0

Jūra – gamtos dvasinė esybė

lapkričio 21, 2010 PASAULĖŽIŪRA

Mindaugas Lučka.

Kiekvienas iš mūsų Jūrą suvokiame asmeniškai. Kiekvienas į ją žvelgiame savitai. Netgi atskiro žmogaus suvokimas keičiasi tam žmogui bręstant, pereinant iš vienos amžiaus kartos į kitą.

Fotomanipuliacija Liutauro Balsio

Kai buvau vaikas mano šeima gyveno suvalkijos krašte ir mes kiekvienais metais važiuodavom prie Jūros. Prisimenu tas jaudinančias akimirkas, kai po ilgos žiemos ir pavasario atvykus į Palangą ar Neringą mus pasitikdavo bangų ošimas. Kai pirmą kartą metuose einant pro kopas trokšdavau išvysti tas bangas ir pačią Jūrą, besitęsiančią kažkur už horizonto…

Panašūs jausmai Lietuvoje aplanko šimtus tūkstančių žmonių. Šie jausmai labiausiai susiję su jusliniais malonumais, – Saulės teikiama šiluma, gražiomis ir raminančiomis Jūros bangomis, kopų minkštumu ir švelnumu. Tačiau labai svarbu suvokti, kad šiuos juslinius malonumus kažkas kuria ir telkia.

Bręstant, pereidamas į paauglystės tarpsnį, gamtą pradėjau įsisavinti kaip dvasinių esybių valdomą kūriniją. Tada pradėjau jausti, kad giria nėra vien tik fizinė, sudaryta iš augalų, vabzdžių, roplių ir žvėrelių. Jūra nėra vien tik vandens telkinys su joje esančia medžiaginės prigimties gyvybe. Kaip Žemė nėra vie tik fizinė planeta o Visata nėra vien tik žvaigždės.

Ateina laikas

Pažvelgti į žvaigždes

Ir perkelti jų spindesį

Į pasąmonės gelmes.

Smaragdinės Neptūno valdos. Nuotr. Liutauro Balsio

Paauglystės laikotarpiu pradėjau pastebėti, kad žmogus tiek girioje, tiek jūroje negali be pertraukų labai ilgai išbūti. Žmonėms gera jose lankytis, tačiau po kurio laiko norisi tarsi atsitraukti ir pailsėti nuo esybės. Keliaujant girioje jau po pirmos paros trokštama bent neilgam apsistoti kur nors troboje, kaip plaukiant jūra po kiek laiko siekiama prisišvartuoti uoste. O pabuvus paplūdimį ateina laikas kai norisi išeiti toliau nuo Jūros už kopų. Panašiai kaip atsitraukus nuo mylimo žmogus aplanko stipresnis jausmų jam suvokimas. Reikia tarpsniais nesijausti sočiam, kad suprastum svarbą to, kas prisotina.

Jūreiviai, po ilgesnio laiko grįžę į krantą, dažnai net nenori pažiūrėti į Jūros pusę. Tačiau jau po paros ar kelių parų jiems palaipsniui sugrįžta meilė Jūrai.

***

Jūros šauksmas

O! Kas tave

Į melsvus tolius traukia,

Ko jūroj tu pasigedai?

Juk niekas, niekas

Ten tavęs nelaukia,

Ar tu ant kranto laimės neradai?

***

Ten blaško laivą

Žiaurios jūros bangos

Ir dienos slenka ten lėtai, –

Jaunystės dienos

Gaivalingai brangios

Juk tu jaunystę jūroj palikai.

***

Tai pasakyk, jūreivi,

Kas taip traukia

Tave į jūros tolius, į bangas?

O gal tave Jūratė jūron šaukia

Ištiesus dieviškas rankas?

Nidos saulėlydžiai. Nuotr. Liutauro Balsio

Dabar, kai jau ne esu tik kranto žmogus, nes turiu plaukiojimo burlaiviu patyrimo, tai dar labiau pajaučiau ir įsisavinau Jūrą kaip esybę. Pavyzdžiui patekus į anticiklono vidurį nelieka vėjo ir bangų o dieną aplinkui tik mėlyna ir balta. Burlaiviui be mechaninio variklio nėra kaip plaukti, – belieka laukti bent menko vėjelio… Arba kai patekus į cikloną bangos palaipsniui didėja, susidaro vandens kalnai, kurių aukštis pradeda viršyti denio aukštį. Tokiu atveju pasukus burlaivį netinkamu kampu visas denis palenda po trijų ar daugiau metrų aukščio banga… Tokiomis aplinkybėmis pasąmoningai ar sąmoningai pradedama bendrauti su Jūra, prašyti kad Bangapūtis sustiprintų ar susilpnintų vėją…

***

Gintariniai namai

Plaukiu per jūrą, –

Audeklą gintarais papuoštą.

Laikau bures pakėlęs link dangaus,

Kad net sidabriniai debesys

Skalauja jų viršūnę.

***

Palietęs gintarinį audeklą

Pajutau aš Neptūno galią,

Kuris išdidžiai aukšta

Lūžtančia banga

Pakelia mane link debesų.

***

Ir taip atitekęs man sidabro lašelis

Persmelkia mane kiaurai.

Ant Parnidžio kopos

Pakiliai sugrįžęs supratau,

Kur yra mano gintariniai namai.

***

Nors visose ciklono ir anticiklono vietose vėjo kryptis ir stiprumas daugmaž jau apspręsti, tačiau palaikant tiesioginį ryšį su Jūra, galima saugiai plaukti bet kuriomis aplinkybėmis. Nes Jūra kvėpuoja. Belieka išgirsti šį kvėpavimą susilieti su juo ir būti teisingam santykyje su šia gamtos dvasine esybe. Kaip to pavyzdys lietuvių pasaulėžiūroje yra pasakojimas apie Kastyčio susižavėjimą dieviškąją Jūrate. Nors Jūratė siuntė Kastyčiui ženklus atsitraukti, tačiau Kastytis jų nepaisė. O Jūroje būtina kreipti dėmesį į ženklus ir mokėti juos suprasti.

Mindaugas Lučka

sarmatas.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.