0

Lietuviškos mokyklėlės užsienio lietuviams: už ir prieš

lapkričio 2, 2011 Lietuviai užsienyje, Švietimas, Vaikų ugdymas

Sigita Limontaitė//
Daugumai tėvų, kurių vaikai auga užsienyje, svarbu, kad jų atžalos nepamirštų gimtosios kalbos, pažintų šalies istoriją ir tradicijas. Taip kuriamas vaikų ryšys su Lietuva. Būtent dėl to šalyse, kur atvyksta daugiau lietuvių, bandoma mažuosius mokyti savaitgalinėse mokyklose. Tik – ne visada sėkmingai.

Anglijoje tėvai dažniausiai noriai leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas.

Pati šio straipsnio autorė metus dirbo vienoje iš šeštadieninių lietuvių mokyklėlių Londone, o vėliau ėmė mokyti vaikus namuose. Patirtis leidžia kritiškai pažvelgti į mokymo procesą bei tėvų ir vaikų norą mokytis lietuviškai. Mokslo metų pradžioje į mokyklėlę susirenka būrys besišypsančių tėvelių ir vaikučių, kurie nusiteikę lankyti mokyklą kiekvieną šeštadienį. Prabėgus pirmam mėnesiui, mokinių skaičius sumažėja. Kuo toliau, tuo lieka mažiau mokinių, vėliau klasės sujungiamos, tad toje pačioje klasėje mokosi skirtingų amžiaus grupių vaikai.

Tokia situacija apsunkina mokytojo darbą, nes mokymo programą reikia dalyti į skirtingas dalis, pritaikytas kiekvienai amžiaus grupei, – tačiau mokiniai juk sėdi gretimuose suoluose. Prabėgus pirmajam pusmečiui, vaikai privalo laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Jei rezultatai būna prasti, tėveliai nesvarstydami puola mokytojus. Nemaža dalis nustoja vedę vaikus į mokyklą.

Londone veikia ne viena savaitgalinė lietuvių mokykla, tačiau pabendravusi su kolegomis mokytojais supratau, kad visos mokyklėlės susiduria su ta pačia problema – mokinių skaičiaus mažėjimu. Lietuvių čia gausu, tačiau gerų rezultatų iš lietuviškų mokyklų tikėtis neverta. Problema ta, kad po savaitės vidurinėje mokykloje vaikas per vieną dieną negali įsikalti į galvą naujos kalbos (kuria kartais net nekalba namuose) ir dar įsiminti krūvos žinių. Žmogaus smegenys veikia kaip variklis – jeigu joms užkraunama per daug, jos perkaista.

Mokykla reikalinga tėvams ar vaikams?

Mokykloje, kurioje dirbau, diena prasidėdavo 10 valandą ryto, o baigdavosi 5 vakare. Mes su kolegomis dėstėme gausybę reikalingų ir ne tokių reikalingų dalykų. Į pamokų tvarkaraštį buvo įtraukta lietuvių kalba, istorija, dailė, teatras, pasaulio pažinimas, muzika, tautiniai bei pramoginiai šokiai ir gausybė kitų, mano manymu, nebūtinų dalykų.

Juk suaugusieji, dirbę penkias dienas per savaitę, dažnai turi laisvus savaitgalius, o jei neturi – supranta, kodėl dirba daug. Su vaikais – šiek tiek kitaip. Jie kiekvieną darbo dieną lanko pamokas angliškose mokyklose, o ir po pamokų ne vienas turi įvairių būrelių ar kitų mėgstamų užsiėmimų, kurie anaiptol nepanašūs į poilsį. Galiausiai ateina ilgai lauktas šeštadienis, bet ir tada jiems reikia keltis anksti, kažkur eiti ir, negana to, dar klausytis ne angliškai kalbančių mokytojų, pasakojančių šalies, kurioje jie seniai nebegyvena, istoriją, ar mokytis polkos žingsnelių. Kuo daugiau galvodavau apie tai, tuo man dažniau kildavo klausimas, kam šiose mokyklėlėse dėstoma tokia galybė dalykų? Juk tam, kad vaikas išmoktų ir nepamirštų savo tėvų kalbos, jam užtektų šeštadienį nueiti į porą lietuvių kalbos pamokų, ir gana.

Tada pamąsčiau apie tėvus, kurie neveda vaikų į lituanistines mokyklas. Dauguma tautiečių juos smerkia ir sako, jog tokie tėvai abejingi vaikų išsilavinimui. O gal jie paprasčiausiai ima suprasti, kad šeštadienį išklausyti, bet neišmokti (!) dalykai bus dėstomi anglų mokyklose, o savaitgalius verčiau praleisti su šeima? Galiausiai nusprendžiau, kad tokios ilgos valandos šeštadieninėse mokyklose skirtos anaiptol ne vaikams, o tėvams, kurie nori pailsėti nuo savo vaikų ir veda juos čia, kaip visai mažučius vesdavo į darželį, kai reikėjo dirbti.

Tėvai mato ir pliusų, ir minusų

Vis dėlto, tėvai, vedantys savo vaikus į savaitgalines mokyklėles, tiki, kad tai geras būdas užsienyje gyvenančias atžalas išmokyti lietuvių kalbos. Ir juos galima suprasti, nes po visų darbų vakarais ar savaitgaliais tikrai ne visada lieka jėgų ir noro sėsti prie knygos. Be to, ne visi tėvai moka mokyti savo vaikus, todėl kreipiasi į profesionalus.

„Tiesos“ skaitytojai „Facebook“ tinkle aktyviai diskutavo, ar naudinga vaiką leisti į lietuvišką mokyklą. Jų nuomonės išsiskyrė: vieni teigė, kad tėvų gimtosios kalbos mokymas šeštadieniais yra itin reikalingas, kiti – kad atžalas gali mokyti ir patys tėvai, ir nėra jokio reikalo vaiko varginti visą šeštadienį trunkančiu mokslu.

„Televizija anglų (kalba – red.), pasakos prieš miegą – anglų, mokykloj – anglų 5 dienos. Tai labai džiaugiuosi galimybe vaiką išleisti į lietuvišką aplinką nors vienai dienai per savaitę. Lanko jau treti metai, namuose kalbam lietuviškai, bet ir tai vaikas labai dažnai pritrūksta lietuviškų žodžių. Bijau net pagalvoti, kas būtų, jei neitų į lietuvišką mokyklą. Kaip mano vyras sakė: nenoriu, kad mano vaikui bendrauti su seneliais reikėtų vertėjo“, – rašė skaitytoja Julita.

Jai prieštaravo Rolandas: „Su tėvais vaikas turi praleisti savaitgalį, o ne vėl ten kažkokioje mokykloje, tegul ir lietuviškoje. Tėvai galėtų mokyti, jei nori.“ Jam pritarė ir skaitytoja Daiva: „Nežinau, ar verta, jei būtų galimybė, kažin ar leisčiau. Jau perdegiau lietuviškų mokyklų noru. Užtenka atostogų vasarą Lietuvoje, o skaityt ir be mokymo išmoko lietuviškai.“

Mančesteryje gyvenanti Ligita tvirtino, kad jeigu tik būtų galimybė, ji savo atžalą išleistų į lietuvišką mokyklėlę šeštadienį kelioms valandoms: „Iš tikrųjų gaila. Kai turim laisvesnio laiko, tai bandau pati mokyti skaityti.“

Programa nepritaikyta savaitgaliams

Asmeninė straipsnio autorės patirtis byloja, kad dalies lietuviškų mokyklėlių silpnoji pusė – mokymo programa ir specialistai. Dažnai pasitaiko, kad vaikams į galvą bandoma sukišti visos savaitės lietuvių kalbos kursą, kuris dėstomas vidurinėse mokyklose Lietuvoje. Ne pagrindinius dalykus dėsto ir iš gatvės pakviesti žmonės. Pavyzdžiui, muzikos kursą vaikams dėsto jaunuolis, savarankiškai išmokęs groti gitara. Apie vaikų mokymą, jų psichologiją jis greičiausiai neturi nė žalio supratimo. Tokių darbuotojų lietuviškose mokyklėlėse atsiranda tada, kai vadovai taupydami pinigus arba nerasdami tinkamų specialistų bando kamšyti skyles, bet netrumpina kurso. Patarimas tėvams – prieš leisdami savo vaiką į lietuvišką mokyklą paprašykite pateikti visų mokytojų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus ir klauskite vaikų apie mokytojų pasikeitimus per mokslo metus.

Kad specialistų trūkumas yra rimta problema, patvirtina ir Birminghame įsikūrusios lituanistinės mokyklėlės „Saulutė“ vadovė Irena Hughes. Mokykla gyvuoja nuo 2004 metų, ir nuo pat pradžios susiduria su tomis pačiomis bėdomis, kaip ir dauguma lituanistinių mokyklų: patalpų nuoma, nelengvos kvalifikuotų mokytojų paieškos ir mažas vaikų skaičius.

Pasak I. Hughes, „Saulutėje“ dėstoma ne tik gimtoji kalba, istorija ir rankdarbiai, čia yra įvairių užsiėmimų, kurie įdomūs patiems mokiniams. Renginiams vaikus ruošia muzikos mokytoja, tad tėveliai gali pasidžiaugti savo atžalų pastangų rezultatais.

Birminghamo mokyklos vadovės požiūris į lietuviškas mokyklas – unikalus. „Tiesos“ pašnekovė mano, jog galima mėginti savaitgalinę mokyklą paversti tarsi pramogų centru, į kurį rinktųsi ne tik lietuvių vaikučiai, tačiau būtų mokoma lietuvių kalbos. Mokyklos vadovė teigia norinti, kad mokyklos lankymas būtų ne našta, o malonumas. Jos įsitikinimu, lietuviai savo vaikus privalo išmokyti kalbėti lietuviškai. „Dalis Anglijoje gyvenančių lietuvių nemąsto sąmoningai. Pasitaiko atvejų, kai tėvai siekia, kad vaikai kuo greičiau išmoktų angliškai ir galėtų padėti tvarkyti tėvams asmeninius reikalus, pavyzdžiui, pašte, parduotuvėje ar kur kitur, nes patys nekalba anglų kalba. Nedaugelis suvokia, jog angliškai vaikai ir taip greitai išmoks – juk jie daug imlesni nei suaugusieji bei kalba šia kalba kasdienėje mokykloje“, – dėstė I. Hughes.

Niekas ir nedrįstų ginčytis, kad mokyti užsienyje augančius vaikus lietuvių kalbos ir papročių bei istorijos yra svarbu, tačiau reikėtų atskirti pelus nuo grūdų. Perkrauti vaikų nereikalingomis žiniomis, kurios jiems kalamos į galvą pagal Lietuvos vidurinių mokyklų programas, tikrai nėra būtinybės. Kaip ir tėveliams nėra būtinybės už tokias programas mokėti pinigų.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.