Čičinsko kalnas
sausio 10, 2012 Kelionės po Lietuvą
Upytės, arba dar kitaip dažniau vadinamas Čičinsko kalnas dabar dunkso šalia Upytės kaimo, prie kelio Kėdainiai – Krekenava – Panevėžys. Seniau šioje vietoje tyvuliavo Vešetos ežeras, o jo saloje stovėjo pilis, kuri XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima kaip Upytės žemių centras – sunkiai įveikiama kliūtis ne kartą kraštą niokojusiai Livonijos ordino kariuomenei.
Medinė senovės lietuvių pilis ant kalno saloje stovėjo iki XIV amžiaus, kol pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės, o apskrities centru tapo Panevėžys. Kurį laiką Upytės pilyje dar veikė bajorų kalėjimas, bet netrukus buvo palikta likimo valiai ir ilgainiui sunyko. Vietovėje tyvuliavęs Vešetos ežeras, laikui bėgant, užpelkėjo ir galiausiai likusios pelkės buvo melioruotos XX amžiaus pabaigoje. Šiandien paliko tuščiame lauke styroti tik vaizdingas Upytės piliakalnis.
Lietuvių literatūroje dažnai minimas Upytės piliakalnis garsėja ne tik savo vaizdingumu ir istorine praeitimi, bet ir jį supančiais padavimais. Vienas iš jų – apie nedorą poną Čičinską, – bene populiariausią neigiamą personažą lietuvių padavimuose. Gal dėl to Upytės piliavietė, kur kas dažniau dabar yra vadinama Čičinsko kalnu.
Apie Upytėje gyvenusį ir įvairiausių veiklų turėjusį poną Čičinską sukurta daugybė būtų ir nebūtų pasakojimų, o Upytės piliavietėje esantis įdubimas užpelkėjusiu dugnu, davė pagrindą neišsenkamiems pasakojimams apie jame prasmegusį pono dvarą.
Ko tik lietuvių tautosakoje nepripasakota apie vargšą Čičinską! Per daugiau kaip šimtą metų net 26 parašyti padavimai apie Čičinską ir ant Čičinsko kalno stovėjusį jo dvarą. Juos savo kūriniuose panaudojo net žymiausi lietuvių klasikai: A.Mickevičius, Maironis, V.Misevičius ir kt.
Pasak senos legendos Čičinskas buvo labai piktas ir žiaurus, be atvangos kankindavęs savo pavaldinius. Kartą, užpelkėjusio Vešėtos ežero saloje, kur dabar stūkso kalnas, Čičinskas užsigeidė pastatyti rūmus ir liepė baudžiauninkams rieškutėmis sunešti žemių kalną. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius ir gražius rūmus. Siekdamas praskaidrinti savo dienas jis liepdavo savo mergoms lipti į medį ir kukuoti gegutėmis, kol jis į jas šaudydavo. Kad būtų tikroviškiau, prieš tai liepdavo išsismaluoti ir išsivolioti plunksnose. Pasak žmonių, Čičinskas turėjo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia ir paduoda žindyti šuniuką. Buvo jis baisus patvirkėlis, o savo nėščiai žmonai perpjovė pilvą norėdamas sužinoti, ar berniukas, ar mergaitė gims. Kiti pasakoja, kad Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Versdavo laukti kunigą ir nepradėti laikyti mišių, kol jis nepasirodys bažnyčioje. O jeigu, koks kunigas nepaklusdavo jam, tai jį nušaudavo. Kartą, išardęs seimą, grįžo į savo dvarą ir iškėlė velnišką orgiją Kalėdų išvakarėse bei su sėbrais padegė kaimą. Todėl visi aplinkiniai gyventojai su palengvėjimu prisimena to pono mirtį. Tą Kalėdų dieną iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir užmušė bejojantį baisųjį poną. Žmonės norėję jį palaidoti, bet žemė jo nepriėmė, vis išmesdavo ant viršaus. O dvaras ėmė skęsti atsivėrusioje kalno pelkėje ir pamažu grimzdo net septynerius metus. Pasak vietinių gyventojų žmonės iki dabar naktimis girdi iš daubos giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.
* * *
Tikėti šiais šiurpiais pasakojimais ar ne – spręsti jums, tačiau XVI amžiuje Upytėje iš tiesų gyveno tokie bajorai Sicinskiai. Labiausiai išgarsėjo šios giminės atstovas Vladislovas Sicinskis, kuris pasinaudojęs liberum veto teise 1652 metais išardė Varšuvos šeimą, o 1655 metais, būdamas Radvilų šalininkas, pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais, kuria norėta nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti su Švedija. Tad, kaip jau suprantate, už tokius poelgius jo labai neapkentė lenkų bajorija. Negana to, Sicinskis garsėjo kaip reformatas, o tuo metu Lietuvoje reformacija jau buvo beveik užgniaužta, todėl jį prakeikė ir katalikų kunigai. Upytės bažnyčioje iš tiesų net iki XIX amžiaus vidurio gulėjo sudžiuvęs lavonas – spėjama, kad balzamuotas V.Sicinskio kūnas, kuris tik 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas. Taip iš visų šių faktų vėlesniais metais galėjo susidaryti padavimas apie piktąjį poną Sicinskį, kuris lietuvinant virto Čičinsku – vietovės legendų neigiamu herojumi.
* * *
Čičinsko kalno šlaitai statūs, oficialių šaltinių teigimu siekia 4-5 m aukštį. Viršuje stūkso supiltas didelis pylimas, o šiaurės rytinėje dalyje plyti žymusis 6 m gylio užpelkėjęs įdubimas. Pasak legendos čia prasmego Čičinsko dvaras.
Visa Čičinsko kalva dabar apaugusi senais medžiais. Piliavietė užimama maždaug 3ha plotą, o nuo jos viršaus matosi netoli esančios Upytės medinės bažnyčios bokštai.
Smetonos laikais šiame kalne buvo rengiamos rajono dainų šventės, gegužinės.
Čičinsko kalnas yra Krekenavos regioninio parko pasididžiavimas. 2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo paskelbtas, išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu, kultūros paveldo objektu. Dabar tai yra vienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavos regioninio parko kultūros paminklų.
* * *
Lietuvių literatūroje plačiai žinoma Maironio baladė „Čičinskas“, Smetonos laikais puošdavusi mokyklinius sąsiuvinius:
Į Čičinsko puikų dvarą
Nuo Mitriūnų ir Lenčių
Suvažiavę duoda garą
Daug bajorų, daug svečių:
Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis kairys,
Ožkabarzdis jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žnairas kūtvėla Tiška
Ir naktibalda Valaitis.
Griežia smuiką rūpestingai
Išsiskutęs vokietys,
Jam kimbolais melodingai
Taiko Leiba Šepetys.
Kumščia drūta, apskrita
Muša būbną Dabita,
Lig alkūnių atsiraitęs:
Ant vaškuotų gi grindų
Šoka plikos lig blauzdų
Liaudos gražios bajoraitės.
Bet Čičinskas apsiniaukęs
Sėdi rūstas, nešnekus,
Ant plikos kaktos sutraukęs
Rūkšlių gresiančius lankus.
“Šimtą rykščių toms mergoms
Atskaityk, Kmita, nuogoms!
Išblaškyt minčių nemoka.
O, tas “veto”, ta naktis
Gal neslėgtų kaip mirtis!..
Kaip negyvos lėlės šoka”.
Neša vargo užmiršimą
Kūčių vakaras brangus;
Žemei skelbia atpirkimą
Įsikūnijęs dangus.
Gieda “gloria” aukštai
Angelų šimtų šimtai,
Bet žmonėms tik gero noro!..
Gieda štai antri gaidžiai;
Šoka, linksminas svečiai!..
Bet Čičinskui trūksta oro.
Ant alkūnės pasirėmęs,
Sėdi rūstas, nešnekus;
Vien, iš boso pasisėmęs,
Lenkia midaus puodukus.
Jo nei plakamų klyksmai,
Nei, juokaudami linksmai,
Sėbrai nuramint nemoka.
Veltui Liauda paklusni:
Ir jaunuoliai, ir seni
Visas Adventas kaip šoka.
Kai iš seimo piktas grįžo,
Piktas, keistas, neramus,
Tai lig šiolei neatlyžo:
Verčia pragaru namus.
Šokiai, klyksmas per naktis…
Nedorybių atmintis
Jam užmigt vienam neduoda?
Ar lig šiolei nebylys
Šventas sąžinės kvieslys
Neprašneks į sielą juodą?
Ginti žūstančios tėvynės
Nuo kazokų ir Maskvos
Stojo sūnūs. Vien negynęs
Tik Čičinskas Lietuvos.
Liaudos išrinktas balsais,
Seime riejos su visais,
Gavęs vardą išdaviko;
Nepermaldomas kitų,
Ant sumanymų aukštų
Veto velniškai užriko.
Sako, Maskvai persidavęs,
Skleidžia Varšuva gandus,
Kad už tai nuo priešų gavęs
Aukso kupinus puodus.
Tarp žmonių tačiau plačiai
Eina gandas, kad stačiai
Velniui bus užrašęs sielą
Nuo anos baisios nakties,
Kai, apgautas įtarties,
Nuskandino savo miela.
Žmonės skuba ant rarotų.
Spengia šaltis; dar tamsu.
Iš eglynų apšarmotų
Staugia vilkas; net baisu!
“Klopai gali naktimis
Išbadyti sau akis:
Reikia jiems apšviesti kelią.
Dievą reikia ne tamsoj,
Reikia garbinti šviesoj!..
Šok, Kmita! užkurk miestelį!”
Nuo bakūžių samanotų
Skraido liepsnos… ir Kmita.
Išvažiuoja ant rarotų
Pats Čičinskas su svita:
Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis kairys,
Ožkabarzdis jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žnairas kūtvėla Tiška
Ir naktibalda Valaitis.
Prieš bažnyčią pasitinka
Juos klebonas su stula,
Į didžiausią kaltininką
Tokia prašneka byla:
“Tavo darbus ir kelius
Taip skriaudingus, atkaklius
Ant svarstyklių jau pasvėrė
Dievo teisė amžina
Ir atrado, kad gana
Žemė ašarų prigėrė!..
Tu pripildei visą šalį
Savo vardo baisuma!
Žemė jau pakelt nebgali,
Tavo kalčių slėgiama.
Nors ganytojui skaudu,
Dievo gimusio vardu
Neįleisiu į šventyklą,
Lig atlyginsi skriaudas,
Iki dvasiškas žaizdas
Numazgos šventa maudykla!”
“Gal Čičinsko nepažįsti?
Ir jo keršto be ribos,
Kad į jį šiandieną drįsti
Atsiliept be pagarbos!..”
Žiebia šūvis; ir ramus
Regi dangiškus namus
Dievo pašauktas klebonas!..
O Čičinskas su draugais
Grįžta žvangančiais žirgais,
Piktas, net mėlsvai raudonas.
“Kas prieš jį skaudžiai bedrįso
Atsiliepti? Kur? Kada?
Jo nejaudė seimo viso
Rūsčios kumštės ar malda.
Dievo teismas? Jei prieš jį
Kas ir sudreba širdy,
To prieš žmones neparodys!..
Ėda dar kita žaizda!..
O, tai buvo kitada!
Jos dauggalis buvo žodis!
Bet ir ji!.. O, švento Jono
Nelaimingoji naktis!..
Į drobulę šilko plono
Jo brangioji, jo širdis
Įvyniota be skundų,
Net be kunigo maldų!..
Štai ir tiltas!.. Nuo to tilto!..
O, Čičinskas niekados
Keršyt neužmirš skriaudos
Ir tikėjimo apvilto”.
Bet yra aukštai galybė!
Net Čičinską ji pasieks;
Nes prieš amžina teisybę
Neišliks nebaustas nieks.
Štai jo darbus, jo kelius,
Apmaudingai atkaklius,
Ant svarstyklių jau pasvėrė
Dievo teisė amžina
Ir atrado, jog gana
Žemė ašarų prigėrė.
Štai ant tilto be vežėjo
Stoję baidosi žirgai!
Pats Čičinskas sudrebėjo!
Stebias, žvalgosi draugai:
Puikūs rūmai, kur linksmai
Šoko, trypė, šit ūmai
Į kiaurąsias grimzda, skęsta…
Į Čičinską gi staigus
Spyrė griaudamas dangus
Kaip į niekšą nepakęsta.
Žmonės iš rarotų grįžta;
Dairos, krapšto sau akis:
Kas tai? Vietos nepažįsta,
Nors išaušo jau naktis!
Iš po žemių, atidžiai
Klausant, girdžias: gied gaidžiai!
Kur Čičinsko švietė rūmai,
Tviski sklidina bala,
Kyšo vidury sala,
Jos pakrančiais auga krūmai.
O ant tilto guli kūnas;
Tai Čičinskas. Koks baisus!
Žiemą nutrenkė perkūnas,
Rūbus nudrėskė visus!..
Dievobaiminga minia,
Net su kunigo žinia,
Niekšą laidoti mėgina.
Bet įkas jį į žemes,
Tik žiūrėk, jos vėl išmes!
Vietos jam su kerštu gina.
Bėgo metai, amžiai slinko;
Daug užgydyta žaizdų!
Net didžiausio kaltininko
Žmonės n’atmena skriaudų.
Vien tik žemė, niekados
Nepamiršdama skriaudos,
Nuo Čičinsko palaidūno
Gynės! mėtė iš kapų.
Veltui žmonės ant varpų
Davė, kad priimtų kūną.
Tik, kai joj įsigyveno
Rusų cariška valdžia,
Ta Čičinską išgabeno,
Dievas žino, kur slapčia.
Užsiliko vien bala;
Kyšo vidury sala,
Jos atkrančiais auga krūmai.
Iš po žemių kai kada
Lyg girdėtųsi skunda,
Kur Čičinsko grimzdo rūmai
mytrips.lt
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
