0

Joniškėlio parke blaškosi įnoringo dvarininko šmėkla

spalio 20, 2011 Miestai, Paminklai, Paveldas

Vaida REPOVIENĖ//

Joniškėlis, esantis Pasvalio rajone, ir jo dvaras su parku legendomis apipintas labiau nei bet kuri kita Lietuvos vietovė. Žmonės kalba, esą per audrą tarp medžių blaškosi grafo Karpio vaiduoklis, girdėti prieš du šimtus metų ten nukankintų vaikų aimanos. Tačiau be baimės vaikštant Joniškėlio dvaro parku galima pajusti sielos ramybę, pasisemti energijos. Ji užplūsta pamačius naktį šokančias dvi gelsvai rausvas liepsneles.

Joniškėlio-dvare-iki-šiol-girdėti-nužudytos-skalbėjos-žingsniai.-A.RepšioFoto.jpg

Traukia legendomis

Turistai paprastai mėgsta lankyti įvairias paslaptingas vietas, apie kurias pasakojama daugybė legendų ir padavimų. Ne vieną jų galima išgirsti keliaujant po Aukštaitiją.

Net ir didžiausi skeptikai suklūsta, išgirdę neįtikimų legendų apie Joniškėlio dvarą ir parką. Vienas  didžiausių Lietuvos dvarų parkų (iš 300 pagal dydį jis yra maždaug vienuoliktas) liudija jame vykus siaubingus dalykus, kruvinas žudynes, o naudos sau siekę dvarininkai esą buvę prakeikti ir pasmerkti be sielos ramybės blaškytis šimtmečiais.

Tačiau istorija mena ir ne tik šiurpius dalykus. Vaikščiodamas po parką, kuriame auga šimtametės liepos ir ąžuolai, žvelgdamas į didžiulį dvarą, jautiesi pakylėtas jų didybės ir grožio, o pasitelkęs vaizduotę gali pajusti to laiko, kai gyveno dvarininkai, dvasią.

Įpareigojo vadinti žmonos vardu

Johaniškėlis – taip pagal dvarininko Ignaco Karpio užgaidą buvo vadinamas Joniškėlis. Pavadinimas kilęs nuo jo pirmosios žmonos Johanos vardo.

Sakoma, kad dvarininkas buvęs sužavėtas žmonos grožio, tad įsakė visiems miestelėnams miestą vadinti jo mylimosios vardu.
O prieš keturis šimtus metų tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią. Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, katalikų šventovė buvo paversta reformatų bažnyčia. Netrukus už keturių kilometrų nuo Švobiškio buvo pastatyta katalikų bažnyčia.

Sudegus senajai bažnyčiai, tuometis Karpių šeimos atstovas 1792-aisiais pastatė mūrinę Švč. Trejybės parapijos bažnyčią.
Bažnyčia, anot pasakojimų, iškilo po labai lietingų metų, kai paskendo visas derlius. Karpis įdarbino visus Joniškėlio vyrus – jie buvo sustatyti į tris gyvas, beveik keturių kilometrų eiles ir per rankas padavinėjo akmenis, smėlį, žvyrą: statė vienuolyną.
Karpis už gryną auksą pirko grūdų ir mokėjo žmonėms už darbą. Kai kiti tuo metu mirė iš alkio, Joniškėlio gyventojai turėjo darbą ir išgyveno. Kažkur Italijoje, iš kur save kildina Karpiai, stovi tokia pat bažnyčia.

Sakoma, kad bažnyčios pastatas yra karsto formos, nes Karpis nužudė savo brolį. Nelaimėlis visą laiką kankino savo žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią. Svarbiausia, kad ji matytųsi pro miegamojo langą.

Kai kurie seni žmonės prisimena, kad netoli altoriaus aukštai kabojo karstas. Jie kalbėjo, kad ten buvo laikomi nužudytojo brolio palaikai.

Dėl įnorio žudė kūdikius

Istorikas Viktoras Stanislovaitis, dirbantis Joniškėlio istorijos muziejuje, pirmiausia parodo dvarą ir netoliese jo esančius pastatus, karvides, kuriose kadaise buvo laikomos tuomet vadinamos auksinės karvės.

Sakoma, kad paskutinis dvaro valdytojas Benediktas Karpis užsiėmė selekcija, turėjo olandiškų galvijų bandą ir ja labai didžiavosi. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, jis sumokėjo vieną milijoną aukso rublių, kad jo banda iš Joniškėlio būtų nuvaryta į Pietų Ukrainą. Paskui tos karvės parėjo, ir žmonės kalbėjo, kad jos yra auksinės, o ne šiaip gyvuliai.

Muziejuje gausu senovinių prietaisų ir rakandų, o jo sienos nukabinėtos šimtametėmis nuotraukomis. Yra net spaudos draudimo metus menančių knygų.

Joniškėlio parkas – unikalus kraštovaizdžio kūrinys, jame kadaise buvo daugiau nei 120 įvairiausių rūšių augalų. Dabar yra apie 5 tūkstančius augalų.

Parkas vienur angliškai tvarkingas, kitur – prancūziškos simetrijos. Tačiau išgirdus jo atsiradimo istoriją darosi kraupu jame vaikščioti.
Istorikas V.Stanislovaitis pasakoja legendą, kad čia niekaip nenorėjo augti medžiai: kiek dvarininkas sodino įvairiausių atsivežtų sodinukų, jie neprigydavo arba būdavo kreivi ir po kelerių metų vis tiek žūdavo.

„Karpis jau ketino atsisakyti minties įkurti parką, kai tuo metu pas jį atėjo dvaro ūkvedys Pšibilskis. Jis pasakė, kad reikia nužudyti septynis naujagimius berniukus bei septynias nekaltas mergaites ir jas nuplakti, jų krauju palaistyti būsimo parko žemę“, – „Sekundei“ pasakojo istorikas.

Ilgai dvejojęs, tačiau praradęs viltį, kad kitaip jo svajonė turėti parką neišsipildys, Karpis ryžosi kraupioms žudynėms – vaikų kraujas buvo išlietas keturių hektarų teritorijoje, ir čia medžiai greitai prigijo, suvešėjo.

„Ten, kur liejosi berniukų kraujas, – stojo ąžuolai, kur mergaičių – sužaliavo liepos“, – pasakoja V.Stanislovaitis.

Tačiau Karpiui neatleido nužudytųjų vaikų tėvai: jie prakeikė dvarininką ir pasmerkė jo sielą blaškytis po parką tol, kol jame žaliuos medžiai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų ir sudegintų parke esančius medžius. Tik tuomet jis gaus ramybę.

„Aš pats du kartus mačiau. Trečiąkart nenorėčiau. Tarp medžių galima pamatyti seną, nedidelį vyrą, baltais išsitaršiusiais plaukais, juodomis, ryškiomis akimis, dėvintį apsiaustą. Žvilgsnį prikausto ilgi, kaulėti pirštai, aptraukti oda. Perkūnijos metu jis išlenda iš pragaro ir blaškydamasis parke maldauja trenkti į medžius, kad baigtųsi du šimtus metų trunkantis košmaras“, – tikina V.Stanislovaitis.
Pasak jo, tas potyris gana nemalonus. Matyta materija, jo teigimu, turi negerą energetiką ir visą savaitę jautiesi prastai.

Istorikas perspėja: jei kada nors teks sutikti Karpio vaiduoklį, nieku gyvu negalima žiūrėti jam į dideles rudas akis. Sakoma, kad tuomet ateinančios trys palikuonių kartos mirs nesulaukusios trisdešimties metų.

Šoka meilės šokį

Dar viena istorija, nutikusi Karpiams, pasakoja apie nelaimingą meilę. Aštuoniolikmetis Benediktas Karpis įsimylėjo jauną skalbėją ir pamiršo, kad yra žemių paveldėtojas, bajoras ir kad jų santykiai į niekur neveda. Jis ketino su mylimąja pabėgti į užsienį, kur niekas jų nepasmerktų. Tačiau po kurio laiko jame nubudo bajoras.

„Per patį puotos įkarštį Benediktas atsiveda už parankės savo išrinktąją. Nors jai iš Paryžiaus parvežta prabangi suknia, o kaklą puošia įspūdingas perlų vėrinys, rankos padabintos keliais žiedais, ji jaučiasi be galo blogai. Ji stovi prieš tuos žmones, o jaunasis Benediktas pareiškia, kad tai – jo būsimoji žmona. Sako, kad jų širdys plaka kaip viena. Susirinkusieji aiktelėja, tėvas pajuoduoja iš pykčio“, – pasakoja istorikas.

Kad būtų išvengta gėdos ir nebūtų suterštas kraujas, spėjama, kad tą naktį skalbėja nužudoma, o kad būtų patenkintas jaunikaičio noras, merginos širdis išplėšiama ir įmūrijama į Benedikto kambario sieną.

Iki šiol dvare naktį girdimi bėgančios moters žingsniai. Atidarius duris, nieko nebegirdėti, vos jos uždaromos, žingsniai vėl nuaidi. Ir dabar miške vasarą, liepos 23-iosios naktį, parke galima pamatyti dvi gelsvai rausvas liepsneles. Sakoma, kad jos šoka taip, kaip kadaise per pokylį Benediktas ir skalbėja.

„Kartais tai trunka kelias minutes, kartais – pusvalandį, kelias valandas. Vieną kartą per metus galima pamatyti tų jaunų žmonių meilės šokį“, – sako V.Stanislovaitis.

Žiemą – raudonos dėmės

Savo istoriją turi ir sodininko namelis, prieš kurį kažkada stovėjo oranžerija, žiemos sodas. Ten žydėjo rečiausi augalai. Pievoje prieš dvarą kadaise buvo didelis rožynas, o jo centre augo imperatoriškoji juoda rožė. Karpis ją labai brangino. Sodininkui buvo prisakyta ją prižiūrėti. Kiekvieną rudenį ji buvo iškasama ir atnešama į oranžeriją, kur ji žiemodavo.

„Vieną žiemą buvo labai didelė pūga. Atsikėlęs pakurti krosnių sodininkas pastebėjo, kad pro įskilusį oranžerijos kupolą veržiasi sniegas ir krenta ant imperatoriškosios rožės. Sodininkas, užuot bėgęs ieškoti pagalbos, atsigulė ant rožės ir savo kūno šiluma šildė gėlę. Ryte atėję tarnai rado oranžeriją suniokotą, o jos centre pamatė rausvą dėmę. Atkasę pusnį, pamatė, kad guli stiklų suvarpytas sodininkas, o po juo žydi rožė. Ji dar daug metų žydėjo“, – dar vieną istoriją prisiminė V.Stanislovaitis.

Sakoma, kad po to kiekvieną žiemą prieš sodininko namelį, oranžerijos vietoje, sniegas sumirga raudonomis dėmėmis. Vieni tikina, kad tai – rožė pražysta, kiti mano, kad sodininkas primena apie save.

V.Stanislovaitis prisiminė ir dar vieną istoriją. Vienas iš Karpių gyveno Šiluose prie Kyvos ežero, turėjo dvarą ir užsitarnavo Rusijos generolo titulą. Savo paaukštinimą jis šventė savotiškai. Visą savaitę važinėjo po Šilus ir mėtė pinigus į visas puses.

„Žmonės mušėsi dėl tų pinigų, o jis čaižė juos botagu ir tyčiojosi. Negana to, kiekvienas sutiktas pilietis gavo po krištolinę taurę, sklidiną degtinės, ir privalėjo ją iškelti virš galvos, sušukti „tegyvuoja karalius“, išgerti iki dugno ir mesti ją į žemę, kad šukės neštų laimę generolui. Per savaitę Šilų gyventojai sudaužė vienuolika tūkstančių krištolinių taurių“, – apie Karpio garbės troškimą pasakojo istorikas.

Įsteigė mokyklą ir ligoninę

Karpių giminė, pasak istoriko, savotiška:  balansuoja tarp didelio blogio ir gėrio. Paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas Ignacas Karpis Joniškėliui nusipelnė daugiausia.

Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs žmogus. Paveldėjo visą tėvų turtą, tačiau likimas nebuvo dosnus – Ignacas, būdamas vos 25-erių, susirgo nežinoma liga. Gydėsi pas geriausius gydytojus, tačiau niekas negalėjo padėti.

Mirė būdamas vos 28-erių, tačiau prieš tai spėjo parašyti į reikšmingiausių Europos testamentų dešimtuką patenkantį testamentą.
Juo jis pirmas Rusijos imperijoje ir antras Pietų Europoje panaikino baudžiavą 16 tūkstančių jam priklausiusių žmonių: jiems nurašomos visos skolos ir kiekvienas gauna po penkis olandinius auksinius.

Karpiai – viena iš turtingiausių lietuviškų giminų, kurie ne tik turėjo pinigų, bet ir jais dalijosi. Jie suprato, kad varu verčiamas žmogus dirba gerokai prasčiau, o išsilavinęs ir laisvas – našiau.

I.Karpis testamentu paliko 400 tūkstančių auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla. Pastarojoje buvo mokoma žemės ūkio gudrybių. Vietos varguolių vaikams gydymas ir mokslas buvo nemokamas.

1858 m. dvarą valdė Felicijonas Karpis. Jis įsteigė žemės ūkio mokyklą-mokomąją fermą. Mokykla veikė iki 1915 m. 1924 m. dvaras atiteko Marijai Joanai Karpienei.

Vykdant žemės reformą, jai liko tik 80 ha žemės. Valstybės nusavinta žemė buvo atiduota žemesniajai žemės ūkio mokyklai. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, 1967 m. įkurtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio bandymų stoties eksperimentinis ūkis.

Joniškėlio dvaras šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo svarbus įvairiais laikotarpiais. Sparčiai kylančio miesto ambicijos prilygo Niujorkui.
Čia įkurtas geležinkelis. Darbams vadovavo žmogus, kuris geriausiai iš visų joniškėliečių išmanė apie traukinius, nes buvo dirbęs stotyje lagaminų nešiotoju.  Joniškėlyje buvo didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje.

FAKTAI

  • Šiaurės Lietuvos lygumose, Mažupės upokšnio krante, stovi Joniškėlio dvaras, o šalia jo įkurtas Joniškėlio miestelis. Abu nuo XVIII a. vidurio priklausė atvykėlių iš Italijos Karpių giminei. Karpiai Joniškėlyje įsikūrė 1723 m., kai Povilas Karpis nusipirko dvarą iš Aleksandro Puzino. 1736 m. birželio 30 d. karalius Augustas III privilegija suteikė Karpiams teisę įkurti savo dvaro žemėje miestelį su turgumi ir trimis metinėmis mugėmis.
  • Iki XVIII a. vidurio dvaro pastatai buvo mediniai, tačiau juos sunaikino 1763 m. gaisras. Netrukus jų vietoje buvo pastatyti mūriniai rūmai, rytinė oficina bei svirnas.
  • Didžiausios statybos vyko XIX a., kai buvo pastatyti centrinių rūmų priestatas, svečių namas, arba vakarinė oficina, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė ir kai kurie kiti ūkio pastatai. 1871 m. pastatyta karvidė, jos statybos metai iškalti vėjarodėje.
  • Dvaro sodyba užima 26 ha plotą. Visi pastatai išdėstyti pietinėje dalyje. Šalia tekanti Mažupė sudaro palankias natūralias sąlygas landšaftinio tipo parkui, kurio žalumos fone ryškėja dvaro mūriniai pastatai.
  • Tarp dvaro ir miestelio ėjo liepų alėja, jos likučių yra iki šių dienų.
  • Svarbiausias pastatas, centriniai rūmai, yra XVIII a. sodybinės mūro architektūros pavyzdys. Čia ryškūs klasicizmo ir liaudiškos architektūros bruožai yra perimti iš medinės dvarų architektūros. Dvaro rūmai – tai du ne vienu metu statyti korpusai. Pagrindinis simetriškas klasicizmo stiliaus pastatas statytas XVIII a. pabaigoje, o dviejų aukštų priestatas prie rūmų rytinio galo – XIX a. antrojoje pusėje. Tada pristatyta atvira veranda, perstatytas šešių kolonų portikas, remiantis medinį balkoną.
  • Į vakarus nuo rūmų yra vienaaukštis gyvenamasis namas, buvęs kumetynas, stalių dirbtuvė, skalbykla, dviejų aukštų svirnas, rūkykla, kalvė ir kiti pastatai.
  • Naujieji rūmai stovi į pietvakarius nuo pagrindinių rūmų. Jie labai panašūs į miesto daugiabučius namus.
  • Su naujaisiais rūmais uždarą kiemą sudaro dviejų korpusų arklidės. Dvare dar yra arklininko namas, ratinė, senoji oficina, oranžerijos liekanos, sodininko namas, kluonas.
  • Joniškėlis visą laiką priklausė Karpių giminei, niekada nebuvo įkeistas ar parduotas kitiems.
  • , Sekunde.lt

    © 2011, viršaitis. All rights reserved.

    Palikite atsiliepimą

    Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.