bendrines kalbas. Iš principo galima.

Bet svarbiausias paradoksas ir didžiulė nesąmonė, kuria ir pakankamai šviesūs žmonės yra užsikrėtę, tai nesuvokimas, kas yra tarmė. Tarmė yra gyvas daiktas. Jeigu mes ją lygintume su bendrine kalba., kuri yra medinė, nukalta, kaip kareivių uniforma padaryta, surašytos gramatikos taisyklės. Tarmėje to nėra. Ji yra galvose, bet tekste surašyta nėra, nes iš karto pasidaro norma. Tarmė yra gyva ir tvarkinga, kai ji kasdien kinta. Kai tik mes ją įvelkame į norminimo rūbą, mes gauname nebe tarmę, o naują bendrinę kalbą. Va čia paradoksas – aš nežinau, gal nenori žmonės su tuo susitaikyti. Tai yra neįmanoma iš principo. Įvyksta virsmas, kai lyg išmuši vieną atomą, ir pasidaro visai kita medžiaga. Čia tas pats. Todėl mokykloje – labai blogas kitas kraštutinumas – uždraudžia kalbėti savo krašto kalba. To tikrai nereikia daryti. Ją reikia puoselėti, galbūt net ir pamokų keletą tam skirti. Pavyzdžiui, kūno kultūra gali būti ta kalba. Švietimo ministerija bando, pavyzdžiui, Alytuje jie sugalvojo būtent kūno kultūrą dėstyti prancūziškai. Man tai yra truputį keista, bet jie bandė tai daryti. Klausimas – ar mes nežalosime vaikų? Juk jis, vėliau atsidūręs konkurencinėje kovoje – tiek aukštojoje mokykloje, tiek darbo aplinkoje, turės operuoti ta terminų sistema, tam tikromis klišėmis ir pan. Visa tai, jeigu bus kita tarme – visiškai kitaip.

Čia matau, beje, ir išskirtinį svetimkalbių mokymą. Niekur kitur pasaulyje juk taip nėra. Svetimkalbės mokyklos reiškia, kad tik dalis pamokų yra ta kalba. Kai viskas ištisai ta kalba – problema integracijos į tą visuomenę, kurioje esi. Taip kad, manau, žemaičiai yra šaunuoliai, jie yra teisūs, kad puoselėja savo tarmę. Jie teisingai elgiasi, kad ją tempia į mokyklą, bet patariu nepersistengt.

– Klausimas dėl mokslinės terminijos. Dėl santykio mokslinėje terminijoje tarp tarptautiniškumo ir lietuviškumo. Ar politologams verta sukti galvą dėl to, kaip vadinti: ar„relevantinė partija“, ar „reikšminga partija“?

– Iš dalies į šitą klausimą atsakyta, kai aš paėmiau pavyzdį apie krepšinį ir futbolą. Bet dėl terminijos yra truputį kitas dalykas. Mes turime krūvą paklydimų, mąstydami, kad galime iš principo sukurti nacionalinę terminiją. „Lietuvių kalbos didžiajame žodyne“ – atkreipkite dėmesį – 20 tomų – jeigu perskaitysime visus straipsnelius, jų yra apie 330 tūkst., na, dar žada 5 tomus parašyti – pridėkime dar 200 tūkst. – iš viso 500 tūkst. Vien chemijos – atskiros srities – yra per 100 mln. terminų. Tai ar įmanoma lietuvių kalbos priemonėmis viską perteikti? Neįmanoma.

Antras dalykas, noriu pakartoti tai, ką kai aš dar pats studijavau, sakė prof. Mažiulis, kai mes kalbėdavome apie linksnius. Atsimenate linksnius: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas?.. Mažiulis iš mūsų reikalaudavo žinoti: nominatyvas, datyvas, genityvas, akuzatyvas, lokatyvas, instrumentalis ir t.t. Ir kodėl jis taip darydavo? Iš tiesų čia susikalbėjimo tarp mokslininkų klausimas. Šiaip aš jau seniai orientuojuosi į kalbos sritį, kai dar buvau studentas, dėstytoja, būdama labai plačių pažiūrų, privertė mane skaityti Lyncho „General linguistic“ – jokių problemų, skaitai be žodyno, viskas suprantama, viskas aišku, nes aparatas – terminologija – vis dėlto yra visiems suvokiamas. Jeigu chirurgas kokio nors peilio rūšį vadina lietuviškai, ir staiga seselė, išmokusi tą peilio rūšį vadinti lotyniškai ar angliškai, išgirsta komandą ir paima ne tą peilį, o jūs esate po tuo peiliu, aš manau, kad klausimų čia dėl to nekyla niekam.

Sistema turi būti viena. Todėl apskritai terminija, internacionalumas jai nėra kenksmingas. Tačiau kaip tada su gimtąja lietuvių kalba? Čia visada reikia turėti tokį įdomų kriterijų. Dalis terminų yra tik specialistų reikalas, ir ką jie ten susigalvos – velniai jų nematė. Ir yra maža dalelė terminų, kurie eina į kasdienę vartoseną, į dabartinės lietuvių kalbos žodyną patenka, va šitie būtų geriau, kad jie būtų aplietuvinti. Ir lygiai taip pat primenu, kad terminus kuria specialistai, o ne lingvistai. Lingvistai tik vertina paskui jų sukurtus terminus. Todėl, mieli specialistai, kiek jūs įsivaizduojate savo mokslą masinį ir naudingą mūsų tautai, jūs taip ir elkitės. Jeigu jūs norite, kad jus suvoktų ir močiutė iš kokio kaimo, tai geriau būtų, kad jūs kalbėtumėte lietuviškai. O jeigu jūs kalbate du profesoriai, vartokite tą terminą, kuris jums gražesnis.

– Ne, kalbų nėra sunku išmokti. Kalbos apskritai viena nuo kitos nesiskiria. Jeigu jos skirtųsi, tai mes negalėtume jų nei išmokti, nei išversti. Saussure’as mokė: „langue“ ir „parole“ – kalba ir kalbėjimas. Tai va, kalbėjimas skiriasi, kalba yra absoliučiai ta pati. Tai suvokus, labai nesunku ir lietuvių mokytis, kaip ir lotynų. Juk tie patys anglai arba prancūzai, kurie sako, kad čia labai sunku išmokti lietuvių klabą, visiškai normaliai mokosi lotynų, o juk iš tikrųjų tai yra tas pats, bent struktūros požiūriu. Tai todėl čia sunkumų nėra. O dėl pavojų, tai taip, aš manau, kad anglų kalbai pavojų yra daug daugiau, negu lietuvių. Todėl, kad tai, ką tikras anglas supras kaip tikrą anglų kalbą, arba tai, ką mes čia mes Lietuvoje kalbame – XIX a. lietuvių kalba yra tikroji, kurią mes turime saugoti ir puoselėti ir nieko neįsileisti.

Iš tikrųjų prisiminkime Mažvydą: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit…“ – niekuo nesiskiria nuo dabar, jau nekalbant apie tai, kaip buvo prieš 500 metų. Anglui ji skiriasi. Kas buvo prieš 500 metų, jis nesupras, Shakespeare’ą jis jau labai sunkiai skaito. Pasižiūrėkite internete: „british english“, „USA english“, „kanadian english“ ir t.t. Tai jau ne ta pati kalba, jeigu jie net patys pripažįsta. Ir tie skirtumai didės. Kada tarmės atsiranda? Kai yra atskirtis. Anglų kalbai saloje ir anglų kalbai anapus žemyno, aišku, yra aiški atskirtis, ir nori ar nenori, ji kis.

Šiandien mes galime konstatuoti tokį faktą – žemaitis su dzūku ne visada susišnekės, ne visada supras. Mes dar turime tarpinę kalbą, bendrinę kalbą, todėl dar susigaudome. Kažkur skaičiau, kad tos pačios anglų kalbos po 300 metų neliks. Tiksliau, gal čia irgi yra per daug verksmingai pasakyta – anglų kalba, kur buvo, liks – Anglijoje, bet Kanadoje, Amerikoje, dar kažkur – čia bus kita kalba. Tai yra faktas. Ir man atrodo, kad būtent šiuo požiūriu, lietuvių kalbai perspektyvos yra daug geresnės. Todėl, kad mes kompaktiški. Mes imperijos neturėjome.

.lrytas.lt