0

Gyva, bet vis dar neparašyta istorija

sausio 13, 2012 Lietuvos aktualijos

Stasys Jokūbaitis//

Dvidešimt vieneri metai prabėgo nuo tragiškųjų sausio 13-osios įvykių. Tą naktį, Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo 14 žmonių, dar tūkstantis sužeista, tačiau laisvė vis dėlto buvo apginta.

Užaugo nauja karta, kuri apie tai žino tik iš vadovėlių, proginių televizijos laidų, spaudos publikacijų, tėvų ir senelių pasakojimų. Per tą laiką nemaža tuometinių laisvės gynėjų, gynusių tomis šaltomis sausio dienomis nuo ginkluotos sovietinės kariaunos parlamentą, televiziją ir radiją, kitus svarbius objektus, jau iškeliavo į Anapilį.

Kad ir kaip būtų skaudu, kasmet tie įvykiai vis tolsta ir tolsta, mažėja ne tik jų dalyvių, bet ir liudytojų. Tačiau iki šiol, net praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, taip ir nesugebėjome parašyti profesionalios Sausio 13-osios istorijos. Ar ne todėl kai kurie didžiosios kaimynės ir netgi savi politikai ne taip jau retai bando revizuoti tų dienų įvykius ir netgi teigti, kad tada savi šaudė į savus?

Ne per seniausiai grupė Nepriklausomybės akto signatarų, tų tragiškų dienų liudininkų, dalijosi prisiminimais, kaip 1991-ųjų sausį parlamento palubėje kabojo žvejų tinklai su blizgėmis, kuriuos planuota užmesti ant įsiveržusių sovietų desantininkų ir taip juos sustabdyti, kaip fizikai nuo stogo žibino lazerių spinduliais, tikėdamiesi agresorius apgauti, kad parlamentas saugomas moderniausiais ginklais.

Tokių detalių daugybė. Buvę politikai ir valstybės gynėjai baiminasi, kad jau kai kurie dokumentai dingsta, blėsta prisiminimai, o daugelis liudijimų gali greitai iškeliauti į nežinią.

Istorikai dabar tikina, kad parašyti Sausio 13-osios istoriją nebuvo specialaus valstybės užsakymo, nebuvo tam skirta lėšų. Gal ir iš tiesų nebuvo? Gal kažkas neapsižiūrėjo, gal kažkam pasirodė, kad šis istorijos tarpsnis dar pernelyg gyvas, kad jį būtų galima deramai įvertinti? Gal pritrūko valstybės, mokslo institucijų iniciatyvos?

Tačiau, antra vertus, ar iš tiesų visi moksliniai darbai mūsų šalyje vyksta tik valstybei užsakius? Ar neapmaudu, kad iki šiol nebuvo jokio tyrimo, kuris apibendrintų dar gyvų liudininkų versijas ir atsakytų į klausimas ne tik, kas vyko, bet ir kodėl? Dvidešimt metų, atrodo, buvo pakankamas laikas tokius darbus įveikti. Deja, mums pasirodė jo per maža.

Gal iš tiesų, kaip teigia vienas garsus Kovo 11-sios Nepriklausomybės akto signataras, taip atsitiko todėl, kad Lietuvos valdžia palaipsniui tolo ir atitolo ne tik nuo Lietuvos gynėjų, bet ir nuo Lietuvos žmonių, jų gyvenimo, rūpesčių ir net tikėjimo savo valstybe. Ar Lietuvos valdžia kada nors susimąstė, kodėl pasitikėjimo ja reitingai jau ne vieneri metai žemiausi tarp Europos valstybių?

Daugelis Sausio 13-osios faktų, dokumentų, užrašytų liudijimų tebėra išbarstyti įvairiuose to laikotarpio archyvuose, kai kurie dokumentai yra atsidūrę privačiose rankose. Tiesa, šiokių tokių pragiedrulių vis dėlto yra: pernai pradėtos leisti knygos, kuriose pradėti publikuoti kai kurie dokumentai. Tačiau to aiškiai per maža.

Sausio 13-osios tragedija visuomenės atmintyje turi likti ne tik kaip istorinis faktas, aprašytas istorikų knygose, bet ir kaip teisinis tų įvykių įvertinimas. Generalinės prokuratūros teigimu, Sausio 13-osios byloje yra 23 įtariamieji, jiems pareikšti įtarimai dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Išduoti Europos arešto orderiai 21 Rusijos ir dviem Baltarusijos piliečiams. Tačiau šios šalys išduoti įtariamuosius atsisako.

1991 me. Sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto Romo Jurgaičio Foto

Ar tragiškosios Sausio 13-osios kaltininkai kada nors sulauks atpildo? Žinant, kas dedasi mūsų kaimyninėse šalyse ir kaip ten vertinami Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje, greitai to tikėtis nerealu. 1999 metų rugpjūtį už antivalstybinių organizacijų kūrimą ir raginimus smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą buvo nuteisti Mykolas Burokevičius, Juozas Jermalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius ir Stanislovas Mickevičius.

O kiti? Po ilgų trypčiojimų pagaliau pasiekta, kad į Rusiją ir Baltarusiją pasprukusiems įtariamiesiems nebūtų taikoma senatis. Jų viltys, kad po 20 metų viskas bus užmiršta, subliūško. Bent jau tiek.

Netrukus per Lietuvą nuvilnys Laisvės gynėjų dienos renginiai. Vyks minėjimai, susitikimai, parodos, diskusijos, konferencijos, televizijos ir radijo laidos, pokalbiai su tų dienų dalyviais, bus prisimenamos aukos. Dar bus tikriausiai pamėtomi akmenėliai abejingai valdžiai, kai kuriems politikams. Duoklė tragiškajai Sausio 13-ąjąi bus lyg ir atiduota. Iki kitų metų.

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją. Lrt.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.