4

Medžioklė su lanku ir arbaletu

lapkričio 12, 2010 KARYBA

JURAS VISOCKIS.

Istorinės aplinkybės. Prakalbus apie medžioklę senoviniais ginklais,tokiais kaip arbaletas ar lankas (net jeigu jie šiuolaikiniai,pagaminti naudojant naujausias technologijas) daugelio akyse sužiba azarto ugnelės. Abu šie ginklai apipinti romantikos ir legendų vijokliais.Niekam nereikia aiškinti kas tokie buvo Robinas Hudas arba Vilhelmas Telis – abu puikūs medžiotojai ir kariai, kiekvienas jų tobulai įvaldę savo ginklą. Visgi pirmenybę atiduokim vyresniajam arbaleto broliui ir jo pirmtakui – šaunamajam lankui.

Lankas

Manoma,kad pirmasis lankas buvo išrastas Mezolito ir Neolito sandūroje maždaug prieš 30 – 40 tūkstančių metų. Į klausimą, kur tai atsitiko ir kas padarė šį, ko gero esminį žmonijos civilizacijos išradimą, atsakyti neįmanoma. O tai juk buvo pirmoji mašina žmonijos istorijoje ir nuo to momento prasidėjo techninis civilizacijos progresas mūsų planetoje! Ant uolų, pavaizduotų medžioklės lankais scenų galima rasti įvairiose pasaulio vietose – nuo Sacharos iki Šiaurės Amerikos. Titnaginiai strėlių antgaliai – gausiausias Mezolitinių – Neolitinių kultūrų palikimas. Čia ne išimtis yra ir Lietuvos teritorija. Greičiausiai lankas buvo išrastas nepriklausomai keliose pasaulio vietose.  Jo reikšmę pirmykščių medžiotojų visuomenei atspindi daugelio tautų mitologija. Čia lankas yra vaisingumo ir net pasaulio sutvėrimo simbolis.

Kai kurios Šiaurės Amerikos vietinių gyventojų gentys garbino magiškųjų strėlių ryšulį-galingą fetišą, laiduojantį sėkmę medžioklėje. Dėl tokių fetišų net vykdavo tarpgentiniai karai. Lietuvos teritorijoje lankas evoliucionavo nuo paprastojo arba trumpojo lanko iki sudėtingo refleksinio azijinio arba kitaip vadinamo rytietiško lanko. Matomai šie lankai į mūsų kraštą atkeliavo dviem keliais: per glaudžius kultūrinius ir karinius ryšius su Rytais turėjusią Rusią ir kartu su totoriais bei jų giminaičiais karaimais XIV a. pabaigoje atkeldintais ir apsigyvenusiais LDK. Yra duomenų, kad Lietuvoje valstiečiai dar net XIX a. pradžioje medžiojo lankais. Medžioklėje naudotų lankų galia siekdavo 27-30 kg. (karybai naudoti beveik dvigubai galingesni lankai). Jos visiškai pakako net stambiam raguočiui, tokiam kaip stumbras arba briedis nudobti.

Arbaletas

Arbaletas yra gerokai vėlyvesnis išradimas. Akivaizdu,kad tai yra ne kas kita, o patobulintas lankas. Atsirado medinis korpusas, prie kurio kryžmai tvirtinamas lankas,o ant jo strėlės laikiklis arba griovelis, suteikiantis strėlei kryptį šūvio metu bei templės paleidimo mechanizmas. Pirmieji arbaletai buvo išrasti jau nebe medžioklei, o karybai. Beveik tuo pat metu, apie III-IV amžių iki Kristaus gimimo jie išrandami senovės Kinijoje ir senovės Graikijoje. Europoje arbaletas intensyviai pradėtas naudoti po pirmųjų kryžiaus žygių Palestinoje, tai yra nuo XI a., nors pavienių faktų apie panašaus ginklo buvimą Vakarų Europoje aptinkama jau nuo IV a. po Kristaus. Jeigu karyboje arbaleto pranašumas prieš lanką taip ir išliko ginčytinas lyginant lanko ir arbaleto galimybes, akivaizdu, kad šaudyti arbaletu gerokai paprasčiau nei lanku. Be to literatūroje arbaleto efektyvumas gerokai perdedamas. Nors, pavyzdžiui, kariniam arbaletui įtempti reikia apie 400 kg jėgos, bet jo išmetamos strėlės greitis 50-70 metrų per sekundę yra beveik toks pat, kaip angliško ilgojo lanko ir beveik 30% mažesnis negu azijinio. Tai sąlygoja mažas (kompaktiškumo ir patogumo sumetimais) lankas taigi ir nuo 7 iki 10 kartų trumpesnė energiją akumuliuojanti įtempimo bei energijos perdavimo strėlei eiga. Visgi arbaleto strėlė perneša šiek tiek didesnę energiją dėka masyvesnio antgalio ir labiau strėlės priekyje esančio svorio centro. Bet lanko greitašaudiškumas beveik 30 kartų didesnis nei arbaleto (XIV-XVa. naudotam mechaniškai įtempiamam arbaletui užtaisyti prireikdavo iki 2 minučių, patyręs lankininkas per tą laiką sugebėdavo paleisti apie 30 taiklių strėlių). Abu šie ginklai vienu metu pasitraukė iš Senojo Žemyno mūšių arenos taip ir neišstūmę vienas kito. Medžioklėje, tačiau, arbaletas užėmė gana tvirtas pozicijas. Iki 250 kg jėgos medžiokliniam arbaletui visiškai pakako. Naudojant įvairius sverto tipo bei reduktorinius mechanizmus tokį arbaletą užtaisyti visiškai lengva. Be to, labai patogi arbaleto savybė – galimybė užtaisyti arbaletą iš anksto ir turėti jį paruoštą bet kuriam momentui.Atsirado (ypač XVII a. – medžioklinių arbaletų aukso amžiuje) visa eilė specializuotų medžioklinių arbaletų, vadinamieji šneperiai (Schnepper)– lengvieji medžiokliniai arbaletai plieniniais lankais su patobulintu templės paleidimo mechanizmu, itališkos balestros – tai buvo arbaletai, pritaikyti šaudyti paukščius degtomis molinėmis arba metalinėmis kulkomis, taip pat kulisiniai arbaletai su strėlę dengiančia korpuso dalimi – kulisa. Arbaletų korpuso ir buožės dizainas pradėjo kartoti to meto muškietų formas bei puošybą, atsirado taikikliai. Arbaletais medžiota buvo dar ir XIX a. Beabejo šis ginklas dėl savo brangumo buvo prieinamas tik aukštuomenei. Jeigu lanko medžioklinių strėlių antgaliai (išskyrus specializuotus šarvamušius, kurių formos buvo identiškos, lanko strėlių antgaliams , tik mažesnės masės) nesmarkiai skyrėsi nuo kovinių, tai arbaletinių strėlių medžiokliniai antgaliai buvo labai specializuoti. Jie būdavo dažniausiai įmoviniai (įtvariniai smūgio į taikinį metu kartais perskeldavo strėlės kotą). Antgalio formą apspręsdavo medžiojamas laimikis. Smailiaviršūniai ir sunkūs antgaliai buvo naudojami stambių žvėrių medžioklei, kailiniams žvėreliams medžioti – buki, kryžmės formos galais, kad nesugadinti kailio, kalto arba pusmėnulio formos greičiausiai šokiniai antgaliai vidutinio dydžio žvėrims, tokiems kaip stirna.

Lietuva vėlyvaisiais viduramžiais labai operatyviai sugebėjo įsisavinti naujausius karybos išradimus, arbaletas taip pat nebuvo išimtis. Jau nuo XIV a. LDK šaulių junginiai buvo ginkluoti arbaletais tokiu pat mastu kaip ir Ordinas, o lankininkai vaidino tik pagalbinį vaidmenį (tik apie 13% bendro šaulių kiekio, tai rodo randamų iškastinių strėlių antgalių kiekybinės proporcijos) Šiuo požiūriu LDK niekuo nesiskyrė nuo Vakarų ir Centrinės Europos to meto valstybių (tai yra taip vadinamas žemyninės Europos lanko ir arbaleto naudojimo santykis, skirtingai nuo Anglijos ir Rusijos, kur lemiama persvara buvo lanko naudai). Labiausiai LDK naudotas vadinamasis Centrinės Europos arbaleto tipas defleksiniu (t.y. esant be templės į priešingą pusę išlenktu) raginiu kompoziciniu lanku. Tokie arbaletai didesniu greičiu išmesdavo strėlę, negu arbaletai plieniniais lankais, be to, labiau tiko vietinėms klimatinėms sąlygoms, nes jau prie minus 5 laipsnių temperatūros plieniniai lankai lūždavo. Yra pakankamai archeologinių duomenų nedviprasmiškai teigti, kad XIVa. Antroje pusėje ir XV a. pradžioje Vilniuje būta arbaletų dirbtuvių. Nors apie medžioklę arbaletais Lietuvos teritorijoje Viduramžių-Renesanso ir vėlesniais laikais duomenų labai maža, visgi turint omenyje aukščiau minėtą šio ginklo populiarumą peršasi išvada, kad tam tikru momentu (nuo XIV iki XVIII amžiaus) arbaletais pas mus turėjo būti medžiota tokiu pat mastu kaip ir likusioje vakarietišką ginkluotę naudojusioje Europoje. Ir pabaigai norėtųsi apsistoti ties literatūroje pasitaikančia terminologine maišatimi, susijusia su arbaleto pavadinimo variantais. Pats žodis Arbalette yra pasiskolintas iš prancūzų kalbos, savo ruožtu yra lotyniško arcuballista (lankinė svaidyklė) variantas, LDK kanceliarine slavų kalba vadinamas samostrel vėlesniuose lenkų kalba rašytuose – kusza arba kuszaręczna (lenkiškai kalbėjusiai to meto LDK aukštuomenei, medžiojusiai arbaletais, lietuviškas terminas nebuvo aktualus, o lietuviškai kalbėjusi prastuomenė medžioklei naudojo lanką). Autentiško lietuviško pavadinimo šiam ginklui įvardinti, išskyrus K.Sirvydo (1580-1630) pavartotą „kilpinis gielažinis“ -kas greičiausiai atitiko jo gyventu laiku populiarų šneperi – bei lietuviškoje istoriografijoje pasitaikantį „kilpinį lanką“ (kalbininkai šį pavadinimą besąlygiškai priskiria šaunamajam lankui) nėra. Dar vartotas iš tiurkų kalbų pas mus patekęs saidokas (saadak, sagaidak) iš tikrųjų reiškiantis lanko strėlių dėtuvę – strėlinę ir arbaletui įvardinti niekaip netinkamas. Savo termino neturint, labiausiai priimtinas lieka neutralusis pavadinimo variantas – arbaletas.

Lankininkų klubas „STRĖLĖ“

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (4)

 

  1. Galius sako:

    Manau, kad senovės lietuviai „arbaletą“ galėjo vadinti „varbolius“ ar „virbolius“.

    LKŽ yra toks yrašas:

    varbolis sm. skorpionas (?): Aba kad jį prašytų apie pautą – duotų jam varbolį?

    Įdomu, kad skoripionas savo forma panašus į arbaletą, ir kad Lietuvoje ir aplink skorpionai nesiveisia.
    Aišku tai tik spėjimas.

  2. Varna sako:

    Pataisa:“tinka“

  3. Varna sako:

    Šaunu Jurai .Labai puikus straipsnis.Daug darbo įdėjai.
    Tika įkelt ir į Vikipediją :)

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.