Baltų žinyčios vartai

1

„Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“- kūčių pavadinimo kilmė(1)

viršaitis gruodžio 23, 2011 PASAULĖŽIŪRA, tradicijos ir papročiai

Liutauras Baltasis//

Kūčių pavadinimu šiandien vadiname žiemos šventės – saulėgrįžos išvakares, kai dienos trumpumas ir nakties ilgumas pasiekia savo ribas.  Nakties ilgumas senovėje sudarė šventą laiką, priešingai dabartiniams urbanizuotiems laikams, kai elektra namuose, kaime ir mieste praktiškai jau kasdienybė ir net naktį mieste yra šviesu. Senovėje, tik saulei nusileidus, aplinka tapdavo gūdi ir nebent mėnulis atsispindėdavo ant iškritusio sniego, sudarydamas neįprastą ir gan mistišką vaizdą, sukeldavusį pagarbią baimę gamtai. Anksčiau tokioje aplinkoje ugnies šviesa troboje buvo vienintelis gyvas šviesos šaltinis. Pagal senovinę pasaulėjautą baltų gentys aiškiai jautė ir suvokė pasaulį pagal tai, kas juos supo aplink.

Vienas iš ankstyviausių šaltinių, paminėjusių Kūčias, yra vadinamoji Volfenbuitelio „Postilė“ – prieš 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijos Volfenbuitelio miesto bibliotekoje. Čia ir paminėti lietuviai, būrę „su kūčiomis“ dar XVII a. kaip auką išsimelsti sėkmės gyvulių ūkiui. Minėtini kviečiai ir žirniai, kurie buvo svarbi Kūčių sudėtinė dalis.[1]

Kaip galėjo anksčiau švęsti šio laikotarpio šventę? Nuo ko kyla nelabai aiškus kūčių pavadinimas ir dar keistesnė maisto simbolika ant šiuolaikinio krikščionio stalo? Šie klausimai dažnai užduodami ir dar dažniau jų reikšmių ieškoma internete. Tačiau galima rasti nebent krikščioniškos simbolikos paplitimą krikščioniškų kūčių vakarienėje.

Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, įrodinėjo, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje.  Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia“, turi graikų k. žodis „kukkia“ κουκιά -pupos. Kūčių patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Šią įdėją pasigavo P. Dundulienė ir kiti etnologai ir etnografai, o dabar ir visos žiniasklaidos priemonės. Tačiau pasigilinus pasirodo, kad graikai kūčių nešvenčia, bet jau šiuolaikinėje Graikijoje. Būtų keista, kad senovinis paprotys (jei jis išties buvo svarbus) būtų taip lengvai nunykęs. Jei tai sietina su žodžiu graikišku žodžiu „kukkia“-pupos, kodėl pupos nėra tas grūdų mišinys, kuris vadinamas kūčia? Pas rusus kutja ir pas baltarusius kucia reiškė įvairių javų ir medaus miešimo junginį, kuris nieko bendro neturi su didelėmis gliaudomomis graikų pupomis. Šis vedinys yra abejotinas dar ir todėl, kad krikščioniškos lenkų kūčios tradicijos  yra ne tas pats, kas lietuviška kūčia. Lenkų kūčios vadinamos „Wigilia Bożego Narodzenia“, kitaip sakant ketvirtoji budėjimo naktis, kol gims kristus.

Vigilijos atsiradimas.

Prieš du tūkstančius metų romėnai taip vadino ketvirtąją naktinę sargybą. Naktinė sargyba turėdavo vykti nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Pirmąją sargybą pakeisdavo antroji, antrąją – trečioji, o šią – ketvirtoji. Ketvirtosios naktinės sargybos metu reikėtų keltis maždaug trečią ar ketvirtą valandą nakties, rengtis ir eiti į savo budėjimo postą. Ketvirtosios naktinės sargybos budėjimo laikas yra pats šalčiausias nakties metas. Tai laikas prieš pat saulėtekį. Budėtojai labai laukdavo patekančios saulės, nes pasirodžiusi saulė reiškia, kad ketvirtosios naktinės sargybos darbas baigėsi. Taip buvo ir senovės Romoje. Vigilija (ketvirtoji naktinė sargyba) baigdavosi saulei patekėjus. Jos pabaiga – dienos pradžia, tamsos išsisklaidymo metas. Sargybiniai vis žvilgčiodavo į rytus, laukdami pasirodant saulės kraštelio. Žodį „vigilija“ perėmė Katalikų Bažnyčia. Taip imta vadinti naktinė malda, kurios kalbėti keldavosi ir vienuolyno bažnyčioje susirinkdavo vienuoliai. Svarbesnių švenčių išvakarių diena arba vakaras imta vadinti vigilija (plg. Antikos žodynas. – Vilnius, 1998).

Lietuvių kūčios siejamos su specialių 9 grūdų patiekalu[2], o ne budėjimu prieš saulei patekant. Tad lietuviška kūčia greičiau jau artimesnė žodžiui „košė“, nei graikų „kukkia“. Mat senovėje Lietuvoje buvo toks paprotys, pavalgius kūčias: moterys ant žemės berdavo rainus žirnius sakydamos: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“.[3] „Kočėmis“, o taipogi ir žemeliukėmis, senovėje vadintos vėlės. Taigi kūčią reikėtų sieti su maistu vėlėms, kurios bastosi tamsiausioje naktyje, kitaip tariant, auka mirusiems protėviams, jų numaldymas ir prašymas, kad kitais metais būtų „margas“ derlius (kuo įvairesnis). Žirniai ir pupos vėliau pradėti vadinti Kristaus ašaromis, nes, nežinant tikrosios jų prasmės, beliko „sukrikščioninti“ ir jas.

Apie senovinį rainų žirnių patiekalą patvirtina ir etnologai, kurie yra užrašę nemažai kūčių patiekalų receptų. Vadinasi, mes kalbame apie ypatingą patiekalą – jo gamybą, simbolinę reikšmę ir vartojimo aplinkybes šventu laiku. Tai neturi nieko bendra su vigilija, taip pat ir su graikų pupomis. Šutinti žirniai būdavo perkošiami per šiaudus, kuriais vėliau vyrai apraišiodavo obelis, idant jos būtų vaisingesnės. Remiantis senąja pasaulėžiūra ir anksčiau taikyta similine magija, matome, kad žirniai ir net vanduo nuo žirnių tampa vaisingas. Tokiu vandeniu perlieti šiaudai „pasikrauna“ vaisingumo galios. Vaisingumas kyla tik iš Žemės ir iš chtoninės dvasių vietos – požemio. Anksčiau jos valdovu buvo Welinas, krikščionybėje tapęs kvailu demonu Velniu.

Jonas Balys yra užrašęs ( Naujamiesčio apyl.; Joniškėlio apyl.; Biržų raj.) įdomų pasakojimą apie ant tuščių avilių į žirnių šalį jojančias raganas:
Kartą vienas bernas įlindęs į avilį, ir raganos jį nunešusios į kažkokį kitą pasaulį, kur buvusi vasara, ir ten jos ėmusios žirniauti. Bernas iškišęs iš avilio ranką ir taip pat pasiraškęs žirnių. Paskum raganos sugrįžusios atgal.  Kai vakaruškose raganos gyrėsi, kad neturinčios iš kito pasaulio žirnių, bernas išsiėmęs iš kišenės žirnius ir parodęs. Paskum tas bernas ėmęs džiūti ir nudžiūvęs (Garšvų k., Naujamiesčio apyl. 1,12).[4]

Šiame pasakojime žirniai yra pavojingi tam, kuris jų nusiraško priešingame laike negu yra pats. Raganos persikėlė aviliais į vasaros laiką, kur žirniai tuo metu derėjo, o sugrįžusios gyrėsi, kad jų neturi. Atrodo logiškai keista prieštara, bet, mąstant mitologiškai arba alogiškai, viskas susidėlioja į savo vietas. Bernas grįžta į kalėdų laikotarpį, kuriame žirniai yra kito laiko atributas. O kitame laike gali būti tik mirusieji ir dvasinės esybės, tokios kaip raganos. Todėl tai, kas vasara auga, žiema nudžiūna. Taip bernas peržengdamas mirusiųjų ribą ir pasiimdamas žirnius iš vasaros laiko, pažeidžia Visatos Rėdos (evoliucijos dėsnį), pats pradeda nykti ir miršta.

Šis pasakojimas mums šiek tiek paaiškina žirnių sąsajas su mirusiaisiais ir su, atrodo, “ keistu“ moterų elgesiu po kūčių vakarienės – margus žirnius berti ant žemės ir sakyti: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“. Po vakarienės beriami žirniai ant žemės yra aukos mirusiesiems, kurie turi užtikrinti vaisingą derlių vasaros laike. Toks „veidrodinio“ laiko suvokimas persmelkia visą baltų pasaulėžiūrą ir apeigyną.

„Košės“ pavadinimas artimas ir slavų „каша“ (kaša), o veiksmažodis košti gali mus priartinti prie užslėptos prasmės. Prisiminkime, kad žirnius perkošia per šiaudus, kuriais apriša obelis. Šiaudai čia yra „filtras“ šiuolaikine ir materialia prasme perkošiant grūdus. Toks šiaudų filtras naudojamas ir alui košti. Šiaudai yra tai, kas lieka nuo iškultų grūdų. Šiaudas tarsi tarpininkas, kuris jungia ir tuo pačiu skiria grūdą kaip galutinį produktą nuo šaknų, kuriomis tapo pasėtas grūdelis. Tuo pačiu skiria požeminę dalį nuo antžeminės. Kaip ir žemė „perkošia“ mirusiuosius, palaidotus kūnus nuo atsiskyrusių vėlių. Taigi „košė“ yra tai, kas lieka perkošus ir tuo pačiu dar tebesa skystame būvyje. Tokia „koše“ galime vadinti ir avižų kisielių, kurio pavadinimas yra kilęs nuo rusiško „кислый“ (rūgštus). Yra kitas užrašymas, kuriame aprašytas paprotys po kūčių atidarius langą su šaukštu drėbti laukan kisielių sakant „Mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu“. Toks panašumas su žirnių metimu žemėn rodo, kad kūčios esmė yra specialus arba kitaip šventas patiekalas iš grūdų ir jų aukojimas protėviams.

Tokia koše galime vadinti aguonpienį: permaltas (anksčiau pertrintas) aguonas užpilame ataušintu virintu vandeniu, analogiškiems nušutintiems žirniams. Aguonpienis valgomas vakarienės pabaigoje, suberiant į jį  kūčiukus arba šližikus ir taip gaunant vėlgi KOŠĘ, kurios pagalba persikeliame į sapnų karalystę, panašiai kaip tame pasakojime apie berną, tuščiam avily persikėlusį į stebuklingą laiką.

Aguonpienis labai stipriai migdo, todėl jo privalgę vaikai greitai užmiega ir nespėja susekti „Kalėdų senelio“, kuris nematant padeda dovanėles po eglute. Suaugusieji per sapnus gali susisiekti su anapusiniame pasaulyje gyvenančiais artimaisiais ir vėl sugrįžti į gyvųjų šalį. Čia norėčiau dar sykį atkreipti dėmęsį į anksčiau paminėtą raganų skraidymą ant tuščių avilių, kuriais jos persikelia į priešingą laiką. Raganos joja ant tuščių bitelių namų. Šis vaizdinys mums nurodo ir kitą, labai svarbia sudėtinę valgio dalį – medų. Medaus savybė yra saldumas, o jo priešingybė yra kartumas. Saldumas yra ta košės svarbi dalis, kuri mus programuoja gyvenimui, o kartumas – ryšiui su mirusiaisiais. Todėl nenuostabu, kad senovėje alų gamino palaikyti ryšiui su mirusiaisiais. Anksčiau alaus gamyboje galėjo būti naudojamas medus. Neveltui pasakose yra neatskiriamas žodis „…ten alu-midų gėriau, burnoj neturėjau“. Tai reiškia, kad dalyvavau mirusiųjų arba stebuklingoje šalyje, todėl tai, ką gėriau, fizinė burna nepajuto. Paklausite, kur čia tas kartumas? O gi į alų stabdyti rūgimo procesą dedamas apynys, kurio kartumas yra priešybė midaus saldumui – gyvenimo gėrimui. Pats žodis apynys savo augimu panašus į žirnius, nes abu sukasi ant stiebo ir lipa pas Dievą viršun, kaip toj pasakoj apie didelę pupą, užaugusią iki dangaus, kuria bobutė su seneliu užlipo pas Dievą. Todėl apynys yra „APEINYS“, kuris apeina aplink, kaip saulė, judanti ratu ir spirale į viršų. Tai turbūt vienintelė vieta, kur graikiška pupa „kukkia“ artima savo simboline prasme žirniams ir kitiems grūdams.

Šie patiekalai parodo, kokie svarbūs mums ryšiai su mirusiaisiais ir jų pagerbimu. Prisiminus, kad tikroji kūčia sudaryta iš 9 grūdų ir medaus miešimo, dabar drąsiai galim ją vadinti šventine koše, žinoma kaip kūčia.

Šaltiniai

1. Pagal internetoprieigą maistologija.wordpress.com;
2. M. Pretorijus „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, 2006 Vilnius, penktoji knyga, psl. 511;
3. Dundulienė „Lietuvos etnologija“, 1991 Vilnius „Mokslas“, psl. 230;
4. J. Kudirka „Kūčių naktis“, 1990 Vilnius, psl. 15;
5. Lietuvos II Eucharistinis kongresas 2000, pagal svetainę lcn.lt

Bus tęsinys

© 2011, viršaitis. All rights reserved.