0

Kokia kalėdinės eglutės tradicijos kilmė?

gruodžio 30, 2011 Pasaulyje, tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka//

Nuo vaikystės esame susigyvenę su šv. Kalėdų įvaizdžiu – išpuošta eglute. Belaukdami šv. Kalėdų džiugesio, ką piešia vaikai? Žinoma, eglutę žaliaskarę… O kaip ji nuostabiai kambaryje kvepia mišku! Gera ją dabinti; smalsu, gal ir kokią dovanėlę rasi po ja…

© historyofthings.com nuotr

Ir jokie gamtosaugos entuziastų argumentai neįtikins, kad geriau puošti dirbtinį medelį.

Tegu didžiųjų miestų aikštėse stovi tos sintetinės, net iš plastikinių butelių, namuose – nors šakelė teatneša miško kvapą. Juolab kad Lietuvos miškų plotai tebėra dideli, o ir pomiškį pravartu šviesinti. Miškininkai šiemet dosnūs – padalino miestelėnams gražių eglišakių. O kaip ši graži kalėdinės eglutės tradicija atėjo į mūsų kraštą, ar nuo seno džiugina Lietuvos vaikus ir, prisipažinkime, suaugusius?

Senovės romėnai savojo kalendoriaus pirmąjį metų mėnesį buvo paskyrę Janui, dviveidžiui laiko dievaičiui. Pirmąsias šio mėnesio, vadinamo Januarijumi, dienas vadino kalendomis. Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, nes tada būdavo renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai.

Kaip paraginimą sau prieš rinkimus gerai pagalvoti, teisingai apsispręsti, romėnas namuose pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos pradžia. Beje, ir skolas reikėdavę pirmosiomis kalendų dienomis grąžinti, kad sąžinė per rinkimus būtų rami. Viena pirminių žodžio „kalendorius“ reikšmių ir yra „skolų knygelė”. Mūsų krašte taip pat būdavo manoma, kad skolų privalu atsikratyti iki didžiųjų žiemos švenčių.

Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti misterijas – vaidinimus, rodančius Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Pradedant nuo Adomo ir Ievos, kuriuos prie Rojaus medžio žaltys gundė paragauti obuolio – užginto pažinimo vaisiaus. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, – kas gi dar žaliuoja žiemą? Štai kodėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais.

Anglijos princas Albertas 1840 metais savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Princas buvo gimęs Vokietijoje, tad kažkiek žinojo senojo žemyno tautų tradicijas. Žemdirbiams metų pradžia – pavasarį, pirmiesiems pumpurams sprogstant, žolei sužaliavus, prasidedant naujam augalų vegetacijos ciklui. Tad ir Naujųjų metų šventės simbolis buvo šviežios žalumos šakelė. Kaip tame iš vaikystės prisiminimų žaidime „gyvo – žalio“.

Tačiau didelių valstybių valdininkams metus buvo patogiau skaičiuoti nuo žiemos saulėgrįžos, surinkus praėjusių metų mokesčius ir duokles. Tikėtina, kad būtent jų pastangomis Naujųjų metų šventė tapo perkelta į žiemos pradžią. Tačiau tradicijos valdininkams lengvai nepasiduoda, jos itin gyvybingos. Štai ir Naujųjų Metų šventė išlaikė savo simbolį – žalią šakelę. O vidutinio klimato juostoje žiemą žaliuoja tik spygliuočiai…

Per didikų rūmus bei dvarus kalėdinė eglutė atkeliavo ir į mūsų kraštą. Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 metais; išpuoštą eglutę jaunystėje matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko-vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo dienoraštyje.

Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto Lietuvos šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nėra lietuviška tradicija.

O kaimo jaunimas Naujuosius Metus sutikdavo linksmame būryje. Aukštaičiuose nuo seno buvo rengiami improvizuoti persirengėlių vaidinimai, parodant, kaip senuosius metus – nuskurusį senį – išvaro naujieji – skaistus jaunikaitis, dar ir Giltinę pasitelkęs. Įdomu, kad Naujieji į kaimą ateidavo nešini knyga. Dar tęsėsi knygnešių gadynė, laikmetis ragino tautiečius šviestis.

Vis tik eglutės puošimo paprotys lengvai prigijo mūsų tautos kultūroje. Ir štai kodėl: eglė lietuvio vaizduotėje turi savo mitologemą. Pasakaitėje eglutė priglaudžia sužeistą kregždutę, negalėjusią išskristi kartu su kitomis į dausas. Kregždė – lietuvio įnamis, kitados atnešusi ugnį į jo namų židinį. O pasakoje „Kaip genelis eglę kirto“ sakoma, kad eglė laikanti dangų, taigi mitinėje sąmonėje ji – pasaulio modelio ašis. Ją matome pavaizduotą buities daiktų tradicinėje puošyboje, velykinių margučių, mezginių ir audinių raštuose. Gal todėl eglės šakelėmis nubarstomas velionies paskutinės kelionės takas…

I pasaulinio karo metu kalėdinę eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Į savo blindažus prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus. Prieškariu Švietimo ministerija išplatino aplinkraštį, raginantį eglutes kaip bendraeuropinę tradiciją rengti mokyklose; netrukus ji vaikus džiugino ir namuose.

Kaimo pirkiose mažą eglutę pakabindavo prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“. Pirmosios kalėdinės dovanėlės – viso labo sausainiukai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Nusirinkti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, nurėdant eglutę. Tačiau iki tos dienos iš saldainių dažnai būdavo belikę tik spalvoti popierėliai…

Tekstas skaitytas per Lietuvos radiją.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.