4

Vėlinėms atėjus: laidojimo papročiai senovėje

lapkričio 3, 2011 PASAULĖŽIŪRA, Šventės

Libertas Klimka//

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena; ją į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Manyta taip: štai lapkričiu baigiasi bažnytiniai metai, gal liko kieno vardas užmirštas, nepaminėtas maldoje? O Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje.

Fotokūryba L. Balsys

Kosminiu šalčiu dvelkteli naktimis prasiverianti dangaus bedugnė. Joje išryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią į dausas; tas kelias einąs Pasaulio medžiu. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir patys senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą.

Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo paaukotos Šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Cluny miestelyje, Prancūzijoje. Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už metų derlių.

Apie ją žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai – XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, taip pat lenkų metraštininkas Janas Dlugošas. Tokia šventė būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių, taigi rugio grūdas sujungia darbu valstiečių kartas. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų bus kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių.

Mirusiųjų laidojimo papročiai mokslininkų laikomi bene pačiais tvirčiausiais, bet jie gali žymiai skirtis net ir to paties etnografinio regiono ribose. O ką jau kalbėti apie istorijos tėkmę… Norint suprasti jų esmę, pirmiausia reikia žinoti papročio kilmę, kuri aiškėja iš archeologinių tyrinėjimų. Mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių laidosenoje atsispindi gana sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra bei jos raida.

Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu jaučiama ir prietaringa mirusiojo baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Ten vėlių suolelis… Kapo įranga atspindėdavo įsivaizduojamo Visatos surėdymo bruožus, – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį. Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajausti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę.

Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi būta kremacijos ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, nelygu kuri kultūra ar gentis, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu. Seniausias palaidojimas mūsų krašte yra rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 metų prieš Kristaus gimimą.

Akmens amžiaus žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis, – taip miega kūdikiai. Gal tuo būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Laidojama arti namų, taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime.

Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais; kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100-ųjų metų prieš Kristų čia išliko senoji tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki. Nuo tos datos visuotinai įsigalintis deginimo paprotys tęsėsi virš tūkstančio metų.

Pilkapių centre įrengdavo akmenų „namelius“, kurių viduje – urnos palaikų pelenams ir įkapėms. Gal pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą? O pilkapynai būdavo įrenginėjami jau toliau nuo gyvenviečių, taigi mirusiųjų pasaulis „nutolo“. Nereta, kad jie yra už vandens, – upės ar ežero.

Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame po Kristaus gimimo, mirusieji vėl laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuose plokštiniais kapuose. Moterys į kapą guldytos dažniausiai galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.

Penktame amžiuje po Kristaus atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Antroji kūnų deginimo banga kilo iš pietryčių. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs.

Mirusiųjų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis apvalo vėlę nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame nuodėmingame pasaulyje. Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei, taigi antrą kartą kremavimo laužai liepsnojo apie 800 metų.

Dar baltai kitų indoeuropietiškos kilties tautų tarpe išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Štai ir liaudies dainose, – žirgelis visada šalia bernelio. Išties buvome raitelių tauta!

XIX a. Lietuvoje per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse būdavo kuriami laužai. Juose sudegindavo senus antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo giminaičius, kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimą, nuveiktus darbus, net ir juokingus nutikimus.

Dar ir šiandien tokia tradicija tebėra gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Mardasave. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tik nuo 1880 m. kapinėse per Vėlines imta degti atminimo žvakeles.

Kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono kryžiai buvo visai kitokie. Aukštaičių laibieji akmenstulpiai, pražydę viršūnėse kalvio nukaltomis saulutėmis ar lietiniais kryželiais, puikiai derėjo su klevų ir beržų guotu. Dzūkiškieji kryžiai labai stiebiasi į aukštį, lenktyniaudami su variniais pušų kamienais, o jų mediniai spinduliai – tarsi saulės šviesos pluoštai pro medžių šakas.

Žemaičių ąžuolinių kryžių kresnosios formos atliepia ąžuolų ir skroblų kuplumą, taigi irgi „nusižiūrėtos“ iš aplinkinės gamtos. Visa tai sukurta su nuostabia grožio bei harmonijos su supančia gamta pajauta…

Sakoma, kapinės geriausiai atspindi tautos kultūrą. Išlaikykime gražiąsias mirusiųjų pagerbimo tradicijas, neleiskime, kad jas užgožtų miesčioniško kičo banga ar valdininkų užmojai reglamentuoti kapinių paminklus.

Šių metų Vėlinės įsimintinos tokia sukaktimi: prieš 55 metus Vilniaus ir Kauno kapinėse įvyko spontaniškos jaunimo manifestacijos, palaikant Vengrijos sukilėlius. Tai buvo pirmasis laisvės žingsnelis, parodęs, kad blogio imperija nenuslopino tautos rezistencinės dvasios.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (4)

 

  1. Algis parašė:

    Kokiu ten sventuju, kiekviena butybe sioje zemeje, kaip ir pati zeme yr sventa, obaznycia tik isauksti zmoniu sventiskuma ir tai nevisu, ir koki ten baznycios paskelpti sventieji jeigu ju didziuma sudaro kruvinieji sventieji kurie zude ir kankino ir kitaip galabijo zmones toks vienas kruvinasis sventasis yr Sv. Dominykas Vatikano globojams inkvizitorius kiek jis zmoniu anapilin pasiunte, Pramcuzijoje visus Katarus (irgi krikscionys tik nepakluse Vatikanui) iszude. Jeigu zmogus gyvena darnoje ir padeda kitiems jis jau ir taip yra sventas ir nereikia tokiam zmogui pasaulietinio paskelbimokad jis sventas, baznytinkai per daug save kaip suda ant sakiu kelia, beto cia kaip tik per Velines diena kokis tai vienuolis per Lietuvos televizija snekejo geru minciu buvo pasiules, bet kai paklause apie pacias velines tai pasake, kad tai baznycios svente, ozurnalistas jamtaip uzsimine, ogal tai is senu lietuvisku paprociu tai ateja, tai jau jam nebuvo kur dinkti kaip tik pripazinti, kad tai is lietuvisku paprociu tai jeigu butu neuzklause tai tik baznytinkai viska megsta nusavyti, ka galima zmonems panaudoti smegenines praplauti ir suklastoti istorija, dar pries kelis metus per mazaja studija kazkoks kunigas neprisimenu siule, zmonems ismesti isatminties veliniu pavadinima, nes tai esa pasenes zodis ir turi likti ju sventieji. beto cia kaip jie teigia, kad sventuju diena nieko panasaus tai visu gyvuju irmirusiuju diena…

  2. Petras parašė:

    Kažkodėl profesorius nepaminėjo dzūkiškų Dziedų arba protėvių minėjimų, kurie buvo žinomi visoje Lietvoje.
    Mirusieji buvo minimi, jiems buvo rengiamos apeiginės vaišės ir per Velykas, ir Kūčiose ir dar kitu metu. Mirusiųjų minėjimas buvo viena iš svarbiausių senųjų tradicijų.
    Bažnyčia priešiškai žiūrėjo į tokius papročius ir visaip kovojo prieš juos. Velykinis kapų lankymas Lietuvoje sunyko per paskutinį šimtą metų. Bažnytinės vėlinės atsirado, kaip kompromisas. Vietoj šešių metinių vėlinių buvo paliktos lapkričio 1 d vėlinės, bet ir tai pavadintos „Visų šventųjų“, kitaip sakant, ne paprastų žmonių

    • viršaitis parašė:

      Manau ir profesoriai neviską žino arba dar blogiau, vengia informuoti apie senosios baltų pasaulėžiūros dalykus. Ačiū už papildymą. Gal laikas kurti baltišką pasaulėžiūros mokyklą, kur tikrai nepraleistume tokių svarbių momentų?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.