Baltų žinyčios vartai

0

Pas totorius Nemėžyje apsilankius

viršaitis lapkričio 17, 2011 Istorija, KARYBA, Miestai

Libertas Klimka

Praėjusį šeštadienį turėjau malonią progą aplankyti Nemėžį – seną istorinę gyvenvietę, dabar tampančią bemaž Vilniaus priemiesčiu. O proga – tai totorių bendrijos surengtas Lietuvos tautinių mažumų ir etninių lietuvių kultūros festivalis. Nemėžyje bene gausiausiai šiandien totorių gyvenama, jų čia apie porą šimtų; ir nuo pat įsikūrimo Lietuvoje 1397-aisiais.

Vytautas Didysis įkurdino čia chano Tochtamyšo karius, davė žemės ir suteikė kilmingųjų teises. Kitos totoriškos gyvenvietės išsidėsčiusios pusračiais apie sostinę – tai apsauginiai žiedai nuo kryžiuočių būrių. Totorių karius Lietuvos valdovai vertino už narsą, ištvermę ir ištikimybę valdovui.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karvedžiai, perėmę totorių lengvosios kavalerijos taktiką, pasiekė istorines pergales Žalgirio, Oršos, Salaspilio mūšiuose. Totorių kariai dalyvavo visuose XVI –XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su gausiais vidaus ir išorės priešais.

Totoriai aktyviai kovojo 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujame sukilime, neliko jie nuošalėje ir 1831, 1863 metais vykusiuose sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje.

Lietuvos totorių tradicinė profesija – karyba, būtent čia pasižymėjo daugybė narsių karių. Kaip teigia Lietuvos totorių bendrijos pirmininkas Adas Jokūbauskas, iš jų tarpo per 40 užsitarnavo generolo karinį laipsnį. Neturtingieji totoriai išgyvendavo iš amatų, ypač kailių ir odos apdirbimo, prekybos arkliais, vežėjavimo.

Gražiai apie Nemėžio totorius parašyta Vladislovo Sirokomlės (Liudviko Kondratovičiaus,1823–1862) knygelėje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, išleistoje dviem tomeliais 1857 ir 1860 m. :

„Beveik visi totoriai, remdamiesi tikrąja arba spėjama genealogija, kurią buvo atsinešę iš tėvynės, laikė save kunigaikščiais. Menkos buvo jų kunigaikštystės – tik keli margai žemės, tačiau teisės prilygo bajorų. Totorių kunigaikštis, nusimetęs garbingai krauju apšlakstytą riterio ginkluotę, imdavo į rankas žagrę. Kunigaikštienė irgi nenuobodžiaudavo haremuose, kaip kad jų Krymo tautietės, bet kasdavo Lietuvos žemę, augino daržoves ir verpė kuodelius.“

Beje, svogūnus, be kurių neįsivaizduojama lietuviška virtuvė, į mūsų kraštą atsivežė totoriai. Taip pat ir ajerus, ant kurių kepama duona. Lietuvos totoriai, nors ir praradę savo kalbą, per 600 metų trukusią gyvenimo naujojoje tėvynėje istoriją sugebėjo išsaugoti savo protėvių nacionalinius bruožus, tautinę ir religinę tapatybę. Visais istoriniais laikais jie buvo dori ir ištikimi Lietuvos piliečiai.

Savo šalyje turime gilias tolerancijos skirtingoms tautybėms, kalboms, kultūroms, net skirtingoms religijoms tradicijas. Lietuvos nacionalinė politika apskritai gali būti pavyzdžiu visai Europos Sąjungai, kaip reikia spręsti etnines ir konfesines problemas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 4 mečetės, iš kurių dvi yra Vilniaus rajone: Nemėžyje ir Keturiasdešimties Totorių kaime.

Šeštadienio festivalyje buvo kalbėta apie totorių bendrijos istoriją mūsų krašte, jų įnašą į bendrą gyvenimą Lietuvoje; pasidžiaugta šiandienos kultūrine raiška, aptartos ateities perspektyvos. O su lietuviais bei kitomis tautinėmis mažumomis susiremta tik prie šachmatų lentos…

Nemėžyje būta didžiojo Lietuvos kunigaikščio pilies, gynybos forposto, saugančio kelią į sostinę. Nemėžio piliavietė mena daug svarbių istorinių įvykių: Vytauto Didžiojo rezidavimą ir iš čia jo rašytus laiškus, valdovo Aleksandro sužadėtinės Maskvos kunigaikštytės Elenos sutiktuves, čia sudarytą Jono Kazimiero ir caro Aleksejaus Michailovičiaus sutartį, nukreiptą prieš švedus.

Vėliau karališkasis dvaras buvo perduotas Vilniaus vaivadijai, jį valdė iškiliausi krašto didikai. 1828 m. dvaras atiteko grafui Mykolui Tiškevičiui, kuris ir pastatė čia dviejų aukštų klasicizmo stiliaus rūmus. Šiandien jie tuščiomis akiduobėmis liūdnai žvelgia į kelią, tarsi klausdami, ar kam bereikalingi? O dvare apsistodavo Vilniaus astronomai, dalyvavę garsiame XIX a. pirmosios pusės moksliniame projekte – Žemės formos, jos dienovidinio lanko matavime.

Šiandien dvaro parką perskrodė magistralė, kuria Medininkų užkardos link skuba ir skuba nenutrūkstantis transporto srautas. Tai gilią istorinę atmintį turintis kelias, kuriuo ir lietuvių kariai išeidavo į kovas su rytų kaimynais, ir priešų būriai verždavosi į Lietuvos širdį, jos sostinę.

Šis kelias mena 1655 m. Maskvos kariuomenės invaziją, 1702 m. švedmetį, J. Jasinskio sukilėlių būrių kovas 1794 m., Napoleono triumfą ir tragišką žiemos atsitraukimą 1812 m., mena ir generolo I. Černiachovskio tankus 1944-aisiais.

Nepriklausomos Lietuvos muitininkai 1991 m. liepos 31 d. išvyko juo pasitikti savo lemties; jų memorialas Medininkuose beldžiasi į širdį… Tikras Lietuvos karo kelias !

Tačiau vizualių ženklų apie Nemėžio istoriją ir pro jį skubantį kelią nerasime. Tad kaipgi yra su mūsų istorine atmintimi? Būtina padėti vietos totoriams greičiau įsikelti į bendruomenės namus; gal ten atsiras vietos ir istorijos kampeliui.

Dar ir toks praktiškas rūpestis… Pasak V. Sirokomlės, keliaujant nuo Nemėžio iki Medininkų apsistoti, pailsėti, pasistiprinti buvo galima 19 karčiamų. Rašytojas sako: „jų pavadinimai – tai ištisas karčemos nomenklatūrų žodynas. Rasi čia Vyšninę, Katilinę, Dažytinę, Šiaudinę, Ąžuolinę“.

Tolimiausioji nuo Vilniaus vadinta „Paskutiniu grašiu”. Ar nevertėtų bent vienos iš šių keliautojus priglobiančių įstaigų tradiciją atgaivinti, patiekiant totorių tradicinius valgius? Visi, tikiuosi, esame ragavę šimtalapį pyragą. O ar teko patirti, kas yra arbūznikas, lakšina, kundumai, syta, džaima?

Neseniai Varėnos rajono totorių draugijos pirmininkė Liusia Gaidukevičienė parengė knygelę, pavadintą „Šimtalapis ir ne tik…“ Jos paantraštė tokia: „Lietuvos totorių kulinarinio paveldo paslaptys“. Pasirodo, ir koldūnai yra totoriškos kilmės. Norėtųsi aplankius Nemėžį, apvaikščiojus jo kultūros paveldo objektus, išragauti ir skaniuosius totoriškus valgius…

Lietuvos totoriai yra kilę iš Aukso Ordos ir Krymo chanato.

Ši savita bendruomenė, atitrūkusi nuo savo tiurkiškų šaknų ir apsupta svetimų tautų, sugebėjo susitelkti ir išsaugoti per 600 metų savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinę savimonę.

Deja, gana anksti, XVI – XVII a. Lietuvos totoriai prarado savąją kalbą. O vienijo juos stiprus prisirišimas prie savo protėvių religijos – islamo. Dauguma totorių ir šiandien yra musulmonai-sunitai.

Pirmąją totorių bendruomenę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdino Vytautas Didysis. Tai buvo karo belaisviai, paimti 1397 m. žygyje prie Juodosios jūros. Jie buvo apgyvendinti Podolėje, Kijevo srityje, apie Minską ir etninėje Lietuvoje. Didesnės totorių gyvenvietes buvo įkurtos netoli Vilniaus ir Trakų – tai Kozaklarų, Kolnolarų kaimai.

Galima įžvelgti, kad tos gyvenvietės buvo išdėstytos dviem pusračiais ir saugojo sostinę iš vakarų bei pietų pusės – nuo kryžiuočių. Sutikus totoriams eiti karo tarnybą, jie buvo apdovanoti žemėmis ir bajorų privilegijomis. Galėjo nevaržomai išpažinti savo religiją, statydintis mečetes.

Totorių kariai neapvylė Lietuvos valdovų: buvo vertinami už narsą bei ištikimybę. Ir per šimtmečius karyba išliko Lietuvos totorių tradicine profesija. Joje pasižymėjo daugybė sumanių ir narsių karių.

Lengvoji kavalerija, pritapusi daugelio pasaulio šalių kariuomenėse – ulonai – gavo savo vardą nuo totorių pulkininko Samuelio Ulano. Totorių – garbingų karių, visada ištikimų savo naujajai tėvynei – atmintis išliks ir lietuvių tautos sąmonėje. Jie dalyvavo visuose XVI– XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos kovose su gausiais vidaus ir išorės priešais. Totoriai aktyviai kovojo 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujame sukilime, neliko nuošalėje ir kituose sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje.

Iki XIX a. Lietuvos totoriai gyveno savo gana uždarame pasaulyje, kompaktiškomis kaimo bendruomenėmis. Laikui bėgant, turtingesni totoriai vis dažniau pasirinkdavo civilinę tarnybą, užimdami pareigas teismuose, savivaldybėse.

Carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau nei 25 Lietuvos totoriai generolai. XIX a. pradžioje padaugėjo totorių gyvenviečių miestuose ir miesteliuose. Tie totoriai, kurie buvo praradę žemes, išgyvendavo iš įvairių verslų: amatų (ypač kailių ir odos išdirbimo), prekybos arkliais, daržininkystės, pašto vežėjavimo.

XX amžiaus pradžioje tautų kovos už nepriklausomybę ir totorių inteligentiją pažadino tautiniam atgimimui. Nors pirmasis pasaulinis karas sumažino totorių skaičių Lietuvoje, bet po karo jie atkūrė Kauno, Raižių ir Vinkšnupių bendruomenes.

Tarpukario totorių kultūrinės veiklos ir gyvenimo centru tapo Vilniaus miestas. Čia į visuomeninį darbą, be paminėtų brolių Leono ir Olgirdo Kričinskių, aktyviai įsijungė įžymūs totorių inteligentai – teisininkas Aleksandras Achmatovičius, profesorius Stefanas Bazarevskis ir kiti.

1925 m. Vilniuje įkurta Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga. Totoriai pradėjo savo knygų, kalendorių leidybą. 1938 m. jaunas istorikas Stanislovas Kričinskis parašė ir išleido knygą „Lietuvos totoriai“, kurioje išsamiai aprašyta totorių kilmė, gyvenimo būdas, tikėjimas, tradicijos ir papročiai. Dabar knyga išversta ir į lietuvių kalbą.

Totorių Kultūros ir švietimo sąjunga leido laikraščius „Rocznik Tatarski“, „Žycie Tatarskie“, „Przęgląd Islamski“. 1929 m. Vilniuje buvo įkurtas Totorių muziejus. Religiniam gyvenimui vadovavo vienas žymiausių šventikų – muftis J. Šinkevičius, labai išsilavinęs, plataus kultūrinio akiračio, turėjęs didelės įtakos tiek religiniam, tiek ir kultūriniam totorių bendruomenių gyvenimui žmogus.

Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra ir religija stipriai apnyko. Tik Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą 0 į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius. Šiuo metu Lietuvoje gyvena per 3000 totorių.

1988 metais buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, ėmė busti ir kaimo bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600 metų jubiliejus. Sekančiais metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Pagal visus paminklosaugos reikalavimus atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune.

Deja, Vilniaus mečetė buvo nugriauta sovietmečiu, jos vieta šalia Puslaidininkių instituto pastato neseniai pažymėta atminimo lenta. Pasirūpinta ir senosiomis kapinėmis įvairiose Lietuvos vietovėse. Beje, totoriški kapai skiriasi nuo mums įprastinių. Tradiciškai juos juosia penkios eilės akmenų, o paminklas su maldos įrašu arabų rašmenimis atsuktas nuo kapo.

Paminkliniai akmenys nedideli: pasak tikėjimo, mirusiojo siela savo akmenį turi pernešti siauru liepteliu per bedugnę. Neseniai Subartonių kaime Liusios ir Vlado Gaidukevičių namuose įkurtas privatus Totorių kultūros ir istorijos muziejus.

Šiemet Raižiuose pašventinta vieta Vytauto Didžiojo paminklui, kurį numatoma pastatyti Žalgirio mūšio jubiliejui. Juk mūšyje dalyvauta ir totorių raitelių, vadovaujamų caraičio Dželal-ad-Dino, chano Tochtamyšo sūnaus. Šių metų dar viena gera žinia – dviem kalbom – lietuvių ir rusų išleista knyga „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Tai biografinis žinynas, pirmas toks mūsų totorių istorijoje. Ypatingas totorių literatūros palikimas Lietuvoje – rankraščiai, parašyti rusėnų kalba arabiškais rašmenimis.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją., taip pat pagal šaltinius lrt.lt, technologijos.lt

© 2011 – 2012, viršaitis. All rights reserved.