2

Su dūmais – į dausas(1)

spalio 30, 2011 PASAULĖŽIŪRA

DAINIUS RAZAUSKAS

Pasak A. Vyšniauskaitės, velionį „išlydint į kapines, v ė l ė išeinanti pirmoji, atsisėdanti a n t pirkios k a m i n o ir sėdinti tol, kol velionį užkasa. Užtat Viduklės apylinkių žmonės sakydavo, jog mirusįjį išlydėjus reikia tuojau užkurti krosnį, kad visa negeroji dvasia iš namų išeitų. Pasak senųjų kupiškėnų, krosnį pakūrus, v ė l ė s u d ū m a i s pakylanti į Dievo teismą.“ Panašiai, beje, Baltarusijoje grįžę iš kapinių žmonės pirmiausia sėsdavo prie krosnies ir, ją liesdami, šildydavosi rankas, „kad mirtis išeitų pro kaminą ir daugiau troboje nebeužsiliktų“.

O pasakodama apie sėdinčią ant kamino ir su dūmais iškeliaujančią vėlę A. Vyšniauskaitė, matyt, rėmėsi šiuo tautosakos užrašymu Kupiškyje:

Mirusio žmogaus siela, kol dar nepagiedota „Aniolas Dievo“, vaikšto po gryčią ir žiūri, kuris kaip numirusio rauda. Kaip tik prieš lydėjimą pradeda giedoti „Aniolas Dievo“, s i e l a raudodama pirmutinė išeina iš gryčios ir atsisėda a n t k a m i n o. Ant kamino sėdi tol, kol tik nulydi į kapus ir užkasa. Kai [iš] ryto pakuria pečių, tada s u d ū m a i s keliasi į d a n- g ų ant teismo.

Nors tai bene vienintelė tokio pobūdžio tautosakos žinia, ji turi platų ir patikimą kontekstą, kurį šiuo atveju verta aptarti, – būtent sielos, vėlės ryšį su dūmais, anksčiau su laidotuvių laužo dūmais, vėliau ir ligi pat pastarųjų laikų – su žvakės dūmu.

Alkas, Šventvietėje kylantys aukuro dūmai. Foto Š. Kriščiukaitis

G. Beresnevičiaus žodžiais, „nuo laidotuvių kylantys dūmai nesyk aiškinami kaip tam tikras mirusiojo vėlės pėdsakas, netapatintinas su pačia vėle, tačiau su kažkuria jos dalimi susijęs. Prancūzas Žiliberas de Lanua mini panašius spėjimus kuršiuose 1413–1414 m. Kuršiai, degindami mirusįjį, stebėjo dūmų kryptį, tikėdami, kad dūmai, kylantys į viršų, reikš, jog siela išgelbėta. Dūmai, krypstantys į šoną, parodys, jog siela pražuvusi. Tokie lietuvių būrimai minimi XVIII a. – specialūs žyniai Žvakonys ar Dūmonys (Szwakones… Dumones) iš žvakės skleidžiamų dūmų sprendė, ar ligonis mirs, ar pasveiks.“
G. Beresnevičius užsiminė apie du istorinius šaltinius. Pirmasis – G. de Lannoy 1413–1414 m. pranešimas, pasakojantis, kad tarp kuršių esanti „sekta“ (N. Vėliaus spėjimu, gal kokia karių giminė), kurios mirusieji nariai sudeginami, o laidotuvių laužo dūmus aplinkiniai stebi „ir tiki, kad jeigu d ū m a i kyla tiesiai į dangų, tai s i e l a yra išgelbėta, o jeigu rūksta į šalį, tai siela pražuvusi“. Antrasis šaltinis – tai XVII a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje kunigavusio M. Pretorijaus veikalas „Prūsijos įdomybės“, kuriame sakoma: „Szwakones yra ženklų aiškintojai, kurie stebėjo degančios žvakės ir jos dūmų ženklus; pavadinimas kilęs iš szwake, ‘deganti žvakė’, jie dar vadinami ir dumones, iš dumai, tai yra ‘dūmai’, nes jie stebėjo žvakės dūmus; ir kartą mano kunigavimo pradžioje man pačiam atsitiko štai kas: Aukstynlaukių kaime teikiau komuniją senai moteriai, kuri labai silpna gulėjo lovoje, ir ten buvo uždegtos visos žvakės; suteikus komuniją, viena moteris iš karto žvakes užgesino, o vienas mano potabelis norėjo prieiti išsklaidyti dūmų, kad jie manęs neerzintų. Jinai potabelį sulaikė, bet stebėjo d ū m ų ž e n k l u s ir iš jų sprendė, a r a t s i g a u s, a r m i r s, – viso to aš negalėjau matyti, nes buvau pasisukęs į kenčiantį žmogų ir guodžiau jį žodžiais ir maldomis. Bet aiškiai girdėjau tą moterį sakant, kad šitas asmuo nuo ligos nemirs, bet atsigaus, – taip ir įvyko.“

Pasak G. Ostermejerio, beje, „tokie bandymai ir dabar daromi“, t. y. XVIII a. pabaigoje. Negana to, tokie tikėjimai bei papročiai paliudyti ir kone per visą XX a. Štai J. Elisono Panevėžio apylinkėse užrašytas tikėjimas: Jei, kunigui lankant ligonį, užpūtus žvakę dūmai eina aukštyn – ligonis pasveiks, jei žemyn – mirs. J. Balio duomenimis, toks tikėjimas žinomas visoje Lietuvoje: „Kai kunigas, išklausęs ligonį, eina iš kambario laukan ir yra gesinamos žvakės, reikia stebėti, kaip sklaidysis užgesytų žvakių dūmai: jei eis į duris (paskui kunigą) – tai ligonis mirs, jei į viršų (kerčią, sklaidysis prie stalo) – tai pasveiks.“ Keletas J. Balio surinktų konkrečių tokio pobūdžio užrašymų: Ligoniui laukiant kunigo, jeigu, žvakes užpūtus, dūmai eina ant ligonio – ženklina mirtį, jei tolyn – išgis (Klovainiai); Kada ligoniui parveža kunigą, reikia, užpūtus žvakes, žiūrėti: jeigu dūmai į aukštą kyla – pagis, jei ant žemės sukas – mirs (Kražiai); Kuomet atveža kunigą pas ligonį, atlikus išpažintį šeimininkė užpučia žvakę: jei dūmai eina aukštyn, tai ligonis pagis, jei draikos palei žemę – mirs (Naujamiestis); arba atvirkščiai: Jei prie ligonio degančią žvakę užpūsi ir dūmai eis į viršų, tai ligonis veikiai mirs, o jei pažemiais, tai pagis (Švėkšna); pagaliau: Jei kunigą išvežus ir užgesinus žvakes dūmai eina tiesiai į viršų, tai ligonis eis tiesiai į dangų (Seirijai), o tai juolab primena minėtą XV a. kuršių tikėjimą. Ir istorinėje Lietuvoje – šiuolaikinėje Baltarusijoje visai taip pat užpūsdavo žvakę prie velionio ir žiūrėdavo: „Jeigu dūmas kildavo aukštyn – tai reiškė, kad siela paliko kūną ir keliauja pas teisuolius, o jeigu dūmas draikėsi po trobą, tai siela tebėra prie kūno ir turės pereiti skaistyklą.“ Vitebsko srityje: jei dūmas kyla tiesiai aukštyn, tai siela jau išėjo iš kūno, o jei draikosi, tai dar ne. Ligonio likimą iš žvakės dūmų panašiai būrė ir bene visi slavai. G. Beresnevičius pažymėjo, jog „šis motyvas visiškai atspindi kuršių įsitikinimą, tik tarsi miniatiūrizuotai, vietoj laužo – žvakė“.

Dar pora užrašymų iš XX a. antrosios pusės: Baigus kunigui apeigas, gesina žvakes, ir moterėlės stebi, kur žvakių dūmai trauks: jei į langus, tai ligonis pasveiks, o jei į duris, tai mirs; Kada kunigas išklauso ligonio išpažinties, jei, žvakes užgesinus, dūmai pakrinka po visą pirkią – ligonis pasveiks, jei dūmai žieduku išeina pro duris – ligonis mirs, taigi jo siela arba liks pirkioje, savame gyvenime, arba „išeis“, vadinasi, žmogus mirs. Ir J. Balys šį paprotį kitoje vietoje perpasakoja su atitinkamu paaiškinimu: „Atvežus kunigą prie ligonio ir jam atlikus religinius patarnavimus, užpučiamos žvakės ir žiūrima, į kur eina dūmai: jei kyla į viršų – ligonis pasveiks, jei driekiasi durų link – ligonis mirs (t. y. i š- e i s).“ Kadangi mirtis būdingai suprantama kaip sielos išėjimas, iškeliavimas, kelionė, tai panašus spėjimas apibendrinamas kelionei apskritai, ir štai dar pastaraisiais laikais per mirusiųjų atminų vakarienę Vėlinių metu ant stalo uždegama žvakė, o pavalgius žvakę užpučia ir žiūri, į katrą pusę eina dūmai – į katrą pusę dūmai eina, tai į tą pusę reiks tam, kas pūtė, išvažiuoti, o jei į viršų – tai auga ir namie pasilieka.

Taigi, pasak G. Beresnevičiaus, „tam pačiam kontekstui priklausytų ir tikėjimas, kad mirusio žmogaus vėlė sėdi ant kamino, o rytojaus dieną pakūrus krosnį su dūmais lekia į dangų. Pastarasis tikėjimas atliepia Žilibero de Lanua paminėtą kuršių būrimą, kai iš nuo laidotuvių laužo kylančių dūmų krypties sprendžiama, kur iškeliauja siela, bei lietuvių įsitikinimą, kad prie mirštančio žmogaus degančios žvakės dūmų kryptis rodo ir žmogaus vėlės kelionės kryptį. Čia tikriausiai susiduriama su sena indoeuropietiška tradicija – indai tikėję, jog Agni kaip sielos vedlys ugnyje mirusįjį palydi į kitą pasaulį.“ Iš tikrųjų, panašiai šiaurės germanų dievo Odino išpažinėjai „tikėjo, kad juo aukščiau virš laidotuvių laužo pakilo dūmai, juo didesnė yra šio dievo pasitiktųjų Valhaloje garbė“. Su panašiais vaizdiniais iš dalies gal būtų galima susieti ir „Čhandogja upanišados“ 5.10.3 žodžius: „O tie, kas kaime rūpinasi atnašavimais ir dosnumu, ir išmalda, jie eina į d ū m u s (dhūmam), iš dūmų – į naktį, iš nakties – į kitą mėnesio pusę“ ir t. t. Ne išimtis ir ligonio būklės spėjimas pagal dūmus. Antai airių tradicijoje Alsterio karaliaus Konchobaro druidas, pasak F. le Roux, „žmogaus negalią nustatydavo vien pagal dūmus, kylančius iš jo namo“.

Tokių vaizdinių aptinkama ir už indoeuropiečių tautų ribų, todėl panašu, kad šie yra visuotiniai, archetipiniai. E. B. Tyloro duomenimis, Borneo dajakai, „degindami mirusiuosius, sako: ‘Gero žmogaus laidotuvių laužo dūmai kyla aukštyn, ir jo siela kartu su jais pakyla į dangų, o blogo žmogaus laidotuvių laužo dūmai krinta žemyn, ir siela kartu su jais nusileidžia ant žemės, o iš čia – į požemio karalystę’“. O „čiukčiai, – pasak M. Eliadės, – kaip ir kitos Sibiro tautos, žino keletą sielų: po mirties viena iš jų lekia į Dangų kartu su laužo dūmais“.

Įdomią išvadą šiuo atžvilgiu darė L. Akimova, remdamasi atitinkamu senovės graikų kremacijos papročiu: „Kremacijos metu žmogaus substancija išsiskaidydavo į du dėmenis – kaulus (kartu su pelenais) ir laidotuvių laužo d ū m u s – ir „sugrįždavo“ pas savo pirmapradžius „gimdytojus“. Šie „gimdytojai“ – tai žemė (joje palaidojami pelenai) ir d a n g u s, į kurį vėjas nuneša dūmais pavirtusį išnykusįjį kūną. Taigi mirusysis jau ne visas laikomas materialia būtybe, tęsiančia į žemiškąjį maksimaliai panašų požeminį gyvenimą, – jame jau išskiriamas nematerialus, lakus, „ugninis“ pradas, priklausantis viršutiniam pasauliui; jame įžvelgiama būsimoji ideali, dangiška, „beveidė“ esmė, atskirtina nuo fizinės, priešinga jai struktūra bei kilme. Šis suskaidymas, atliekamas kremacijos metu, užtikrina galutinį velionio išvedimą iš viduriniojo – žemiškojo pasaulio, gyvųjų srities. Patroklo vėlė arba jo „šešėlis“ Achilui per sapną sako: „Duoki man ranką, aš verkdams maldauju, daugiau niekuomet jau nebepareisiu iš Hado, kai tik atiduosite ugniai.“

Panašiai baltų kraštuose, P. Šmito nuomone, „žemėn užkasti mirusieji galėjo lengvai patekti požemio karalystėn, o sudegintųjų s i e l a s manyta kartu s u d ū m a i s pakylant į dangų“. Panašiai kremaciją Lietuvoje, irgi palygindamas su senovės graikais ir dargi įžvelgdamas tam tikrą struktūrinį panašumą su aukų deginimu, suprato A. J. Greimas: „Gyvulių aukojimo atveju Graikijoje, kaip turbūt ir Lietuvoje, laikomasi bendro principo: gyvulių mėsa skiriama žmonėms valgyti, tuo tarpu d i e v a m s atitenka pati aukos esencija, jos ekstraktas – d ū m a i ir kvapai“, savo ruožtu „tiek Graikijoje, tiek ir Lietuvoje lavono mėsa buvo deginama, kad tuo būdu jo psyche, jo vėlė lengviau atsiskirtų nuo kūno ir tiesiausiu keliu patektų į pomirtinį gyvenimą“, taigi į dangų pas dievus ar Dievą.

Foto www.baltai.lt archyvas

Akivaizdu, kad dūmai savaime kyla į viršų, į dangų, tačiau kaip tik dėl to jie ir įgyja atitinkamą simbolinę – dvasinę reikšmę. Pavyzdžiui: Be rankų, be kojų – d a n g u m i lipa = dūmai; Tėvas negimęs – sūnus p a d a n g ė m i s skraido; Tėvas po krosnies, o sūnus ant stogo = ugnis ir dūmai. Baltarusių: „Mano brolis Kandratas kai atsistos, tai d a n- g ų pasieks“; „Be rankų, be sparnų, o l i g i d a n g a u s pakyla“; „Be rankų, be kojų, o d a n g ų pasiekia“ = dūmai. Rusų: „Kas kyla į d a n g ų be sparnų ir be kopėčių?“; „Vejasi, vyniojasi, į d a n g ų veržiasi“; „Be rankų, be kojų į d a n g ų šliaužia“; „Be rankų, be kojų, ant trobos užlipo“ ir pan. = dūmai. Bulgarų: „Senis aukštas l i g i D i e v o, niekur kaulelio nėra“ = dūmai; Polesėje atminų maisto likučius išpildavo ant malkų, „kad sudegtų, o d ū m a s – p a s D i e- v ą eitų“ ir t. t. Dūmus einant į dangų taip pat pabrėžia gausios, visiems baltams bei rytų slavams žinomos tokio tipo mįslės kaip: Motina stora, duktė raudona, sūnužėlis į p a- d a n g e s pasikėlęs = krosnis, ugnis, d ū m a i, apie jas plačiau kalbėsime kita dingstimi. Beje, ši ryški, esminė dūmų ypatybė pabrėžiama ir polineziečių mįslėje: „Žilas žmogus stovi virš tvoros ir patį d a n g ų s i e k i a“ = kamino d ū m a i.

Kaip tik dėl to dūmai ir tampa susisiekimo su dangumi priemone – žmogaus dvasinio dėmens, atsiskyrusio nuo kremuotų palaikų, jo sielos ar vėlės, taip pat aukos dievams, žinios protėviams ir kt. į dangų pernešimo priemone.

Pasak W. Mannhardto, „Lietuvoje liaudis degina nagų nuokarpas… Jie mano, kad nagai s u d ū m a i s p a s i e k i a d a n g ų, ir kiekvienas po mirties atgauna savuosius.“ Apie senojo tikėjimo apeigas šventykloje, buvusioje Onuškio bažnyčios vietoje, žmonių prisimenama: Tį buva tik tokia koplyčia. Iš karta tį buva bedievių, sakydava, aukuras, kur jau melsdavas, iš akmenų sukrauta ir pamūryta aukščiau. Tai nešdava avinus [ir] klodava. Kad d ū m a i kyla aukštyn, tai sakydavę gerai priima ją [a u k ą] D i e v a s. O rusai protėvių (родители) minėjimo dienomis į kūrenamus laužus bėrė smilkalus, ir namų šeimininkas būtinai sukalbėdavo tokią maldelę: „Jūs, šventi smilkalai ir pilkasis d ū m e l i, lėkite d a n g u n, nusilenkite ten mano protėviams, papasakokite, kaip visi mes čia gyvename.“

Šiuo atžvilgiu vėlgi verta dėmesio senovės graikų tradicija, kurioje, pasak M. Detienne’o, „tarp žodžių, apibūdinančių aukojimo procedūras, nemažai turi šaknį θυ-, o jos semantinės konfigūracijos θύω [„aukoju“], θυσία [„aukojimas, auka“], θύος [„smilkalai“, dgs. „auka“] rodo, kad būtent p e r ugnį ir d ū m u s dievų sostą pasiekia jiems skirtos aukos. Beje, vieno iš seniausių terminų, kuriuo Homero epopėjoje apibūdinamas aukojimas dievams, žodžio θύος (daugiskaita θύσα) pirminė prasmė buvo „dagi medžiaga, skleidžianti kvapius dūmus“. Antai „Iliadoje“ (I.317): „Kvapas aukų, susimaišęs su d ū m a i s, į dangų iškilo.“ Ilgainiui šis vaizdinys tapo itin išrutuliotas. Antai „Lukiano „Ikaromenipe“ Dzeuso „darbo kambario“ grindyse prigręžiota skylių, kurias dengia apvalūs dangčiai: dievų Tėvas, pakėlęs dangtį, atidžiai klausosi, kokius vardus a t n e š a jam aukojami d ū m a i, ir įtūžęs nupučia dūmus, apsunkusius nuo nusikaltėlių maldų, kad jie neįsismelktų į Olimpą“.

Tęsinys 20111031

Šiaurės AtėnaiNr. 39 (1057)

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. :) sako:

    kur yra ta šventvietė iš nuotraukų?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.