1

Apie Advento tradicinius papročius

gruodžio 9, 2011 tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka//

Gruodžio 6-sios kalendoriaus lapelyje įrašytas Mikalojaus vardadienis. Tai šventojo vyskupo Mikalojaus Miriečio, gyvenusio III–IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje Demre miestelio vienuolyne, garbei. Geraširdis šventasis stengdavosi nesigarsinti labdaringais darbais, juos atlikti taip, kad niekas nė nežinotų geradario vardo.


Vieną vargingą našlės šeimą jis išgelbėjo iš beviltiško skurdo, slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaikišką kojinaitę, padžiautą nakčiai prie židinio.

O toji kojinaitė buvo iš vienintelės poros gausiam vaikų būriui… Štai iš kur tradicija Kalėdų dovanėles paslėpti kojinės formos, bet dabar labai jau išplatėjusioje dėtuvėje. Iš šventojo Mikalojaus legendos radosi gražus paprotys, persirengus raudonais aukšto šventiko rūbais, pasiėmus ganytojišką lazdą, prieš šventąsias Kalėdas lankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto ir mažų mielų dovanėlių. Tegu šventė būna džiugi ir likimo nuskriaustiesiems… Tačiau Kalėdų stebuklo ilgisi visi vaikai. Ir visi sulaukia dovanų, tik vieniems tai didelis džiaugsmas ir ilgam, o kitiems – tik tai trumpai valandėlei… Kalėdų senelio įvaizdį formavo daugelio tautų bei skirtingų laikmečių kultūros, be to, ir talentingiausi vaikų rašytojai. Tačiau apie tai dar ne metas kalbėti.

Mūsų krašte seniau nuo šv. Mikalojaus dienos prasidėdavo samdinių atostogos, nes baigdavosi suderėtas laikas. Pasako bernas šeimininkui „Ačiū, gaspadoriau, už duoną ir druską“, pasiima savo užmokestį ir… namolei. Mat visi ūkio metų darbai jau būdavo užbaigti. Tada laikas ir arklius uždaryti kūtėn žiemai. Todėl tradiciniame kalendoriuje šv. Mikalojus dar vadinamas Arklių diena. Juk reikia pamaloninti arklelius už sunkų rudens triūsą! Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų.

O pagal prosenoviškus papročius avižas reiktų apšlakstyti juodo gaidžio krauju, papjauto dar saulei netekėjus. Tai tam, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs. Latvių kalendorinėje dainoje taip išgiedama: „Mikalojui gaidį kirtau devynskiauterį, Mikalojui žirgą pirkau devynkamanį“.

O ką veikdavo samdiniai, pargrįžę namo? Advento metas neprailgdavo, jis nuspalvintas didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaika… Verta kai kuriomis iš tų senųjų tradicijų pasidžiaugti ir šiandien. Štai Vakarų Lietuvoje buvo žinomas adventinis paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį su jame uždegta žvake. Šią savaitę ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. O keturios – per šventąsias Kalėdas. Tradicinėje lietuvių kultūroje advento vakarai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus. Ypač tam laikui pritinka tinklus megzti – bus „laimūs”, nes susideda iš kryžiukų. Su pasilinksminimais baigta; priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko“. Bažnyčioje nebetuokiama, tad ir piršlybos liaujasi. O jei kas dar bandytų piršliauti, sakydavo, to vaikai gali nebyliais tapti.

Bevakarojant būdavo pagiedamos adventinės giesmės. Dzūkuose papročiai leisdavo ir padainuoti, mat čia išliko labai senoviškų Advento dainų, kuriose galbūt glūdi netgi akmens amžiaus laikmečio atmintis. Joms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliuma loda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Ir dainose sakoma, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios nuo stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atnešąs elnias.

Jaunimas ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo; tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes. Nors ir čia išdaigoms progų susikurdavo. Štai sutardavo „krimsti keimerį“. Tai lažybos, kuriose prisižadama ko nors nedaryti neperspėjus to, su kuriuo susilažinta. Keimerys yra kevalais suaugę du riešutai. Nedažna keimerį rasti riešutaujant; tai geros sėkmės ateičiai, laimės ženklas. Sakydavo: „Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi“; „Kas kišenėj nešiojas keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis“. S.Daukantas rašo, kad keimerį suvalgydavo perpus jaunikis ir jaunoji per vestuves. Todėl tokį riešutą padovanoti merginai – užuomina piršlyboms.

Dar buvo manoma, kad keimerys turėtojui pagerina atmintį. Tikriausiai iš tokio tikėjimo ir kilo minimos lažybos. Du jauni vaikinai, merginos ar vaikinas su mergina susitaria lošti iš kokio nors draudimo ir to, ką laimėjęs gaus – pinigėlį, daiktą ar skanėstą. Tada suvalgo abudu po pusę keimerio kalbėdami: „Kremtu, kremtu keimerį, man duok, Dieve, atminti, tau užmiršti, nuo tavęs visus keimerius atimti“. Draudimų gali būti įvairių: lošiama „iš pašauktinių“, „iš prisėstybių“, „iš paduotybių“ ir kitaip. Jei iš pašauktynių, tai negalima atsiliepti, kai tas, su kuriuo keimerį krimtai, pašauks vardu. Atsakyti galima, tačiau tik ištarus: „Atsiliepiu, bet ne už keimerį“. Iš prisėstynių žaidžiant, lažybų partnerio akyse negalima atsisėsti, neištarus „Sėduos ne už keimerį“. Žodžiu, negalima užsimiršti, antraip tuoj apsijuoksi. Kadangi keimerį reta surasti, o jis dar ir laimę nešantis, žaidimui pakakdavo sukrimsti pusiau paprastą riešutą. Arba duonos kriaukšlelį, perlaužus pusiau.

Tokiu Advento laikotarpiui būdingu žaidimu tikriausiai būdavo norima priminti, jog šiuo metu esama ir papročiais draudžiamų darbų. Negalima kirpti avelių, antraip jų vėlesnė vilna visai susigadintų, būtų trumpa ir šiurkšti. O kirpusi mergina gautų vyrą tikrą tinginį; ne kitokie būtų ir jų vaikai. Žemaičių moterys pūkinių pagalvių Advente vengdavo pilti, antraip vasarą varnos žąsyčius iškapos, vanagai juos išnešios. Advente niekas nevažiuodavo į mišką nei malkauti, nei statyboms medienos ruošti. Šiame paprotyje dvelkteli labai jau senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį.

Dar advento metą paįvairindavo prieššventiniai turgūs. Įdomūs ir smagūs jų pavadinimai šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo tokie: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Ar girdėtas toks posakis: „Užsimaukšlinęs muginę, pažinti negali“? Tai apie žieminį galvos apdangalą: muginė – veltinė ar kailinė kepurė. Žodžiu, šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Jų pelenais išdžiovintus kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms.

Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia…

Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar prireiks šventiniam stalui. Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos…

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Algis sako:

    Jo tesugeba ideti straipsni, kaip buvo svenciama jau ivedus krikscionybe, o galetu ideti kaip iki jos buvo svenciamos sios ir kitos sventes, aciu jau esam atsikande tu krikscionisku melagingu apgaulingu svenciu kuias ir nusavino krikscionys savaip pervadindave musu proteviu sventes…

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.