Baltų žinyčios vartai

0

Žardės piliakalnis archeologams – gyva mįslė

viršaitis spalio 9, 2011 Archeologija

Daiva Janauskaitė//
Ten, kur šiandien baigiasi Klaipėda, laukuose apaugęs krūmais stūkso Žardės piliakalnis.

Archeologams tai – gyva mįslė, slepianti gausybę netikėtumų. Šiemet patvirtintas spėjimas, kad čia būta didelio daugiataučio ankstyvųjų viduramžių miesto.

Romantika – tik filmuose

Pietinėje Klaipėdos pusėje paskutiniais sovietų santvarkos metais pastatytą daugiabučių blokinių namų masyvą nuo miesto nepaliestų vietovių skiria Jūrininkų prospektas.

Šį prospektą galėtume pavadinti laiko slenksčiu, nes už jos iki pat Žardės piliakalnio plytinti pieva slepia buvusio kuršių miesto palikimą.

Nuotykių filmai mistifikavo archeologų profesiją ir apgaubė ją paslapties šydu.

Šį rudenį anapus Jūrininkų prospekto vaikštinėjantys klaipėdiečiai gali pamatyti šlapiose duobėse plušančius žmones.

Guminiais batais avintys, kastuvais mojuojantys žmonės mažai primena kino industrijos romantizuotus praeities tyrinėtojus.

„Atradimo džiaugsmas atperka visus patiriamus nepatogumus“, – tikino trečią sezoną čia archeologinius kasinėjimus atliekanti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnioji mokslinė bendradarbė Ieva Masiulienė.

Buvo trys medinės pilys

Pirmasis tirti Žardės piliakalnio prieigas prieš dvi dešimtis metų ėmėsi archeologas, dabar vadovaujantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, Jonas Genys.

Šiemet prieš tūkstantį metų klestėjusio Žardės miesto paieškas tęsė archeologės Roma Songailaitė ir I. Masiulienė.

Kasinėdamas teritoriją aplink Žardės piliakalnį J. Genys atskleidė, kad čia būta didelio ankstyvųjų viduramžių miesto. Tai buvo piečiausiai nutolusi net ir narsiuosius vikingus gąsdinusių kuršių gyvenvietė.

„Čia netoli viena kitos buvo trys medinės pilys: Žardės, maždaug už kilometro – Laistų ir visai netoli – Dibišių, kurios dabar net pėdsakų sunku rasti. Galima manyti, kad tai buvo gynybinių pilių sistema, panaši į tą, kokią turime palei Nemuną, – pasakojo J. Genys. – Iki ordinui pastatant Memelio pilį Dangės žiotyse, miestas buvo prie Kretainio ir tada Žarde vadintos upės. Maždaug XVI amžiuje upė gavo kitą vardą ir iki šiol vadinasi Smiltale. Kretainis dabar „įkalintas“ kanale“.

Dabar mokslininkai nebeabejoja, kad ties Žarde žmonės gyveno jau tūkstantis metų iki Kristaus.

Didžiausio suklestėjimo laikus gyvenvietė išaugusi iki miesto dydžio išgyveno nuo IX iki XIII mūsų eros amžiaus.

Mėlyno stiklo karoliukai

Žardės gyvenvietėje galėjo gyventi ne mažiau pusės tūkstančio gyventojų. Ankstyvaisiais viduramžiais toks miestas buvo didelis.

Iki pirmojo tūkstantmečio pabaigos Žardėje gyveno vien tik kuršiai – galinga ir turtinga baltų gentis.

Iš namų statybos būdo, puodų formų bei daugybės kitų dalykų J. Genys nustatė, kad XI šimtmetyje miestas jau buvo daugiatautis.

„Iš didelių laivų kniedžių ir geologinio dirvožemio palei Smiltalę tyrimo galima spręsti, kad tai būta uosto, turėjusio pylimus. Čia virė intensyvus prekybinis gyvenimas, klestėjo amatai.

Kadangi visi gyventojai buvo pagonys, jų dievai – tie patys, konfrontacijos nebuvo. Priešprieša tarp vietos gyventojų ir atvykėlių matoma Memelyje, kai čia atsiranda krikščionys“, – pasakojo J. Genys.

Čia gyveno puodžiai, kalviai, audėjai, gintaro apdirbėjai ir net juvelyrai.

Esama prielaidos, kad mieste gyveno meistras, mokėjęs gaminti mėlyno stiklo karolius, kurie pasklido po visą vakarinę dabartinės Lietuvos dalį.

J. Genys vienoje vietoje aptiko išsprogusių tokių stiklo karoliukų ir spėja, kad tai galėjo būti gamybos brokas.

Rado pramoninę zoną

Šių metų archeologinių ekspedicijų medžiaga rodo, kad miestas, panašiai, kaip dabar, buvo suskirstytas į gyvenamąją ir gamybinę zonas.

I. Masiulienė šį rudenį aptiko kaip tik tokią geležies gavybos ir lydymo vietą.

Archeologai rado nemenkus klodus rūdingo sluoksnio, akmeninius grūstuvus rūdai trinti, atkasė kelis šulinius geležies rūdai plauti, geležies lydymo rudnelės – metalo lydymo krosnelės, nupjauto kūgio formos statiniai iš akmenų ir molio su šachta.

Čia būta nedidelių pašiūrių, tikriausiai amatininkams pasislėpti nuo darganos.

Kitoje vietoje pasisekė atkasti radinių, kurie liudija apie miestiečių maitinimosi ypatumus. Ūkinėse duobėse rasta maistui suvartotų gyvulių kaulų, iš kurių aiškėja, kad kuršiai gaminosi maistą iš galvijų, arklių, ožkų, avių ir kiaulių mėsos.

Prieš keletą metų Žardės miesto ribose aptiktas baltiško pinigo, vadinto sidabriniu ilguoju, fragmentas, kuris priskiriamas XIV amžiaus viduriui ar antrajai pusei. Jis byloja apie čia vykusią prekybą.

Ir su atvykėliais susikalbėjo

Bandydamas apibendrinti savo paties ir jaunesniųjų kolegių tyrimus J. Genys mano, kad prieš ordinui įsikuriant prie Kuršių marių ir Dangės didžiausio klestėjimo laikais, Žardėje greta kuršių gyveno vikingai bei pietų slavai.

Kokia kalba susikalbėjo vienoje gyvenvietėje gyvenę žmonės, mokslininkai gali tik spėlioti.

„Juk ir kuršininkai, gyvenę Kuršių nerijoje buvo nei lietuviai, nei vokiečiai. Jie puikiai suprato ir galėjo bendrauti abiem kalbomis. Galima daryti prielaidas, kad atvykėliai išmokdavo vietos gyventojų kalbą, o šie savąją praturtindavo svetimšalių žodžiais.

Labai panašiame kuršių mieste Grobinėje (dabartinėje Latvijoje) aptikta kapų, kurie byloja, kad vikingai imdavo į žmonas kuršes. Greta randami vikingų vyrų, laidotų laivuose ir pagal kuršių tradicijas palaidotų kuršių moterų kapai su būdingomis įkapėmis. Jei jie kartu gyveno, vadinasi, susikalbėjo“, – svarstė J. Genys.

Ar Žardės gyventojai turėjo savo kapines, kategoriškai neatsakyta.

Kol kas laikomasi nuomonės, kad šio miesto žmonės laidojo mirusius Bandužių kapinyne, kuris nuo miesto buvo nutolęs apie pusantro kilometro.

Dabar likusi tik maža dalis blokiniais daugiaaukščiais neužstatytos, šimtmečiais laidojimo vietos buvusios kalvos.

Nemaža dalis vertingos informacijos dingo čia darbuojantis statybininkų buldozeriams.

Kalendorius – iš stulpų

„Apie dvasinę žmonių kultūrą daugiausiai informacijos gaunama būtent iš palaidojimų. Čia pavyko aptikti tik 92 kapus, juose rasta 800 radinių. Vis dar nežinoma, kur buvo Kuncų kapinynas.

Galbūt Žardės gyventojai skirtingais amžiais taip pat turėjo kitas kapines, kurių būtų galima ieškoti arčiau dabartinės Rimkų gyvenvietės“, – pasakojo archeologė R. Songailaitė.

Pelkėta pieva už Jūrininkų prospekto dar slepia daugybę paslapčių. Čia užteks darbo ne vienai archeologų kartai.

Ištirta tik nedidelė dalis buvusio Žardės miesto teritorijos.

Vis dar nepavyko aptikti religinio senosios gyvenvietės centro, kuriame neabejotinai turėtų būti aukuras, o galbūt, kaip Palangoje, archainis saulės ir mėnulio kalendorius, kurį turėtų sudaryti stulpų sistema.

Dar netyrinėta ir Žardės piliakalnio aikštelė.

„Tokius darbus stabdė neseni kapai. Tikiu, kad ateities archeologams pavyks čia aptikti buvusios medinės pilies liekanas“, – vylėsi J. Genys.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.