1

Esame paslėptos erotinės tradicijos tauta

gruodžio 21, 2011 Šeima, Švietimas, tradicijos ir papročiai

Emilija Čepulionytė//

Sovietmečio patirtis

„Tai, kad sovietmečiu nebuvo sekso, dar nereiškia, kad nesituokėme, nesimylėjome ir negimdėme vaikų“, -sako Vytautas Gudonis, Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros habilituotas daktaras, profesorius.

Mokslininkas prisiminė, kaip tais laikais latvių seksologas Janis Zalitis važinėjo į Lietuvą skaityti paskaitų. „Jis išleido knygą „Meilės vardu“, kuri vėliau, gaila, buvo uždrausta. Aš ir dabar tą knygą sugrąžinčiau, išleisčiau dideliu tiražu ir dalinčiau metrikacijos skyriuose. Tik perskaitę šią knygą galėtų tuoktis, – sako profesorius. – Sovietmečiu ši knyga buvo lytinio ugdymo elementorius.“

Cenzūros nebėra jau du dešimtmečius, tačiau pasak V. Gudonio , jokios lytinio švietimo sistemos taip pat neatsirado. Pasak psichologo, reikėtų jau mažiems vaikams aiškinti, kuo skiriasi berniukas nuo mergaitės. „Mažomis dozėmis, po truputį. Tik taip jie žinos, ko tikėtis iš gyvenimo ir kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje,“ – sako V. Gudonis.

Ugdyti dorovę

Paauglys nežino apie lytinį gyvenimą pakankamai, suauga, susituokia, panašiai, kaip kadaise jį patį, auklėja savo atžalas. “ Uždaras ratas: ką gali vaikui duoti tėvai, kurie patys nėra pakankamai lytiškai išsilavinę? Tai turi daryti mokykla“, – sako V. Gudonis.

Pasak profesoriaus, kartu su lytiniu švietimu mokykloje turi būti ir dorovinis ugdymas. „Pasakykime tėvams, jog nekaltybė yra dorybė, jog egzistuoja šeimos vertybės, tradicijos, ir kaip tai svarbu“, – tikina pašnekovas.

O kol kas mes esame puolę į eilinį kraštutinumą. „Kažkada  buvo griežta cenzūra, kuri kontroliavo, kokios nuotraukos pasirodys spaudoje, dabar – nuogo kūno yra pernelyg daug ir mes nežinome, ką su juo veikti, – šypsosi profesorius. – Visko turi būti su saiku. Moteris turi žinoti, kad ji seksuali, ji turi eiti gatve ir švytėti, bet ji neturi iš kūno daryti prekės. Seksualumas turi puošti moterį.“

Trunka trejus metus

V. Gudonis pabrėžia, kad žmogus užprogramuotas daugintis, todėl žmonija ir išliko. „Meilės“ fenomenas tikrai yra. Jį pavadinčiau rožinių akinių sindromu. Meilė apakina, kad partneris atrodo pats geriausias , gražiausias, protingiausias. Svarbiausias, kad nepastebime antrosios pusės trūkumų, – sako profesorius.-

-Amerikiečių tyrinėtojai nustatė, kad šis fenomenas trunka nuo mėnesio iki trejų metų.. Viskas priklauso nuo žmonių emocinio turtingumo – nuo to, kiek giliai į sąmonę įsirėžia meilės jausmas.“

Praeina laikas, ir rožiniai akiniai išblėsta. „Partneriai vienas kitame ima matyti trūkumų, kurie gali rimtai erzinti. Tačiau ką daryti? Per tą laiką, kol buvo meilė, gimė vaikas ar keli vaikai – juk nedrąskysi šeimos, – sako V.Gudonis. – Jeigu būtų normalus lytinis švietimasmkyklose, žmonės būtų pasiruošę tokiai situacijai, žinotų, kaip elgtis. Dabar, deja, mes esame savamoksliai – mokomės techninės meilės pusės, o visa kita tarsi užmirštama.“

Laimei, būna laimingų išimčių. „Taip, meilė praeina, bet lieka dėkingumas, draugystė ir daugybė dalykų, už kuriuos galime gerbti šalia esantį žmogų. Argi jums nėra gražu, kai daugelį metų drauge nugyvenę senukai vis dar su švelnumu žiūri vienas į kitą?“ – klausia V. Gudonis.

Profesorius pastebi, kad žmonės turi ne tik kalbėtis apie savo jausmus, norus, poreikius, bet ir dalintis fantazijomis. Pasak V. Gudonio, neištikimybė atsiranda, kai vienas iš partnerių yra labiau lytiškai išprusęs, atsipalaidavęs.

Pašnekovas atkreipė dėmęsį, jog dažnai yra klausiama, kas yra lytinio gyvenimo norma ir kiek toli gali pažengti partnerių fantazijos. „Atsakymas yra paprastas: norma yra viskas, kas priimtina abiems partneriams“, – sako V. Gudonis.

Už sukurtos uždangos

„Visais laikais žmonės mylėjosi ir gimdė vaikus, tik  apie tai kalbėti buvo nepadoru, negalima. Patys susikūrėme širmą, už kurios paslėpėme šeimyninį gyvenimą“, – sako V. Gudonis. Profesorius atkreipė dėmęsį, kad ir literatūroje lytiškumas paslėptaspo tam tikra uždanga, kuri daugiau simbolinė. „Labai džiaugiuosi, kad atsirado monografija – mokslinė studija, kuri peržengė mūsų tradicinį tabu ir pažvelgė po simbolių uždanga. galbūt tai tik pirmasis žingsnisį tabu griovimą, tačiau tai – labai svarbus žingsnis, “ – sako V. Gudonis.

Knyga, apie kurią kalba profesorius – „Erotika tautosakoje“. Ją parašė taip pat mokslo žmogus – d. Daiva Šeškauskaitė po to, kai atliko išsamią erotikos apraiškų tautosakoje studiją.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos ir Vilniaus universiteto kauno humanitarinių mokslų fakulteto dėstytoja sako, kad jai pačiai įdomi erotikos, meilės tema. „Galite tik įsivaizduoti, kaip sureagavo akademinė bendruomenė, kai pasakiau, ką ketinu tirti, – šypsosi mokslininkė. – Buvau sutikta tikrai nepalankiai.“

Paslėpta erotika

„Šiandien matome, kad ypač žiniasklaidoje, erotika yra gan atvira, net gašli – nuoga. man buvo įdomu pažvelgti, kaip erotika atrodė anksčiau – mūsų tautosakoje, istorijoje. Erotika, kaip meilės samprata, iš kurios atsiranda šeima, vaikai ir visa mūsų visuomenės santvarka, – sako D. šeškauskaitė. – Nagrinėjau tautosaką, mitologinę, religinę medžiagą. Pamačiau, kad erotika ir erotiniai simboliai mūsų protėviams buvo itin svarbūs.“

Mokslininkė pabrėžia, kad mūsų istorija reikėtų skirstyti į iki krikščionybės ir po krikščionybės. Pašnekovė pabrėžia, kad mūsų senovėje erotika užėmė itin svarbią vietą. Vis dėlto ji nebuvo atvira ir iššaukianti, kaip tik – užslėpta. „Esame paslėptos tradicijos tauta, – sako D. Šeškauskaitė. – Vis dėlto erotika ir lytinis aktas buvo labai svarbūs, nes tai tiesiogiai susiję su meile ir šeima.“

Meilė ir erotika keitė žmonių gyvenimusar net formavo valstybės gyvenimą. „Prisiminkime istoriją: Gediminas visas dukras ištekino į Rusiją, pats Jogaila vedė lenkaitę ir gyveno Lenkijoje. Yra labai daug pavyzdžių, kai tarpvalstybiniai santykiai formuojami vestuvėmis“, – sako D. Šeškauskaitė.

Simbolių kalba

Branda, pirmos menstruacijos senovės lietuviams buvo itin svarbios. “ Menstruacijų sulaukusi mergelė jau galėjo kepti duoną, eiti į vakarones ir susitikti su vaikinais. Iki tol visa tai buvo ribojama: leidžiama, bet ne taip atvirai, šnekėtis ir bendrauti“, – sako D. Šeškauskaitė.

Kalbėdama apie erotinius simbolius tautosakoje pašnekovė pabrėžia sodo įvaizdį. „Grožis, vilionės atveda iki erotinės meilės. Sodo puoselėjimas yra brandos simbolis, o buolio metimas – viliojimas, koketavimas.“

Augalai ir jų prasmės imitavo žmonių gyvenimą ir jų meilę. „meilę simbolizavo rūtos, lelijos, rožės, kupolės. Šių augalų skynimas ir vainikų pynimas – branda, mergelių pasiruošimas tekėti. Žydi augalas, žydi mergina. kai žiedas nužydi, turi duoti vaisių, tuomet ir mergina turėtų tekėti“, – sako D. Šeškauskaitė.

Aš tavo, tu – mano

„Meilė stiprinama dviejų žmonių supratimu ir pagarba, – sako D. šeškauskaitė. – Dabar vartojamos frazės „aš tave myliu“ tautosakoje nėra. Yra labai gražūs pasakymai „aš – tavo, tu – mano“ arba „aš tave taip myliu, kaip pažįstamą žmogų svetimoje šalyje.“

Pasak pašnekovės, erotika galėjo būti ir gašli, statiška, bet itin retai. Dažniausiai tai buvo išskirtinis susižavėjimas žmogaus savybėmis, potraukis.

„Iš erotinio potraukio atsirasdavo merginos tapimas moterimi, apibūdinamas tam tikrų įvykių seka. Pavyzdžiui, vainikų žolynų praradimas, virtimas gegute – mergystės praradimas. Bernelio pirmas kartas buvo ne mažiau svarbus. Jis apibūdinamas kaip žirgo, kepurės praradimas, nendrės sulaužymas. Bernystės praradimas buvo ne mažiau svarbus nei mergystės“, – sako D. Šeškauskaitė.

Pasak mokslininkės, itin svarbus jaunų žmonių gyvenime buvo pirmas kartas, nuo kurio priklausė tolesnis poros gyvenimas. „Jis dažniausiai perteikiamas simboline neįprastų, nekasdienių veiksmų ir garsų seka: dažniausiai tai būna žąsų ir gulbių klyksmas“, – sako D. Šeškauskaitė.

Leista daugpatystė

Lietuviai vyrai galėjo gyventi su trimis ar net daugiau žmonų. Pasak mokslininkės, daugpatystė buvo uždrausta tik XVI a.

„Po kelias žmonas turėjo ir prūsai. Labai įdomu yra tai, kad pirmajame baltų teisyne dvylika punktų buvo skirta šeimyniniams  santykiams – penki iš jų – lytiniams. Buvo nurodyta, jeigy vyras netenka žmonos, jis kuo greičiau turi susirasti naują. Jeigu vyras, turintis tris žmonas, bando atimti nekaltybę jaunai merginai, jis gali būti sudegintas“, – sako D. Šeškauskaitė.

Dievai tapo demonais

Su krikščionybės atėjimu viskas pasikeitė. „Visų pirma buvo iškeltas mūsų nemirtingumo dievas Velnias, kuris lietuviams buvo vienas iš vaisingumo dievų. Mūsų protėviams jis buvo vaiko užsakytojas. Su krikščionybės atėjimu velnias tapo blogiausiu: jo galybė sumenkinta, o jis pats numestas į peklą“, – sako D. Šeškauskaitė.

Taip pat, pasak mokslininkės, visi pagonių dievai buvo pripažinti demonais, o kartu su tuo nepriimtinais tapo ir bet kokie meldimaisi lytinės stiprybės, apvaisinimo. žodžiu, atsirado tabu.

„Į valstybės reikalus ėmė smelktis religija. Klausiu, kas gi mes tuomet esame? Ar išlikome ta baltiška valstybė su savo tradicijomis? O gal nebeliko mūsų šaknų? Juk jos skiriasi nuo kitų tautų turimų. Sakykime, slavų. Pas juos viskas atvira: nuėjau į pirtį, atlikau reikalus, o štai lietuvių tradicija slypi po simbolių šydu. Mes nuo seno buvome mokomi, kad nuo lytinio akto prasideda bendras gyvenimas ir su juo susijusios vertybės. Tik tai nebuvo atvira, gašlu“, – sako mokslininkė.

ir dabar, pasak pašnekovės, svarbu išlaikyti savo identitetą. „Pažiūrėkite, kad ir kur emigruotume, kaip dažnai lietuvis ieško lietuvės ir atvirkščiai. Mes tai darome net nesusimąstydami. Tai įrodo, kad esame kitokie“, – sako D. šeškauskaitė.

Pagal TV savaitės „Neišgalvotas istorijas“ parengė baltai.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Algis sako:

    Va cia tai straipsnis man patiko :)

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.