0

Amerikiečio knyga apie lietuvių tradicinę keramiką

gruodžio 21, 2011 Amatai, Leidiniai

Libertas Klimka//

Metų pabaiga būna dosni dovanomis. O ypač džiugina tos, kurios praturtina dvasią, nuskaidrina sielą, ir yra skirtos visai mūsų visuomenei. Štai prieš keletą dienų JAV ambasadoje buvo pristatyta knyga – puiki dovana Lietuvai, sureikšminanti mūsų etninę kultūrą.

Tai jauno amerikiečio Anthony Stellaccio leidinys apie tradicinę lietuvių keramiką – „Lithuanian Folk Pottery. Insaid and Out“.

Foto vilnius.usembassy.gov

Šis solidus 380 puslapių veikalas pristato keramiką, susiformavusią per ilgus tūkstantmečius rytiniame Baltijos jūros pakraštyje, tradicinėje lietuvių tautos kultūroje. Keramika kaip dailės rūšis yra labai patraukli. Viena, kad jos kūriniai gali būti tiek dekoratyviniai, tiek ir taikomieji. Antra, kūrinys gimsta meistro rankose betarpiškai, netgi be įrankio, todėl lyg ir tiesiai iš širdies. Kaip tas Dievo lipdomas Adomėlis…

Keramika – antroji seniausia, po akmens skelčių, technologija žmonijos istorijoje. Molio dirbinių būta jau prieš 12–13 tūkst. metų, bet tuomet Lietuvoje dar stūksojo ledo kalnai. Išmokus degti puodus, buvo galima iš esmės pakeisti ir maisto paruošimo bei jo atsargų saugojimo būdus. O pirmieji žibintai – taukų pripilti moliniai dubenėliai su dagtimi. Pagal keraminių indų formą ar puošybos būdą archeologijoje įvardijamos skirtingos neolito ir žalvario amžių kultūros.

Keramikos raidą pažinti yra labai svarbu Lietuvos proistorės tyrinėtojams, siekiantiems nustatyti lietuvių etnogenezės bruožus. Dirbinių technologijos ir stiliaus kaita atspindi tiek vidinę konkrečios kultūros raidą, tiek ir jos išorines įtakas, ryšius su kitomis kultūromis. Lietuvoje moliniai indai naudoti nuo neolito pradžios, jų šukių randama jau IV tūkstantmečio prieš Kristų archeologiniuose vadinamųjų Nemuno ir Narvos kultūrų sluoksniuose.

Lietuviškosios keramikos paveldas įvairus ir sudėtingas. Deja, iki šiol jis dar nebuvo sulaukęs išsamesnių tyrinėjimų bei apibendrinimų. Todėl itin vertingas ir įdomus yra žvilgsnis į šio meno ir amato rūšies istoriją iš šalies. Ypač kai tyrinėtojas A. Stellaccio yra puikiai susipažinęs su europine bei pasauline keramikos raida. Jo knyga – giliai mokslinė šios tautodailės rūšies apžvalga bendraeuropiniame kontekste. Tokio uždavinio iki šiol dar nebuvo ėmęsis nė vienas autorius.

Pirmajame knygos skyriuje pasakojama apie liaudies keramikos tradiciją, gražiai susiejant jos raidą su Lietuvos istorija. III tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje dideliuose Europos plotuose, įskaitant ir Lietuvą, paplito keramika, puošta virvelės įspaudais. Jos nešėjai įvardijami indoeuropiečiais. Šios kultūros dirbiniai tokie įvairūs ir gražūs, kad vadinami proistorės meno viršūne. Ypatingą dėmesį autorius skiria to meto molinių puodų ornamentikai ir jos simbolikai.

Metalo amžiais keramikos formos ir puošyba žymiai supaprastėjo. II tūkstantmečio po Kristaus pradžioje, įdiegus glazūros techniką ir žiedžiamąjį ratą bei pradėjus gaminti koklius, vėl pastebimas šio meno atsigavimas. Tačiau tuomet amatą jau stipriai veikė išorinės įtakos. Vakarų Europoje besiformuojanti miestų savivaldos sistema skatino amatininkų keliones, technologijų bei estetikos plėtrą, tačiau kartu ir vietinių darbo tradicijų nykimą.

Bet kaime keramikos raida nelabai paisė mados vėjų. Viena, kad kiekviena sodybos šeimininkė gebėjo nusilipdyti reikiamą indą, antra, kad indų formas iš esmės nulemdavo paskirtis. Tik XIX a. glazūruoti ir ornamentuoti indai iš miesto kultūros persikėlė į kaimą. Dekore ėmė rastis tradicinių tautodailės motyvų, meistro individualybės požymių. Palaipsniui Lietuvoje susiformavo puodininkystės centrai ir stiprios regioninės tradicijos. A. Stellaccio pavyko išryškinti, kas lietuvių liaudies keramikoje yra išskirtinai vietinė tradicija, taip pat atskleisti svarbų sąryšį tarp dirbinių požymių ir istorinių sąlygų.

Antrajame knygos skyriuje kalbama apie keramikos formas. Čia aptariamos grožio sąvokos, etnoregioninės formos ir ornamentų variacijos bei pateikiami trumpi, muziejinių eksponatų fotografijomis iliustruoti, kiekvienos iš formų funkciniai aprašymai. Autoriaus pastebėjimai apie indo formos ir paskirties tarpusavio sąlygotumą yra išties labai subtilūs.

Trečiasis skyrius skirtas keramikos simbolikai. Teisinga autoriaus pastaba, kad ornamentika yra vietinės kilmės kalba su jai būdinga estetika. Pilnutinai tai įmanoma suprasti tik žinant lietuvių tautosaką ir mitologiją. Būtent tokias žinias autorius čia ir parodo. Šiame skyriuje taip pat aprašomas numerologinių keramikinės ornamentikos raštų bei žodinių ir vaizdinių simbolių panaudojimas. Išryškinti įdomūs sąryšiai tarp simbolikos ir indų funkcijos. Ketvirtasis skyrius skirtas tradicinės keramikos technologijai ir gamybos procesui. Svarbu, kad aprašydamas tai, autorius remiasi ne tik literatūra, bet ir pokalbiais su patyrusiais liaudies meistrais.

Knyga išsamiai supažindina skaitytoją su Lietuvos liaudies keramika ir jos istorine raida, nemažiau ji svarbi ir patiems lietuviams kaip mokslinis tautos paveldo tyrinėjimas. Gal tas palankus žvilgsnis iš šalies padės ir mums labiau vertinti ir branginti savo tautos paveldo lobius…

Į knygos prastatymą buvo susirinkęs gražus būrys archeologų, muziejininkų, menotyrininkų, puodžių ir keramikos profesionalų; su visais jais autoriaus bendrauta, konsultuotasi, tartasi. O savo žodyje Anthony prisipažino per dešimtį čia praleistų metų pamilęs Lietuvą, jos tautos dvasingumą.

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

lrt.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.