0

Psichologinės ir terapinės okultinių praktikų prielaidos

gruodžio 2, 2011 Psichologija

Psichoterapeutas ROBERTAS PETRONIS //
Nėra taip lengva dalyvauti teoriniame seminare, pačiam dirbant praktinį darbą. Ypač sunku kalbėti po teiginio apie didelę visuomenės psichologizaciją ar psichoterapizaciją (pats jai atstovauju)…

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. / Psichologas psichoterapeutas Robertas Petronis

Dirbu psichoterapijos skyriuje Psichikos sveikatos centre ir neretai tenka susitikti su žmonėmis, kurie buvo susidūrę su okultinėmis praktikomis: bent keletą kartų lankėsi pas ekstrasensus, būrėjus, pranašautojus, – todėl norėčiau pasidalinti tuo, ką girdžiu iš savo pacientų apie tai, kas juos skatina ieškoti pagalbos būtent pas tokius žmones.

Tačiau visų pirma, kadangi susiduriu su sergančiais žmonėmis, man, kaip psichoterapeutui, yra pakankamai svarbu apibrėžti pačią ligą. Pagal įvairias klasifikacijas dažniausiai ligos skirstomos į fizines ir psichines. Galbūt galima kalbėti ir apie dvasines ligas. Tačiau, mano galva, yra labai svarbu prisiminti: kad ir kokia liga būtų (kojos lūžis, onkologinis susirgimas, panikos sindromas, šizofrenija…) – mes visada galime kalbėti apie įvairius jos aspektus: fizinį, psichologinį, emocinį, socialinį ir dvasinį. Kad tai neskambėtų perdėm teoriškai, pateiksiu pavyzdį. Į mane kreipėsi pacientė, kuri išgyveno smurtinę vienintelio sūnaus mirtį. Tai, ką ji akcentavo, nuo ko kentėjo, leido kalbėti apie visus minėtus ligos lygmenis. Fiziniame lygmenyje tai buvo įvairaus pobūdžio skausmai: skrandžio, odos sutrikimai, psichologiniame emociniame – prislėgtumas, neviltis, pyktis, socialiniame – visiškas atsiribojimas nuo socialinės aplinkos, žmonių, kurie ją supo. Jei kalbėtume apie dvasinį lygmenį, moteris, kuri iki šios tragedijos buvo tikinti, po to suabejojo Dievu: „Jeigu Dievas yra teisingas, kodėl Jis taip pasielgė su manimi?“. Ji nebegalėjo eiti į bažnyčią. Jeigu norėsime padėti tokiam žmogui, visą dėmesį sutelkdami tik į vieną kurį nors lygmenį, pagalba neįmanoma. Jeigu gydytojas gydys tik somatinius simptomus, iš esmės pagalba irgi neįmanoma. Jeigu dėmesys bus kreipiamas tik į psichologinį lygmenį, vėlgi bus tas pats. Noriu pasakyti, kad šiuo metu mes susiduriame ne tik su psichologizacijos, psichoterapizacijos fenomenu, bet ir su „biologizacija“. Daugelis gydytojų į pacientą žiūri būtent per tokią medicininę prizmę. Be abejo, neretai ir psichologai, psichoterapeutai viską suveda į psichologinį lygmenį, suabsoliutindami emocijų svarbą, teigdami, jog visas ligas sukelia emocinės problemos. Taigi, galima sakyti, kad visi sunkumai suvedami į dvasinį aspektą.

Šioje konferencijoje nuskambėjo klausimas, ar iš tikrųjų Naujojo Amžiaus judėjime bei okultinėse praktikose viskas yra absoliučiai bloga. Kaip praktikas sakyčiau, jog taip negali būti, nes antraip žmonės ten nesilankytų. Jeigu ten eina, vadinasi, patiria kažkokią pagalbą. Kitas klausimas – ką gauna. Medicinos kalba kalbant, kiekvienas vaistas turi pašalinį poveikį. Taigi, žmonės, kažką svarbaus ten gaudami, matyt, patiria ir pašalinį poveikį. Apie tai ir verta kalbėti. Kai mano pacientai pasakoja apie savo apsilankymus pas ekstrasensus ar parapsichologus, labai retai iš jų girdžiu apie tai, kad jiems būtų labai svarbus dvasinis ar religinis aspektas. Labai retai pasitaiko, kad žmonės prieš eidami apie tai susimąstytų. Dažniausiai visų pirma įvardijama konkreti kančia ar liga ir pastangos ją įveikti. Tiesą sakant, pakankamai retai susiduriu su faktu, kad parapsichologai, būrėjai būtų pirmas specialistas, į kurį žmogus kreipėsi. Dažniausiai tai būna kažkelintas ar net kažkelioliktas. Vadinasi, žmonės yra išbandę jau daugybę būdų.

Remdamasis savo praktika, galėčiau išskirti keletą priežasčių, kurios, mano manymu, žmones skatina kreiptis panašios pagalbos. Visų pirma tai yra baimė. Žmogus, susidurdamas su liga, konkrečia nelaime, bijo pasekmių: mirties, vienatvės, bijo tapti našta, būti paliktu, ir ta baimė skatina išnaudoti bet kokią galimybę, kad pasekmių būtų išvengta. Paprastai tokie praktikai tai žada. Naudojama tam tikra manipuliacija, skelbimuose, skelbiamoje informacijoje yra žadama padėti atsikratyti visko, kas slegia, greitai ir lengvai. Dažnai žadama, jog žmogus bus pagydytas, o ne kviečiama gydytis, ir tai vilioja.

Antras išgyvenimas, skatinantis žengti tokį žingsnį, – neviltis. Kalbant apie neviltį, sunku išlikti mūsų apsibrėžtose ribose, nes tai nėra tik psichologinis fenomenas. Patirties, išgyvenimo lygmenyje neviltis dažnai stumia ieškoti bet kokios pagalbos. Noriu pacituoti keletą labai ryškių skelbimų, kurie greičiausiai bus pastebėti žmonių, susiduriančių su neviltimi. Pvz.: „Sugrąžinsiu mylimuosius. Garantija“, „Gydau nuo alkoholizmo, pasitelkdamas fotografiją“… Trečia priežastis – menkavertiškumo pajautimas. Žmogus, susidurdamas su liga (ypač su chroniška) ar su nepakeičiamomis gyvenimo aplinkybėmis patiria menkavertiškumo jausmą. Kultūrinio konteksto neliesiu, tik paminėsiu, kad visuomenėje tvyrant galimybių, neribotų žmogaus galių nuostatoms, labai sudėtinga priimti savo menkumą, todėl žmonės kaip įmanydami stengiasi tai peržengti. Be to, ir reklamuojamos paslaugos atspindi būtent tokį poreikį: savo galių išlaisvinimą, laimingo gyvenimo, turto, draugų įgijimą ir pan. Dar viena priežastis – tam tikri asmenybės tipai, žmonių bruožai, pvz., polinkis būti priklausomam. Dažnai pagalbos tokiose vietose ieško žmonės, kurie nesugeba ar neleidžia sau spręsti patys, kurie, užuot savarankiškai ieškoję atsakymo, laukia garantuoto atsakymo, pasakyto iš šalies. Tokia praktika labai patogi: nueinu pas būrėją, kuri išdėlioja kortas ir man pasako, ką daryti, kaip gyventi.

Didelį vaidmenį vaidina ir kaltės jausmas. Sergantis ar patyręs dvasinių traumų žmogus labai dažnai jaučiasi kaltas ir dažnai persvarsto savo kaltę. Moteris, kurią minėjau pranešimo pradžioje, taip pat patyrė daug išgyvenimų, susijusių su kaltės jausmu: „Kas būtų, jeigu aš būčiau paskambinusi, būčiau neleidusi…“ Tenka girdėti, kad tokie praktikai dažniausiai kaltę „nuima“ – paaiškina kokiomis nors išorinėmis priežastimis: nužiūrėjimais, karmos dalykais, vampyrizmu. Tai susiję ne su pačiu žmogumi, o su tam tikru poveikiu iš šalies.

Tokie būtų pagrindiniai dalykai, apie kuriuos girdžiu iš pas mane besilankančių žmonių. Šiuolaikinėje visuomenėje esant ryškiai specializacijai ir šių minėtų aspektų atskyrimui, Naujojo Amžiaus judėjimas, okultinės praktikos juos stengiasi apjungti. Dažnai jie remiasi tam tikra fizikine kalba, tam tikrais biologiniais paaiškinimais. Kita vertus, tokie praktikai paprastai apeliuoja į jausmus, į socialinius santykius ir į tikėjimą. Dažnai visa tai suteikia nusiraminimą, apibrėžtumą. Diagnostika yra greita. Kalbant apie funkcinius sveikatos sutrikimus, kai žmogus kenčia įvairius skausmus, gydytojai somatologai, nerasdami priežasties, dažniausiai sako, kad pacientas esąs sveikas. Žmogus tada lieka tam tikrame neapibrėžtume, nesuvokia, kas su juo vyksta: jaučia, kad kažkas yra blogai, tačiau negali įvardinti, kas tai yra ir dėl ko. Paprastai žmogus, nuėjęs pas ekstrasensą, gauna labai aiškų, apibrėžtą atsakymą, kuris yra sunkiai patikrinamas. Juo galima tikėti arba ne.

Tie, kurie esate susidūrę su žmonėmis, kenčiančiais nuo nerimo atakų, nuo panikos, tikriausiai žinote, kad jie nešiojasi tabletes, kurių jie galbūt negeria metų metus, bet vis tiek laiko kišenėje. Tokiu būdu sukuriamas tam tikras saugumo jausmas. Tačiau tereikia, kad žmogus staiga suprastų, jog vaistai liko namie, – ir vien ši mintis išprovokuoja labai stiprų nerimą. Tokio fenomeno elementas gali būti sietinas ir su amuletais, ir su kristalais, ir pan. Dar vienas svarbus aspektas šioje patirtyje yra laukimas ir išsipildymas. Tai tam tikras laukimo fenomenas. Tarkim, norint patekti į Merkinės piramidę, reikia užsiregistruoti maždaug prieš pusmetį. Užsiregistravęs žmogus laukia to ypatingo momento. Iš tikrųjų tai yra tam tikra nuostata, nusiteikimas ir koncentracija. Ir nieko nuostabaus, kad žmogaus gyvenime tas momentas tampa ypatingu. Tai gali būti susiję su pačiais įvairiausiais išgyvenimais, su emocijų protrūkiu.

Kas gali suteikti paprastą psichologinį palengvėjimą? Paminėsiu vieną eksperimentą, kuris etiniu požiūriu galbūt yra diskutuotinas. Tyrimas buvo atliktas su keletu neurologinėmis ligomis sergančių pacienčių. Vienoms buvo pasakyta, kad jos bus gydomos per atstumą ir tam tikru metu. Kitoms nebuvo pasakyta, kad jos bus gydomos, bet buvo pakviestas specialistas ir darytas tam tikras poveikis. Kalbant apie subjektyvius išgyvenimus, kažkas vyko būtent su tomis, kurios nebuvo gydomos. Jos laukė, tikėjo, kad tuo metu kažkas vyksta. Tai dalykai, kurie susiję su vidine žmogaus būsena, o ne su išoriniais faktoriais. Baigiant norėtųsi išreikšti tam tikras viltis, lūkesčius. Mano nuomone, labai svarbu bendradarbiauti gydytojams terapeutams, gydantiems kūną, su psichologais, psichoterapeutais, padedančiais spręsti psichologines ir dvasines problemas. Šiuo metu labai reta, kad gydytojai pacientus pasiųstų pas kunigus. Iš tikrųjų tai būtų labai svarbu. Kita vertus, sunku nubrėžti labai aiškią ribą tarp šių aspektų. Būdamas psichoterapeutas, turiu išmanyti ir apie kūno ligas, ir apie dvasinius dalykus. Be to, turiu jausti atsakomybę ir savo ribas. Savo ruožtu ir gydytojai turėtų nevengti dvasinių problemų pažinimo ir sprendimo.

Pranešimas, skaitytas VU RSTC vykusiame seminare „Okultizmas šiandien“ skrynia.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.