1

Žiema senajame kaime

sausio 13, 2012 tradicijos ir papročiai

Libertas Klimka//

Rimtos žiemos net po Trijų Karalių vis nesulaukiant, darosi įdomu, kaip būta senovėje? Ir kokie būdavo žiemos meto papročiai senajame Lietuvos kaime, menantys net baudžiavos gadynę? Laikas nuo Trijų Karalių iki pat Užgavėnių tada buvo vadinamas Mėsiedu. Pasninko nereikia laikytis, darbų mažai.

Tai poilsio metas, o kartu ir pramogų, linksmybių.

Gražiai jo nuotaikas aprašė baudžiavos laikų metraštininkas Mikalojus Katkus (1852–1944), paprastas Ažytėnų kaimo Krakių apylinkėse ūkininkas. Beje, turėjęs Maskvos Žemdirbystės akademijos išsilavinimą… Šiemet sukanka 160 metų nuo šio labai įdomaus žmogaus gimimo ir 80 metų, kai iš spaudos pasirodė jo etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“. Štai pastraipėlė iš šios etnologus labai džiuginančios knygos.

M. Katkus rašo: „Tai įžymus ir įdomus žiemos laikas. Ne be reikalo teiraujamasi ir žiūrima į kalendorius, ar ilgas šiemet Mėsiedis, kelintoj gavėsime. Norima ko ilgiausiai mėsiedžiauti, ir ne be reikalo: darbai pernykščiai pabaigti, šiųmetiniai nepradedami, duonos yra, pasitiekti medžių malkoms ne kokia sunkenybė, nes miškai buvo netoli ir taip kaip atviri. Net ir keliai anais laikais buvo pastovūs, žiemos tvirtos. Ūkininkams, iš dalies ir samdininkams atėjo poilsio ir pramogos laikas: lankomos giminės, rengiamos vestuvės ir ruošiami šiaip jau pokyliai. Ypač jaunuomenė važinėja kitų pamatyti, savęs parodyti. „Tu, šarkele, uodegėlę pakraipyk, visą tiesą pasakyk, kuriuo vėju bus piršliai, „skamba skambutis žalioj girelėj“, „maliavots važelis, pasagots žirgelis“ – štai poetiški mėsiedžio vaizdiniai. Ir tikrenybėje jie pildosi; važinėjama ir laukiama atvažiuojančių“.

Įdomiai M. Katkus rašo ir apie tų senųjų laikų jaunimo pasilinksminimus, jo apylinkėse vadinamus tiesiog „jaunimu“. Pasak rašytojo „Mėsiedyje jaunimai keliami ne vien šventadieniais, bet ir šiokiadieniais. Vaikinai, kur susiėję, sumano pašokti. Tuoj vieni apsiima parūpinti griežiką, kiti eina „mergicų atvesti“. Nueina dvieju į gryčią, kur yra mergaitė, nusilenkia tėvams, kad leistų dukterį ar dukteris į jaunimą. Tie leidžia, nors kitą sykį esti vėlybas laikas… Šokėjų daug. Jie užvytų smuikorių, jeigu šis griežtų tiek, kiek šokėjai nori šokti…

Vaikinai šoka batuoti, mergaitės basos: jos eidamos šokti, paspiria savo klumbiukus po suolu, išeidamos namo, vėl suranda. Kitos pakantriosios, nepaisydamos sniego ir šalčio, atbėga basos. Toms jaunime nerūpi nei nusiauti, nei apsiauti. Čeverykuotoms šokti nepatogu, nes ne vieną nustebintų ir tėvai bartųsi už plėšymą perkamos avalynės“.

M. Katkaus baudžiavinio kaimo pasilinksminimų aprašymą papildo Balio Buračo straipsniai. Kupiškėnų vakaronės, pasak šio etnografo, būdavusios tokios: „Pavakaroti susirenka paprastai pas ūkininką, kuris turi daug jaunų mergelių ar sūnų muzikantą, ar pas kurį yra didelė patalpa pašokti. Į vakarones eidavo tiek vyrai, tiek mergelės visados geriau pasidabinę, ne kasdienio darbo rūbais…. Marškinius susijuosdavo marga, kryžiniai pinta juosta… Avėjo vyžomis, pintomis iš karklo ar liepos žievės. Vakaronei, būdavo, daromos tam tikros vyžos – kietų dervuotų virvelių padais, kad šokant labiau taukšėtų…

Šokiai seniau buvę labai paprasti. Dabar tokių jau ne tik niekas nešoka, bet ir parodyti, kaip buvo šokama, nemoka, gal tik šimtmečiai seneliai. Daugiausia šokdavo padūkėlį, vyžų šokį, porlalį, čiutytą, kracatą, suktinį ir snaudalę. Visi šokėjai kiekvienam šokiui dainuodavo tam tikrą dainą, o muzikantai pritardavo vamzdeliu, skudučiais, švilpalom, kunklaliais, ožragiais, boseliu ar būgneliu“.

Etnologai mano, kad B. Buračo suminėti šokiai nėra jau tokie paprasti dalykai. Mokslui – tai tikras galvosūkis: kokia buvo jų pirmapradė prasmė? Ar tai tik jaunimo pasilinksminimo būdas, o senovėje? Ar bebus tai kitados praktikuotų religinių apeigų reliktai?

Kultūros istorijoje įrodyta, kad būtent tokia yra žmonijos šokių kilmė. Šį teiginį galima iliustruoti ir mūsų etninės kultūros reiškiniais. Pavyzdžiui, prisiminkime Dzūkijoje ir Baltarusijos lietuviškose salose žinomą žiemos švenčių žaidimą, ten vadinamą „jaščeru“. Veiksmas toks: ant kėdės ar suolelio merginų ratelio viduryje pasodinamas vaikinas, apsirengęs kaip nors neįprastai. Jis – „jaščeras“. Tačiau joks driežas, nes seniau žaidimas ir jo pagrindinis veikėjas būdavo vadinamas žalčiu, taip tvirtino garsus Marcinkonių pasakorius ir dainininkas Juozas Averka.

Ratuotojos eidamos užveda dainą:

„Sėdzi, sėdzi jaščeras

Ant auksinio krėslo

Rinkis sau mergelį

Kurių sau nori…“

O priedainis – „Ainam, ainam…“. Sudainavus antrą posmą, „ješčeras“ atsistoja, nutraukia vienai kuriai merginai skarelę nuo galvos ir vėl atsisėda. Kai jau daugumos žaidėjų skarelės būna to žalčio sugrobtos, reikia jas išprašinėti.

Tuomet kiekviena iš eilės dainuoja, bet jau labai liūdna gaida, tarsi verkaudama:

„Jaščerėli, ponaitėli,

Prašom aduoc ma vainikų

Ma vainikas labai brungus

Ma vainikas Vilniuj pirktas.

Vilniuj pirktas, kromi rinktas

Ir parduotas, šimtas duotas.

Marių putoj pavilgytas

Šilko kuskoj invyniotas

Margon skrynion inguldytas,

Aukso raktu užrakytas

Ir ciej raktai mariosna sumerkci.“

O ješčeras, nenaudėlis, stengiasi dainuojančiąją prajuokinti, ją kalbindamas, grimasas rodydamas, visaip išsidirbinėdamas. Jei ta neišlaikiusi prunkšteltų, turėtų dainuoti vėl iš pradžių.

Panašių į Ješčero žaidimą būta ir žemaičiuose bei Vidurio Lietuvoje. Štai, vyskupas Motiejus Valančius aprašė juokinimo žaidimą, vadinamą „Karalių garbinti“. Žinia, kitos Europos tautos taip pat turėjo tokio tipo žaidimus. Etnologai spėja juose užsilikusią atmintį apie ritualinį žmogaus aukojimą vandenų dievybei – slibinui, drakonui. Taigi šis etnokultūros reiškinys mūsų dienas pasiekė iš gentinių bendruomenių – baisių laiko tolybių.

Žaidimo vyksmas nuostabiai primena lietuviškos pasakos „Eglė, žalčių karalienė“ epizodą. Tą, kai žvejo dukra Eglė davė žodį tekėti už žalčio Žilvino, marių karaliaus. Kadangi tai tipingas žiemos švenčių žaidimas, galima daryti prielaidą, kad kitados taip buvo vaizduojamas įkalintos marių gelmėse saulės išpirkimas, gal net paaukojant merginą.

Daug paslaptingų įdomybių glūdi mūsų etninėje kultūroje.

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

lrt.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Arvydas sako:

    Tikrai verta perskaityti!!!

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.