Kas apgins gintarą?
lapkričio 21, 2010 Amatai, Archyvai
Rima ČELIAUSKAITĖ.
Tradicijos.
Romoje už gintaro gabalėlį buvo galima įsigyti stiprų, sveiką vergą. Finikiečiai už gintarą duodavo šimtą kardų. Prūsijoje teismas gintaro vagį galėjo ištremti iš šalies ar net nubausti mirties bausme. Kodėl kelis tūkstantmečius lietuvį saugojęs nuo pikto ir puošęs gintaras šiandien yra podukros vietoje?
Lietuvos auksą retai kada pamatysi ant lietuvaitės kaklo ar rankos. „Argi čia turtas, jei pats gali jo prisirinkti pajūryje po audros“, – taip lietuvių mąstyseną iššifravo etnologė Valerija Jankūnaitė.
Už gintaro vagystę – mirtis
Senovės lietuviai, atradę gintarą, patyrė jame slypinčią magišką jėgą, galinčią apsaugoti nuo pikto. Pačiame akmens pavadinime slypi žodis ginti. Pirminė gintaro reikšmė – apgynėjas, amuletas, o ne papuošalas.
Prūsijoje buvo didžiausios ir gausiausios gintaro radimvietės. Gintaro prūsai išardavo net laukuose, rasdavo kasdami šulinius, griovius, tvenkinius, ištraukdavo skrosdami žuvis…
Prūsijos valdžios XVII a. įvestos regalijos ilgam uždarė kelią gintarui į liaudies buitį: gintaro rinkėjai sau negalėdavo pasilikti nė gabalėlio akmens, viską turėjo atiduoti valdžiai. Gintaro gavyba anksčiau rūpindavosi valdyba, sudaryta iš daugybės pareigūnų: sargybinių, eigulių, pasienio prižiūrėtojų. Jie turėdavo sekti, kad valstiečiai gintarą rinkdami jo nevogtų. Pajūryje vaikščioti buvo uždrausta – pagautas praeivis, net jei jis nevogė gintaro, buvo baudžiamas.
Valstiečius už gintaro gabalėlį bausdavo piniginėmis ir kūno bausmėmis, valdininkas už vagystę būdavo atleidžiamas iš pareigų. Specialiai įkurtas gintaro teismas vagis, priklausomai nuo pavogto gintaro kiekio, rakindavo prie gėdos stulpo, išplakdavo, ištremdavo visam laikui iš šalies ar net pakardavo.
Iš gintaro buvo gaminami ne tik papuošalai, kiti dirbiniai, aptaisomi namų apyvokos daiktai, iki dabar žinomos gintaro gydomosios savybės. Buvo manoma, kad gintaro karoliai apsaugo nuo nuodų, apžavų, stiprina širdį. Maro metais nemirė niekas iš Klaipėdos ar Karaliaučiaus gintaro darbininkų. Gintaru, iš jo pagamintais užpilais, ištraukomis, vandeniu, milteliais buvo gydoma struma, gelta, karščiavimas, įvairūs skausmai, inkstų akmenys, augliai, nudegimai, ausų ligos, gintaras greitindavo gimdymą, skatindavo moterims pieno atsiradimą ir kt.
Gintaras pabodo…
„Gintaras greičiausiai pabodo lietuviams. Juk jis labai lengvai pasiekiamas, – svarstė etnologė V. Jankūnaitė – Kai atsidarė sienos, Lietuvą pasiekė kiniška bižuterija – spalvinga, prasta. Tuoj pat pasikeitė mada. Gintaras yra taurus – jis tinka ne prie visko. Be to, gintaras Lietuvoje siejamas su senos moters įvaizdžiu. Juo labiau kad tai buvo beveik privaloma tautinių rūbų detalė. Tačiau po truputį gintaras grįžta – jaunos merginos, gintarą pamačiusios, nesipurto.“
Jei gintaro meistrai kurtų daugiau išradingesnių, šiuolaikiškesnių, originalesnių papuošalų, tinkančių prie šiuolaikiškų rūbų, gintaras būtų populiaresnis, – mano V. Jankūnaitė. Pasak jos, kodėl gi negalėtų būti gintarinių auskarų į bambą…
Paklausus – nevertingas gintaras
IĮ „Baltijos gintaras“ pardavėja Edita Dabulskytė sakė, jog jų parduotuvėse apsilanko užsieniečiai arba lietuviai, vežantys lauktuvių į užsienį, kartais užsuka gintaro kolekcininkai, juvelyrai iš įvairių pasaulio šalių. Pastebėta, kad turistus labiau traukia iš mažiau vertingo, kaitinto, lydyto gintaro pagaminti smulkūs papuošalai, suvenyrai. Lietuvių nuomone, pasak pardavėjos, gintaras – įprastas ir nevertingas dalykas.
„Baltijos gintaro“ parduotuvėje yra kelių šimtų gramų svorio gintaro gabalų, kainuojančių po kelis tūkstančius litų. Didžiausias – 1093 gramų svorio gintaras – neparduodamas. Jis – parduotuvės pasididžiavimo objektas.
„Kol nerasime didesnio, tol jo neparduosime. Turime unikalių akmenų su natūraliais piešiniais, pavyzdžiui, mergaitės siluetu. Nežinau, kiek už jį pirkėjas turėtų pasiūlyti, kad mes jį parduotumėme“, – sakė E. Dabulskytė.
Neseniai gintaro parduotuvę Londone atidariusi įmonė skleidžia informaciją mažai ką apie gintarą žinantiems britams. „Gintarą reikia populiarinti, pasakoti apie jį ne tik užsieniečiams, bet ir lietuviams. Merginos turėtų žinoti, kad gintaras yra įvairiausių spalvų: geltonos, baltos, raudonos, juodos, netgi žalsvos ir mėlynos spavos. Jis gali tikti ir prie žalio megztinio, ir prie ryškiai raudonos palaidinės.
Kad gintaras nepopuliarus, yra ir juvelyrų kaltės: jie daro arba kičinius, arba griežto klasikinio stiliaus papuošalus“, – svarstė E. Dabulskytė.
Į gintarą kėsinasi kinai
„Kad gintaro pirkėjai į tautodailės saloną „Marginiai“ visai neužsuka, negalime sakyti. Kartais lietuviai užeina pirkti lauktuvių. Moterys, kurios laikosi senųjų tradicijų ar dainuoja folkloro ansambliuose, perka karolius. Tačiau lietuviai dažnai sako, kad gintaras jiems per brangus“, – sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus pirmininkė Vida Malakauskienė.
Tai, kad gintaras lietuvio gyvenime nėra itin populiarus, ji linkusi apkaltinti tradicijų nykimą, ypač per pastaruosius 15 laisvės metų. „Mes žiūrime į tai, kas blizga, o užsieniečiai tai jau praėjo ir linksta vėl prie natūralumo. Jei mes prarasime norą domėtis gintaru, mes jį prarasime. Nes jau dabar kinai sugeba padaryti tokį dirbtinį gintarą, kuris nesiskiria nuo natūralaus“, – sakė moteris.
V. Malakauskienė stebi, kaip per paskutinius metus keičiasi skirtingų tautų atstovų požiūris: amerikiečiai dar prieš kurį laiką apskritai nieko nežinojo apie gintarą ir manė, kad tai – plastmasė, vokiečiai, anksčiau labai domėjęsi gintaru, dabar dejuoja dėl aukštos jo kainos.
„Jie sako, kad prieš penkerius metus už vieno kavos puodelio kainą Vokietijoje galėjo nusipirkti gintarinę sagę Lietuvoje, dabar ji jau kainuoja tris puodelius kavos. „Nein, nein, mes nepirksim“, – sako“, – teigė V. Malakauskienė.
Pasak jos, gintaro rinka yra perpildyta – vien Klaipėdos senamiestyje yra apie dvidešimt parduotuvių. Gintaro meistrai neturi kur realizuoti produkcijos, o ryšius su užsienio rinka pavieniams gamintojams užmegzti sunku. Gintarą lietuviai ypač pirko prieš penkiolika metų keičiantis valiutai.
„Lietuvės mėgsta blizgučius“
Jau beveik penkiasdešimt metų gintarą apdirbanti tautodailininkė Danutė Stašinskienė sako kito darbo net nemokanti. „Gintaras labai šiltas. Man ne tiek smagu ji apdirbti, kiek čiupinėti. Man jis labai gražus. Kiekvienas gabaliukas yra kitoks: viename matyti debesėliai, kitame randi musytę. Moterys gintarą perka nuo strumos, smilko jį, sako, kad nuo ausies skausmo padeda. Esu ragavusi degtinės, užpiltos ant gintaro, bet skonio nepajutau“, – pasakojo meistrė.
Savo dirbiniais meistrė prekiauja amatininkų mugėse, pristato į tautodailės saloną „Marginiai“. Moteris tikisi, jog gintaro prekyba suaktyvės atplaukus kruiziniams laivams, mat gintarą labai mėgstantys užsieniečiai, tačiau ir šie dažniausiai perkantys smulkius, nedidelius darbelius.
„Na, ką tos lietuvės moterys nešioja – blizgučius. Reikia, kad jie nusibostų, kad žmonės pamatytų, kokie jie prasti, – sakė D. Stašinskienė, pati mėgstanti nešioti gintarinius papuošalus. – Žmogus turi mėgti gintarą, pajausti, kad jis šildo. Dažnai pirkėjai nori, kad gintaro papuošalai būtų su auksu, sidabru, bet aš neturiu tam nei licencijos, nei pinigų. Ir gintaras labai brangus. Klaipėdos pajūryje surinkto gintaro kilogramas kainuoja nuo 100 iki 1000 litų“.
Rima ČELIAUSKAITĖ
Straipsnis publikuotas ve.lt
© 2010, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
